lorenca pelegrini

Kolegė dūsauja, kaip ji norėtų naujo kūno šveitiklio. Išbandė mėginuką, jis jai labai patiko, dabar reikia viso. Tik kaina - daugiau dviejų šimtų. Štai ir priežastis dūsauti.

Skaitau sudėtį, kas ten tokio ypatingo? Rudasis cukrus, keli augaliniai ekstraktai egzotiškais pavadinimais ir medžiagos, kurias tikriausiai reikėtų vadinti pagalbinėmis.

Tikrai, cukrus yra ir mano mėgstamiausias šveitiklis. Dar kiti siūlo naudoti avižų dribsnius ar kavos tirščius, bet paskui reikia kruopščiai išplauti vonią, be to yra galimybė, kad ji užsikimš, o ir kavos aš negeriu. Dar tinka druska, bet ji greit pradeda graužti jautrias kūno vietas. O cukrus man patinka. Tiek išoriniam, tiek vidiniam vartojimui.

Tris šaukštus cukraus sumaišau su šlakeliu aliejaus (kad sudrėktų) ir nušveičiu drėgną odą. Ir tokia procedūra pašalina viską - nelygumus, spuogelius, celiulito užuominas. Viską, kas nereikalinga. Lieka švelni, stangri, lygi oda. Tai kas reikalinga.

Ką tik paskambinau broliui. Balse nulis entuziazmo, nulis džiaugsmo. Suprantama - juk ne pana, tik sesuo skambina. Bet taip jau yra - kai jis su nuline nuotaika, tai pas mane jos šimtas procentų. Kalbu jam apie nuostabią žiemą, saulėtas dienas, orą be debesų, be audrų, be pūgų. Juk puiku, ar ne? Sakysit šalta? Niekai! Nėra netinkamo oro, tik netinkamas apsirengimas. Ir dabar mano išvaizdoje nulis mados ir stiliaus, bet man šilta. Žiema man teikia džiaugsmą.

Bet aišku galima rasti ir trūkumų. Labai noriu naujos suknelės. Kad per Valentadienį turėčiau kuo pasipuošti nors dėl mylimiausio pasaulyje žmogaus - pačios savęs. Tik iki to dar milijonas reikalų - pavyzdžiui, kaip pasimatuoti, kai jau vilki tris sluoksnius rūbų? Atrodo, sumokėčiau dvigubai, kad tik ta suknelė jau būtų mano spintoje. Na, bet laiko dar yra.

Mečiau vieną iš savo darbų. Ir jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kokį man tai teikia džiaugsmą. Kalėjimas gal nėra tinkamiausias palyginimas, bet panašu. Dabar turiu vieną darbą, laisvus sekmadienius ir nenuvažiavusį stogą. Darbas man teikia džiaugsmą, gyvenimas taip pat, aš jaučiu, kaip gyvenimo svarstyklės įgauna geriausią pusiausvyrą.

Vien geros naujienos, ar ne? Dar noriu nuvykti į Romą, ar bent į Kauną, ar prie jūros, nors Baltijos, truputėlį atšilus orams savaitgalius leisti kaime su šeima, noriu sofos ir raudonos rožės paveikslo ant sienos, dar batų ir naujų kailinių, noriu pagaliau nusipirkti roibos arbatos ir išbandyti cukraus vašką. Ir vėl daryti rytinę mankštą.

Metų pradžia puiki. Nors kartais pagaunu save mąstančią - kurioje metų vietoje esu. Ir nustembu, kad dar taip nedaug jų praėjo. Su laiku niekad gerai nesutariau. Tik jaučiu, kad dabar jis mano pusėje.

Pačios gamtos sugalvota tvarka visada yra pati geriausia. Kodėl žiema turi būti balta? Nes diena trumpa ir niūri. Kad būtų pusiausvyra, ir žmonės nemirtų nuo depresijos, sniegas nušviečia dieną.

O šią besniegę žiemą mano nuotaika bjauri. Tiesiog fiziškai jaučiu, kaip trūksta šviesos. Ir dilgteli sieloje nuo bet kokios užuominos  apie saulę, šviesą, atostogas, jūrą, šilumą.

Tiesa, vakar pasnigo. Tai bent jau nuramino mano nuogąstavimus, kad šią žiemą galiu nepamatyti sniego.

Protestuodama keičiu plaukų spalvą. Pamažu tampu šviesiaplauke. Natūraliais būdais! Pasirodo, kad medus šviesina plaukus. Įdedu šaukštelį į plaukų balzamą, palaikau 30 min - ir tai veikia! Netapsiu šiaudine blondine, bet plaukai šviesėja ir blizga. Man gražu.

Baigiu atsisveikinti su vienu iš savo darbų. Tuo, kurio nemyliu. Dar trys dienos, ir ištarsiu galutinį sudie. Tai dar vienas dalykas, kuris džiugina. Ir dar tai reiškia naują pradžią. O man tai visada asocijuojasi su gerais dalykais.

Ir pasirodo, kad citrinų sultis galima naudoti vietoj plaukų lako.

Mano kolegė pasakojo, kaip jos septynmetė dukrytė nusprendė šiemet patikrinti, ar tikrai yra Kalėdų Senelis. Ji nerašys jokio laiško jam, niekam nieko nesakys, o tik mintyse sugalvos, ko nori dovanų. Jei Senelis tikrai yra, jis atneš jai tai, ko ji norėjo. Juk ji buvo gera mergaitė! O jos mama smalsauja - negi tikrai niekam nesakysi? Nors man pasakyk!…

Dabar svarstau, o aš ar kada nors tikėjau, kad yra Kalėdų Senelis? Tikriausiai ne. Gal kurį laiką buvo abejonė - kas padeda dovanas namie po eglute? Mama sakė, kad vidurnaktį Senelis paskambina į duris ir jas perduoda, bet… Mano mama visai nemoka meluoti.

Ir iš vis, kad toks kalėdinis žmogus gali egzistuoti, sužinojau ne iš tėvų. Gal darželyje? O tėvai tik neneigė tokio dalyko.

Ir dvi smagiausios dovanos - netikėtai šventinį rytą po eglute rastos dvi dėžutės dažų (juk nežinojau, kas jas atnešė, iš vis nesitikėjau ir nelaukiau, ir ar jos tikrai man?) ir saldainių maišelis gautas iš Senio Šalčio tėčio darbovietės organizuojamame žiburėlyje. Mano tėvų politika saldumynų klausimu buvo ganėtinai griežta, ir visas pilnas maišelis saldainių, kurie priklausė tik man, kurių su niekuo nereikėjo dalintis, ir kuriuos galėjau suvalgyti kada panorėjusi buvo didelė dovana.

O šiemet visa mano šeima iš tikrųjų labai rimtai rašo laiškus Kalėdų Seniui. Ir kiti šeimynykščiai labai nuoširdžiai dirba nykštukų darbą bei stengiasi išpildyti visus pageidavimus. Nes dovanoti mylimiesiems yra nuostabu. Tikrai.

Kalendoriui kalbant apie žiemą, bet orų prognozėms tylint apie sniegą mano mėgstamiausias šio laikotarpio daiktas yra lova. Ryte keldamasi net sakau - mano brangioji, mieloji, švelnioji, išsiskiriam neilgam, kelios valandos ir aš sugrįšiu. Myliu ją. Toks laikas…

O kai nežadina žadintuvas, miegu nepaprastai ilgai. Nors ką aš sakau, dabar jis beveik visada mane žadina. Šiandien man laisva diena, bet dvyliktą turėjau susitikimą - valdžia kviečia ant kilimėlio. Ir ką - gėda prieš tą vyturėlį, kuriuo kažkada buvau, bet aš nusistačiau žadintuvą…

Apie susitikimą ant kilimėlio - prieš visai nenutuokiau, apie ką jis bus. Truputį bandė pasufleruoti, gal nori didinti savo etatą? Tai aišku, ne. Bet pasirodo, nori mane visai iškelti. Ir man tai visai nepatinka. O gal ne? Nežinau. Kaip žinia, tai nėra vienintelis mano darbas. Bet kaip tik šiuo metu ir kitame užduodami svarbūs klausimai apie ateitį.

Paprašiau laiko pagalvoti. Iki penktadienio. Bet manau, kad jau dabar turiu atsakymą. Jau ne pirmas kartas, kai dėl darbo 1. iškyla panašūs klausimai. Iki šiol jie kažkaip išsisprendė gerai ir nelabai skausmingai, bet visada kažkur giliai tokiu metu suvirpa palengvėjimas - o gal šį kartą atsisveikinsiu? Pripažįstu, bet koks nors kiek lojalesnis darbuotojas būtų geriau. Ir dabar galvoju - gal tai ženklas?

Prieš kurį laiką dėl to labai jaudinausi, nes pirkau butą ir dariau remontą. Buvo krizė. Ir aš bijojau likti be pajamų. Dabar šių baimių nebeliko. Tai gal tikrai laikas ieškoti darbdavio, kurį mylėčiau labiau?

Jau senokai niekas nepasako - tu protinga, tu graži, gerai dirbi, gera būti su tavimi, teisingai kalbi, esi nuostabi ir taip toliau ir panašiai. Nieko, absoliučiai nieko. Ir ilgai jau taip. Pradedu bijoti - ir nebepasakys? Gal nepastebi? Netinkamos aplinkybės? Netinkami žmonės?

O gal tikrai nieko manyje nebėra? Tai baisiausia…

Naktį buvo labai šalta miegoti. Kad net vidurnaktį atsikėliau pasiimti dar vienos antklodės. O nuo pat ryto jaučiuosi nei sveika nei serganti. Mano imuninė sistema kovoja su puolančiais virusais. Mažieji kovotojai tratina bloguosius virusus, visi kūno vartai puolami blogiečių, bet maniškiai atakas dar atlaiko. Tra ta ta ta … Aš laimėsiu. Be abejo.

Tėtis pridėjo krepšį svarainių. Tai dabar turiu uždavinį sugalvoti, ką su jais daryti. Jie nepaprastai skaniai kvepia, gražiai žydi, ir, sako, naudingi. Bet ką darysiu, dar nežinau.

Akis bado namų tvarka. Tiksliau netvarka. Kaip tokiais atvejais norėčiau kam nors kitam pavesti šiuos reikalus! Bet, ko gero, teks pačiai pasiraitoti rankoves ir imtis šio reikalo. Šveisti.

Man atrodo, kad pastaruoju metu mano ir taip nedidelis socialinis aktyvumas dar labiau mažėja. O bet koks kontaktas su kitais žmonėmis tampa išmėginimu.

Mama serga. Todėl paskambinusi klausiu - nori, kad tave aplankyčiau? O pati sau sakau - ne, ne, ne. Su tėčiu irgi sunku - jis sutrinka, kai mama nekaip jaučiasi. Atrodo, kad visi iki tol buvę bendravimo būdai pamirštami, o naujas neišrandamas.

Darbe kyla konfliktas - jis rėkia taip, aš ne. Esu teisi, bet man apmaudu, kad nesugebu įtikinti. Kyla skandalas, iš kurio niekas nelaimi.

Miršta kolegės uošvė. Senutei laikas mirti, ir visi tai priima kaip aiškų ir suprantamą dalyką. Gal net šiek tiek su palengvėjimu. Bet ką sakyti susitikus?

Galiausiai, jau vakare, grįžtant namo, užkalbina mergina - ar nematėte šuns, be pavadėlio, vokiečių aviganio? Ne. Bet kažkodėl nesmagu, kad tik taip galiu atsakyti. Panorstu, kad šio susitikimo nebūtų buvę.

Paguodžia tik pokalbis su broliu. Jam paskambinusi galiu tylėti. Ir net toks pokalbis yra pakankamai informatyvus bei jaukus.

Vakar mačiau “Tadą Blindą”. Pusę filmo galvojau - kada tai pagaliau baigsis? O paskui visai patiko. Sutinku, kad lietuviai pagaliau sukūrė visai gerą filmą. Ta proga paskui perskaičiau keletą atsiliepimų ir likau nustebinta rašinėtojų neišprusimo. Visi piktinasi, kodėl Tadas filme neapiplėšė nei vieno pono ir jo turto neatidavė vargšams. Bet jei skaitėte knygą, turite žinoti, kad tikrai Blinda savo karjerą pradeda kaip sukilimo dalyvis, o tik paskui, numalšinus sukilimą, tampa svieto lygintoju. Tą tikriausiai ir reiškia žodis pradžia pavadinime. Arba, kad filmų apie Tadą bus ir daugiau.

O šiandien man laisva diena. Galvojau, nesirodysiu žmonėse. Bet paskui nusprendžiau, kad pasivaikščioti yra sveika. To rezultatas, kad prisipirkau knygų bei žėrintį lūpų pieštuką. Daiktai, kuriuos aš mėgstu. Bet galiu pasiskųsti, kad su kitomis šmutkėmis toli gražu nėra taip gerai. Atrodo, tikrai, tikrai nori kažką įsigyti naujo, ir netgi esi pasiryžusi tam išleisti ne tiek jau mažai pinigų, bet taip jau nieko nėra… kad net matuotis nesinori. Kaip vakar su tokiomis nuostatomis sugebėjau nusipirkti šalikėlį, man pačiai klausimas. Tik bėda, kad reikėtų daugiau, nei šalikėlio.

Dar šiandien garbanoju plaukus, tik kokia iš to nauda? Žaidimas ir tiek. Ne mano plaukams būti garbanotiems.

Tingiu. Ir man gerai.

Pavarčiusi praeitų metų įrašus prisimenu - pernai buvo labai šalta. Pagrindinis emocijas kėlęs jausmas. Šiemet kitaip. Ruduo saulėtas ir šiltas. Aš šypsausi ir tikrai džiaugiuosi gyvenimu. Gyvenu gerai. Tikrai.

Keliu sau iššūkius - sumažinti vonioje esančių indelių ir buteliukų skaičių. Vistiek jų ten visada yra per daug. Užtat didėja mano aliejų kolekcija. O ne, tai ne tik kolekcija. Jie visi aktyviai naudojami, ir tai veikia! Plaukai ir oda dar niekada taip nespindėjo. Nebereikia įtikinėjimų, kad esu graži. Aš esu graži.

Bendradarbė skiriasi su vyru. Tik niekaip nepavyksta to padaryti iki galo. Tada aš galvoju - kaip gerai, kad aš tokių problemų neturiu. Kai kurie žmonės yra nesutverti savo gyvenimu dalintis, ir vis labiau įsitikinu, kad aš būtent tokia.