BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

metų apžvalga

Atrodo, kad visose mano skaitytose praėjusių metų apžvalgose visi giriasi - kiek daug pasiekė, kokie buvo geri metai, kiek atradimų ir gerų patirčių, kokie visi šaunuoliai! Deja, aš ne tokia. Ir mano apžvalga visai neįspūdinga. Bet ji mano. Ir čia kelios eilutės apie tai, kas buvo.

Metų kova. Man pačiai sunku patikėti, bet praėję metai - tai kova su antsvoriu. Man, kuri daugiau nei pusę savo gyvenimo bijojo svarstyklių, nes jos rodė mažiausią galimą skaičių. O paskui girdėjo - kokia tu liesa. Bet jau 2014-jų pabaigoje supratau - nebesu liesa. Kad vėl pasijausčiau gerai, privalėjau atsikratyti šito, kol tai netapo mano dalimi. Dar svarbesnis tikslas buvo susikurti gyvenimo būdo sistemą - kaip gyventi toliau - nes tapo aišku - jaunystės medžiagų apykaita liko jaunystėje. Ir atrodo man tai pavyko. Per tris mėnesius, per daug nesikankinant aš atsikračiau priaugto svorio, dabartinis gyvenimo būdas lengvai leidžia palaikyti pastovų svorį, tik čia jau prasideda kova su kitokiais iššūkiais. Nes dabar jau kyla noras numesti dar truputį. Tik kad norint tai padaryti - tektų griežtinti gyvenimo būdą ir dar kažko atsisakyti. O tai jau būtų sunku. Todėl dabar svarbiausia išlaikyti tai, kas yra.

Metų praradimas. Natūrali plaukų spalva. Žilų plaukų turėjau ir anksčiau, bet būtent praėjusiais metais teko pradėti juos dažyti, kad to nepastebėtų kiti. Ir tada tie visai neypatingos spalvos mano plaukai man pasidarė labai mieli. Bet kita vertus išbandyti kažką naujo irgi smagu.

Metų atradimas. Jis nesmagus. Gal net liūdnas. Aš senstu. Po gimtadienio, kai pagalvoju, kiek man metų (34), pasidaro baisu. Ir nereikia čia man pasakų, kad tai dar visai ne pabaiga. Pati žinau. Bet jaučiuosi blogai. Nes kaip ten bebūtų, laikas suvokti - jaunystė baigiasi. Bet priprasiu.

Metų muzika. Be jokios abejonės tai Andrius Mamontovas ir jo naujausias albumas. Neįtikėtina, kaip tai paliečia mano širdį ir sielą.  Atrodo, kad nėra eilutės, kuri man netiktų, kuri nebūtų sakoma man. Dar neatsiklausiau.

Metų liūdesys. Ruduo buvo neįtikėtinai liūdnas. Dėl visko - praeities, dabarties, ateities. Atrodė, kad tai, kas buvo, teteikia nusivylimą, o tai kas gali būti - didesnė tikimybė, kad gali nebūti… Su liūdesiu vis dar kovoju. Tai pati sunkiausia kova - nes tai kova su savimi. Bet turiu viltį ir ateities planų. Atrodo, kad dabar tai svarbiausia.

Šiuo šventiniu laikotarpiu išgirdau vieną palinkėjimą, kuris ypatingai palietė mano širdį. Deja, jis buvo sakomas ne man, bet pagalvojau - tai yra tai, ko man labiausiai reikia. Todėl dabar jį sakau jums, bet ypač sau - kad šiais metais laimės būtų daugiau, negu, kad buvo praėjusiais.

Rodyk draugams

liūdesys, liūdėti…

Šiandien sapnavau pavasarį. Netikėtai atsiduriu parke, stebiu nežinia iš kur atsiradusius šuniukus ir užuodžiu neįprastą kvapą. Pastebiu pražydusią gyvatvorę. Kas gi tai? Nejaugi pavasaris? O kokie ten balti žiedai? Prireikia laiko, kad suprasčiau - tai bijūnai. Tikrai - jau pavasaris. Paskui sapnas baigiasi, nes suskamba telefonas. Kodėl? Mama… Pasistengiu atsiliepti kuo žvalesniu balsu, nes miegoti antrą valandą dienos, netgi sekmadienį - ne, to savo mamai prisipažinti aš neišdrįsiu.

Tiesą sakant, pastaruoju metu tai nėra labai retas atvejis. Gyvenu pagal Charles Bukowski - gal jei lovoje praleisiu iki pietų, pusė bjaurių šio pasaulio žmonių išmirs, ir antrąją jų pusę pakęsti bus lengviau…

Praeiti metai buvo blogi. Nepaisant, kad buvo gerų dalykų, buvo ir blogų. Buvo praradimų. Ir blogiausia, kad neatsirado nieko, kas tai pakeistų. O visai blogai, kad nepanašu, kad kada nors ir atsiras.

Todėl man liūdna, slepiuosi nuo to lovoje, ir nežinau, ką daryti toliau…

Rodyk draugams

nerimas ir abejonės

Pro mano miegamojo langą matyti kiemas, kuriame neseniai įtaisė dar vieną lempą. Kodėl, nežinau. Tik keistai ji šviečia. Šviesa krenta žemyn, apšviesdama trijų beržų kamienus. Bet man, kai dirsteliu į juos, atrodo, kad apšviečia ateivių erdvėlaivio nusileidimo aikštelę.

Vienatvė nedingo. Tik prisidėjo dar vienas gąsdinantis reiškinys - per daug sutinku blogų žmonių. Piktų, nepatenkintų, keistų, kartais tiesiog tik senatvinės amnezijos kamuojamų - bet kodėl kenčiu aš? Lendu į savo kiautą - dažnai iš baimės. Pilnatis trunka visą mėnesį.

Apie save irgi gerai negalvoju. Manau, kad mano geri darbai yra neįskaitomi - nes kai darau kažką gero, noriu, kad kitas bent suprastų, kad tai geras darbas.

Pavasaris mane pripildo nerimo - jaučiu, kaip tai mane sprogdina. Tik ne visada teigiama linkme. Aš arba slepiuosi po antklode, arba šėlstu kaip audra vandens stiklinėje.

O kartais imu ir kažką padarau. O paskui svarstau, ar gerai, ar tikrai taip reikėjo, gal nereikėjo, o kas bus, ar tikrai bus, kodėl išsišokau, kodėl taip pasakiau, ar nepasakiau, kodėl, kodėl, kodėl… Tokia savijauta pati baisiausia.

Trūksta man pasitikėjimo. Ir vilties, kad tai veda prie gero. Kitą šeštadienį važiuoju sodinti miško. Tebūnie nors tai būna viltis dėl geresnės ateities, geras darbas ir pasitikėjimas juo.

Rodyk draugams

tryliktieji metai

Prieš metus spėliojau - koks jausmas yra gyventi tryliktais metais? Po metų džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai yra nepakartojami - man per akis buvo tų tryliktų.

Metų pradžia buvo niūri - aš labai rimtai mąsčiau, kad man jau pakanka gyvenimo šioje Žemėje - aš noriu mirti. Ne, ne, ne - aš nemąsčiau apie savižudybę, aš tik nebenorėjau gyventi. Dabar tai atrodo šiek tiek keista - bet aš puikiai prisimenu, kaip sekiau naujienas apie žemės link artėjančius asteroidus, juodąsias skyles, potvynius ir žemės drebėjimus. Aš troškau nuosprendžio iš viršaus, kad manęs nebeliktų, kad aš nebebūčiau aš.

Pavasaris neskubėjo ateiti - nebuvo atgimimo ir manyje. O paskui vasara. Bet per mažai karšta, per mažai saulėta, vėl mažai džiaugsmo, mažai iššūkių, mažai nuotykių, mažai visko…

Gelbėjimosi ratą pamėtėjo brolis, pasiūlęs kur nors išvykti. Ne, tai netapo lūžiu, bet tai atnešė tai, ko iki tol aš taip beviltiškai troškau - pokyčių. Dabar net šiek tiek baisu prisiminti, jog aš kraunuosi daiktus kelionei ir mąstau, kokia beprasmybė - aš juk noriu mirti. Gal lėktuvas nukris…

Bet viskas pavyko puikiai, o ta savaitė buvo pati saulėčiausia, labiausiai įsimenanti, laimingiausia metuose. Gaila kad tik viena savaitė iš penkiasdešimt dviejų.

O kai grįžau, buvo dar sunkiau - nes aš vėl sužinojau, kad gali būti kitaip - saulėta ne tik lauke, bet ir manyje. Gali būti, bet nėra.

Dar paskui prasidėjo pokyčiai darbe - buvo sunku, nes jaučiausi kaip kokiam realybės šou - kas iškris, kas liks, kaip bus įveiktos užduotys, kaip mes susitvarkysime tarpusavyje, ar susiriesime, ar sugebėsime vis dėlto kalbėtis.

Buvo sunku, bet buvo sunku kitaip - aš nebegalvojau apie save - galvojau apie kitus. Visa tai baigėsi didesne atsakomybe, didesniu atlyginimu, bet ir didesniu pasitikėjimu savimi. Neturėjau pasirinkimo - nėra taip, kad gali daryti arba ne. Gali tik daryti, tai ir darai.

Prieš keletą mėnesių vieno žmogaus paklausiau, ar jis laimingas? Tiesą sakant, man ne itin rūpėjo jo atsakymas, aš pati norėjau pasakyti, kad esu nelaiminga. Dabar gi į tokį klausimą, tik su dviem atsakymų variantais, atsakyčiau - esu laiminga. Jei atsirastų tarpiniai variantai - aš prisakyčiau daugybę norų, lūkesčių, svajonių. Taigi, mano laimė turi daug išimčių. Bet 2014-ioliktų metų horoskopas žada visus juos patenkinti. Ir jei man kas nors sako ką nors gera, aš tuo tikiu.

Rodyk draugams

į pietus

Atrodo, tik prieš porą savaičių pastebėjau pro savo miegamojo langą raudonų lapų sruogą. Dabar tas medis be lapų. Keistas metas. Gatvėje, priėjus geltoną klevą, sustoju pakėlusi akis į jį. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Tiesiog praeiti. Nes tas mirštantis grožis hipnotizuoja ir traukia. Ar vis dar tebesu toje pačioje Žemėje? Ar vis dar tebesu čia?

Norėjau naujų iššūkių - tai ir gavau. Kad net žiaukčioju - ar tai kąsnis, kurį galiu apžioti? Bet tai tik pradžia, tik pati pradžia - žiema bus sunki, bet pavasarį tikiuosi atgimimo.

Dar turiu du gerbėjus. Nieko rimto, netgi negali būti tai kada nors. Nes įsivaizduoju save kaip karaliaus dukterį, visiems pretendentams į jos ranką ir širdį, sakančią ne. Gyvenimas ne pasaka, bet kartais tai taip būna panašu. Tebūnie supykęs karalius uždarys mane bokšte, kuriame auginsiu kasą, bet ne, šį kartą tikrai ne.

Sapnuoju merginą, kurią kažkada pažinojau. Labai seniai buvome klasiokės - vienus metus. Per tuos metus viena kitai nepasakėme gal nei dvidešimties sakinių. Bet tada ja aš labai žavėjausi. Nes mokėsi labai gerai, buvo graži, patiko berniukams, drąsi, gal net kartais balansuodavo ties neleistina riba. Bet net tie mokytojai, kuriems tai nepatiko, rašė pačius geriausius pažymius, nes tiesiog kitaip elgtis negalėjo - ji buvo jų verta. Taigi, po aštuoniolikos metų sutikau dar kartą. Nieko tikro nežinau, bet tie keli ženklai leidžia spėti, kad nėra viskas labai gerai. O paskui sapnai su bažnyčia, žaizdomis, nusivylimais… Truputį liūdna.

Šie metai kažkokie keisti, liūdni, pereinamieji. Ne tik man - daugeliui. Pavasaris buvo labai vėlyvas, vasara irgi neypatinga. Stengiuosi gaudyti kiekvieną saulės spindulį, bet jaučiu baimę - ar spėsiu prigaudyti jų pakankamai, kad ištverčiau žiemą? Jaučiu baimę dėl trumpėjančios dienos ir bijau to laiko, kai teks persukti laikrodį. Nes jaučiu, kad manyje saulės atsargų mažai. Šiais metais prisimenu tik kelias dienas, kai buvo tikrai karšta, ir nei vienos, kad būčiau norėjusi, jog būtų bent šiek tiek vėsiau.

Noriu keliauti, kažkur išvykti, dingti. Bandau bent jau apie tai kalbėtis ir planuoti. Žinau, kad pasaulis platus, pilnas įdomių vietų, kurių niekada neaplankysiu, teoriškai galiu nuolat keliauti vis kitur. Bet praktiškai mane traukia ten, kur jau buvau, ir kur buvo gera. Ten noriu sugrįžti vėl ir vėl.

Rodyk draugams

mano malda

Man kartais atrodo, kad naujienų puslapius verčiu, ne kad neatsilikčiau nuo gyvenimo ritmo, o kažko ieškodama. Gerų naujienų. Asmeninės žinios. Nurodymų ateičiai. Tikiuosi rasti kažką, dėl ko jausiuosi geriau, žinosiu daugiau, gyventi bus aiškiau. Tik kad tos viltys retai patenkinamos. Tą akimirką nusiviliu, o kitą dieną ieškau vėl.

Gyvenimas banguoja, bet taip buvo visada. Diena ant bangos, diena šalia, diena po banga. Tik pasiilgau ramybės. Arba pokyčių. Bet kai kas pakinta, aš vėl nepatenkinta. Todėl šių laikų mano malda - džiaukis ką turi. Tik kas negerai - džiaukis ką turi, kažko trūksta - džiaukis ką turi, per daug nerealių svajonių - džiaukis ką turi… Tam kartui palengvėja.

Dar labai noriu atostogų. Šiais metais - buvo tik savaitė. Tai taip norisi dar nors truputį. Kur nors išvažiuoti, pakeisti aplinką, ištrūkti iš rutinos, tiesiog pasikeisti. Čia aš jau nesidžiaugiu tuo, ką turiu.

Rodyk draugams

apgaulingi pažadai

Iš tikrųjų aš labai supykstu, išgirdusi, kai man žadama, jog aš pamatysiu tikrąją kokio nors daikto būklę, jei atsisakysiu dalykų, kuriuos iki šiol naudojau, kaip maniau, tai būklei pagerinti. Pavyzdžiui, vietoj įprastinio švelnaus, tinkančio mano odai, gerai plaunančio šampūno geriau yra kiaušinio trynys, juoda duona ar molis. O geriausiai - tik vanduo. Na kam visos tos priemonės? Po kiek laiko tu pamatysi, kokie iš tikrųjų tavo plaukai.

O kam maskuoti veido netobulumus? Kam pudra ar bent jau BB kremas? Gerk daugiau vandens ir tu pamatysi, kokia tavo oda iš tikrųjų.

Bet tiesa yra ta, kad aš ir taip žinau, kokie yra mano plaukai ar mano oda. Ir visos naudojamos priemonės skirtos pagerinti būklei, o ne bloginti gerą. Nes argi galima labiau save apgaudinėti, negu manant, kad štai atsisakysiu visko, gyvenimo būdas ir poreikiai bus asketiški bei puritoniški, ir tada atsiskleis tikrasis grožis.

Taip, aš sutinku, atsiskleis tai, kas tikra. Bet kad tai bus labai gražu, aš abejoju. Aišku, daugybė priemonių naudojama tik iš smalsumo ir tuštybės. Bet dalis tik todėl, kad tikra nėra labai gražu.

Aš už natūralumą. Pati jau kuris laikas kovoju už kuo mažesnį naudojamų priemonių skaičių. Ir stengiuosi atsisakyti visko, be ko galiu apsieiti. Tik, jau sakiau, man ne visada patinka tai, kas tikra. Tada prisireikia gerinti padėtį.

Rodyk draugams

abstraktus įrašas

Šiam gyvenimo laikotarpiui gavau patarimą - neišlaidauk ir džiaukis tuo, ką turi. Tikrai, tinka. Ir ramina. Aš nuolat siekiu kažko nepasiekiamo, ieškau ir jaudinuosi, o juk jau turiu labai daug. Tikrai verta nusiraminti ir suprasti - dabar negausiu daugiau, bet - aš turiu daug.

Šiuo metu vėl verčiasi mano gyvenimas, ir aš pati stebiuosi, kokia rami esu. Protas man sako, kad turėčiau bent truputėlį jaudintis, bet tiesa yra ta, kad kol kas aš nežinau, dėl ko reikėtų tai daryti.

Net sunku paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai kartu ir tam tikras pralaimėjimas, ir taip pat paaukštinimas pareigose, dideli pasikeitimai, bet gal į geresnę pusę, nors nebūtinai. Kita vertus, taip kaip buvo, irgi tęstis ilgai negalėjo.

Trečiadienį laukia svarbus susitikimas ir pokalbis. O aš rami ramutėlė. Gerai, bet kad tik per tą ramumą nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Perskaičiau, ką parašiau ir kažin, ar pati ką supratau. Tebūnie, tai būsenos aprašymas, kad galėčiau palyginti, kai kas nors paaiškės.

Rodyk draugams

bėgti

Prieš daugiau, kaip šešerius metus pažinojau vyriškį, tuo metu man dariusį didelę įtaką. Paskui, kaip ir viskas, tai baigėsi, ir daugiau aš jo nesutikau. Tiesa, buvo keli kartai, kai galėjome susitikti, netgi buvau apgalvojusi scenarijų, kaip elgsiuosi, bet tai neįvyko. Suprantu, tai baigta, aš užmiršau, ir tai tikrai tikrai baigta.

Bet kokį kartą per metus aš sapnuoju sapną, kuriame sutinku šį žmogų. Aplinkybės skiriasi, bet viena visada tokia pat - aš visaip stengiuosi išvengti šio susitikimo. Išgirdusi žingsnius (sapne žinau, ko), pasuku kitu keliu, bėgu tolyn, netgi bandau nepastebėta išeiti iš kambario besislėpdama už kito žmogaus nugaros.

O pabudusi galvoju - kodėl taip kvailai elgiuosi? Juk būtų įdomu nors sapne. Bet nugali nebrandžioji mano dalis.

Rodyk draugams

mano senatvė

Po trisdešimtojo gimtadienio kažkas pasikeitė mano žvilgsnyje - aš pradėjau pastebėti tai, kad senstu. Iki tol raukšlės, vienas žilas plaukas, randai, keli priaugti kilogramai tereiškė, kad aš bręstu, keičiuosi, kaip mano kūno pokyčiai keičia mano vidų. Buvo smagu.

O paskui mano pokyčiai man pradėjo rodytis, kaip negrįžtami, kartais net naikinantys. Aš pradėjau spėlioti, kaip aš atrodysiu dar po dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties metų?… Kaip aš jausiuosi? Iš vis, koks jausmas būti senai? Aš beveik pradėjau bijoti.

Paskui apsipratau. Tai yra, būdavo dienų, kai mano baimės kankino mane, ir aš bijojau išvysti pokyčius. Tada žiūrėdama į veidrodį galvodavau - tikiuosi, kad kiti žmonės mane mato patrauklesnę, negu kad aš pati save. O paskui ir pati pastebėdavau, jog esu visai nieko. Tokia pat graži ir patraukli - tiek vidumi, tiek išore. (Tai rašydama aš švelniai šypsausi, jei ką).

Mano masė. Aš aukšta ir liekna. Vaikystėje mama pergyveno, kad man trūksta svorio. Paauglystėje per kasmetines sveikatos patikras jausdavausi blogai, nes visi sužinodavo, kad esu beveik aukščiausia ir beveik lengviausia iš visų. Universitete kilogramų skaičius pradėjo didėti, bet jie sėdo moterų strateginėse vietose - ant krūtinės ir truputį ant užpakalio. Todėl man šiek tiek baisu, kai išgirstu, jog kokia mylinti motina padovanoja savo dukrai krūtų didinimo operaciją aštuoniolikto gimtadienio proga - ar ne per anksti, kam tokia skuba? Paskui dar priaugau kelis kilogramus. Dabar pagal ūgį mano svoris normalus, svyruoja plius du kilogramai kasmėnesinių potvynių metu. Ir tada aš susijaudinu - ar pradedu negrįžtamai storėti? Bet tai praeina.

Mano plaukai. Jie ilgi ir stori, bet jau tokia jų išsidėstymo struktūra - mano smilkiniai nėra labai plaukuoti. Ir tai lemia, kad užpakalinėje galvos dalyje plaukų yra gerokai daugiau negu priekinėje. Dabar tai nesukelia problemų, bet aš stebiu keletą vyresnio amžiaus moterų su tokiais plaukais. Nepaisant amžiaus jos didžiuojasi gražiais plaukais, bet norint atrodyti tikrai gražiai jau tenka priekinėms sruogoms skirti ypatingą dėmesį - rasti kiekvienai tinkamą vietą. Todėl, kai tik iššukuoju didesnį kuokštą plaukų - aš susijaudinu - ar jie ataugs?

Mano oda. Ji kaip indikatorius - visas mano negandas, mano nuodėmes, kitų siunčiamą energiją oda pajunta pirmiausiai. Iš odos sudirgimų, išsausėjimų, pleiskanų, randų ir apgamų aš pati apie save sužinau daugiausiai - žinoma, jei tos informacijos jau nesu gavusi kitais šaltiniais. Bet tai ateina ir praeina. Lieka raukšlės. Vis dar galiu sakyti - neturiu jų. Bet… ar kartais mano kaktos neveikia žemės trauka? O ta šiek tiek pikta, šiek tiek ironiška raukšlelė kairiajame lūpų kamputyje - ar ne mano reakcija į tam tikrus žmonės, jų kalbas ir poelgius ją paliko?

Mano randai. Neturiu tokių, kurie būtų pastebimi, reikalingi slėpti, gadinantys gyvenimą. Bet pamažu, metai iš metų, po truputį kaupiasi odos nelygumai, įpjovimų pėdsakai, nudegimų žymės. Kažkada tai džiugino - atrodė, kaip aplinkos ženklai, kad ji prisideda formuodama mane. Gi dabar ant blauzdos turiu įbrėžimą, ir man tai nepatinka. Aišku, jis po kiek laiko užgis, bet aš jaudinuosi - liks randas? Jis matysis? Ar jis bjauros mano koją?

Mano kapiliarai. Tai paveldima. Ant mamos šlaunų sutrūkinėję. Pradėjo trūkinėti ir ant mano.

Po dviejų metų po trisdešimtmečio, manau, kiek apsipratau ir susitaikiau. Man nebenuostabu, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į mane ponia. Ir niekas nebesako, kad atrodau labai jauna. Taip turi būti. Taip jau yra.

Rodyk draugams