BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

filosofinio akmens paieškos

Šiandien sakau:

- Man dar reikia nusipirkti binto.

- Kam?

- Žinai, užsiiminėju alchemija. Naudoju žolelių nuovirams košti…

Aišku, tai juokai. Nors pati ilgaamžiškumo, sveikatos ir beamžio grožio idėja mane žavi. Ypač, kai jau pradedu pastebėti pirmuosius amžiaus ženklus. Pamenu, kažkada mane sužavėjo ir nustebino istorija apie filosofinį akmenį. Viduramžiais viso pasaulio alchemikai tikėjo, kad egzistuoja tai, kas gali išgydyti visas ligas ir bet kokį metalą paversti auksu. Europiečiams alchemikams buvo svarbiausia būtent pastaroji filosofinio akmens savybė, o tyrėjams iš Rytų tai tebuvo kokybinė reakcija patikrinti, kad tai ne falsifikatas. Jie žinojo, kad sveikata - tai brangiausias turtas, kurios nenusipirkti už viso pasaulio auksą…

Rodyk draugams

išsišiepus šaltyje

Rytoj važiuoju į Kauną. Tobulinimosi tikslais. Nors perskaičius konferencijos programą kažko įdomaus nesitikiu. Padėsiu pliusą ir tiek.

Bet vis tiek esu pilna džiugaus jaudulio. Nes gyvenu laukimu. Ir paskutiniu metu jaučiu tokį didžiulį gerų pasikeitimų troškulį, kad bent menkiausia galimybė, kad kažkas vyksta ir gali atsitikti kažkas gero, mane jaudina. O gal? O gal šį kartą? O gal?…

Šaltis blokuoja mano smegenų ląsteles. Staiga atšalus išsigandau - tai kaip aš išgyvensiu kelis ateinančius mėnesius tokiame šaltyje? Buvau rimtai išsigandusi. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog ir žiemą būna atšilimų. Atrodo pastaruoju laiku plaukų spalvos nekeičiau…

O ir šaltis pradeda patikti. Nors gal jau truputį atšilo? Ar aš pripratau? (Viena iš dovanų, kurios prašiau Kalėdų Senelio, tai lauko termometras su pakabinimu). Bet šiandien vakare grįždama namo šypsojausi beveik visų dantų šypsena.

Rodyk draugams

arbatinis miegas

Mano virduliui padaugėjo darbo. O aš darausi visa arbatinė. Kas teka mano kraujagyslėmis? Verdantis vanduo. Vėsesnis vanduo. Tamsus vanduo. Šaltas vanduo.

Ir vėl lyja…

Šiandien ryte bežiovaudama vos neišsinarinau žandikaulių. Rimtai išsigandau - man niekada dar taip nebuvo! Kitas priepuolis užėjo po pietų pertraukos per paskaitą. O dar ir sėdėjau kone prezidiume - tiesiog lektoriui prieš akis. Tu žvali, susidomėjusi, protinga, įsimenanti, dalyvaujanti, budri - pati save įtikinėjau. Neužmigau, bet kažkodėl manau, kad šį kartą ne dėl pozityvaus mąstymo naudos. Tiesiog greičiau baigėsi paskaita.

Va kas būna, kai kūnas reikalauja dešimties valandų miego, o tegauna tik septynias. Bet rytoj atsigriebsiu. Palaiminti rytai, kai galiu keltis su šviesa ir be žadintuvo.

Rodyk draugams

labai svarbus eilučių skaičius

Ką tik išardžiau privalomą kasdieninę savo rankdarbių eilutę. Nes prieš tai praleidau kitą. Gerai, kad tik vieną, nes kai teko ardyti keturias (dėl tos pačios priežasties), beveik verkiau. O kadangi manau (neskaičiuoju specialiai), kad eilučių skaičiumi lenkiu dienas, tai nustumiu viską į šoną ir sakau - šiandien užteks.

Rytoj einu tobulintis. Kaip aš tuo džiaugiuosi! Bet kokia veikla, priverčianti suraukti smegenis ir sužinoti kažką naujo mane įkvepia ir džiugina. … Prisiminiau, kaip aiškinau merginoms, patingėjusioms pačioms pasukti galvas - raukšlė smegenyse, tai ne veide. Ten tegu jų būna daug ir gilesnių. … Kol mokausi, jaučiuosi jauna.

Lyja. Lašai barškina mano palangę, ir aš manau, kad mano miegui tai nelabai patiks. Bet man jau per daug painiojasi raidės, ir aš sakau labanakt.

Rodyk draugams

pamoka, kurios aš dar neišmokau

Nemoku galvoti apie ateitį. Įsivaizduoti, kokia aš kada nors būsiu. Bet kartais mėginu pagalvoti, kas būtų, jei dabartinė aš atsidurtų mano praeityje. Ar kas nors būtų kitaip? Ne, tikriausiai. Bent jau tais kartais, kuriuos aš norėčiau pakartoti. Nes tikriausiai dar tiek nepažengiau į priekį (nepasikeičiau), kad galėčiau pasielgti kitaip…

Nors kartais išgirstu - kaip tu pasikeitei. Tu tokia anksčiau nebuvai. Kaip aš tavimi džiaugiuosi. Bet tada, nors savo viduje jaučiuosi laiminga, aš nutaisau piktą veidą ir burbu, kad visada tokia buvau. O tu nepastebėjai…

Bet mano pašnekovas dažniausiai būna teisus. Aš keičiuosi. Į gerąją pusę, aišku. Tik kartais išgyvenu, kad per lėtai. Tada, kai galvoju, jog dabartinė aš tam tikru atveju kažkada praeityje būtų pasielgusi kitaip. Geriau.

Tik, kaip jau minėjau, tais kartais, kuriuos iš tikrųjų norėčiau pakartoti, aš dar nepasielgčiau kitaip. Reiškia, dar nepakankamai toli esu priekyje.

Rodyk draugams

baigiasi - - -

Šiandien vakarienei gaminau neįsivaizduojamai didelį kiekį makaronų su vištiena. Su mintimi, kad reikės rytoj kažką įsidėti pietums. Ir vakare grįšiu po aštuonių. O vakarienę kad kas pagamintų - jau nėra…

Pamenu, kai prieš atostogas buvo labai sunku, galvojau, žinok, išauš tokia diena, kai ir atostogos bus praėjusios. Nes tada tai atrodė mažai įtikėtina. Kad aš jų bent jau sulauksiu.

O šiandien jos baigiasi…

Prikepiau ir neįsivaizduojamai didelį kiekį sausainių. Nes reikia kažkuo pavaišinti koleges po atostogų. Tai puikybė. Tikrai. Kadangi sausainiai man labai skanūs, tai įsivaizduoju, kad ir mano bendradarbėms patiks, ir jos norės daug jų suvalgyti. Todėl ir reikalingas neįsivaizduojamai didelis kiekis.

Pagaliau atsisveikinau su baldžiumi. Atsisakiau oda aptraukto suoliuko vien todėl, kad nebereikėtų daugiau bendrauti. Malonus jis žmogus, ir dirba puikiai, bet šiandien jau trečia diena, kai savo namuose nesijaučiu kaip namuose. Gal kada nors…

Turiu prisipažinti, kad jaudinuosi galvodama apie rytojų. Ir kodėl? Kad tik ko nepamirščiau, kad sausainiai būtų skanūs, kad sektųsi, kad būčiau protinga, veikli, sumani, ir t. t. ir pan. Kad geriau jausčiausi, bandau gyventi pagal čia ir dabar principą. O kas bus rytoj bus rytoj.

Studijų metais prieš egzaminus kankindavo dirgliosios žarnos sindromas. Ateina grupiokė - kaip sekasi - gerai - jaudiniesi - dar ne - aš irgi dar ne - bet mano organizmas tai jaučia - mano irgi.

Rodyk draugams

kvailas klausimas

Jaučiau pareigą paguosti vieną artimą žmogų. Vakar jis buvo labai liūdnas. O šiandien? Kaip paklausti - ar tu šiandien liūdnas? O gal - ar tu šiandien linksmas?

Pasirinkau pozityvųjį variantą. Nors ir tesulaukiau atsakymo - kokius čia kvailus klausimus uždavinėji - manau, kad tikslą pasiekiau. Nes po klausimo jis jau nebe toks, koks buvo prieš tai.

Ta proga atsiminiau studijų metus, kai prieš egzaminą juokėmės kalendoriuje perskaitę mintį, jog apie žmogų spręsk iš jo klausimų. Atsisėdus prieš dėstytoją pasakai - dėstytojau, apie jus spręsiu iš jūsų klausimų. Tik kažkas atsiminė kitą mintį, kad atvirkščiai, apie žmogų spręsk ne iš jo klausimų, o atsakymų. Toks ir galėtų būti ir dėstytojo atsakymas. Taip ir susidarytumėm vienas apie kitą teisingą ir objektyvią nuomonę.

Rodyk draugams