lorenca pelegrini

Mano požiūris į kaimynus tikrai lietuviškas - žiūriu į juos įtariai, neskubu sveikintis ir pritrūkusių druskos nelaukiu. Bet tai žmonės, su kuriais gyvenu viename name. Girdžiu, kaip kosėja už vakarinės sienos, bildesį laiptais, padėką už atidarytas duris netyčia susidūrus. Pradedu juos pažinti ir domėtis.

Metu skubrų žvilgsnį pro langą - ar pagaliau nustojo snigti? Bet mano žvilgsnis ilgėja. Garbaus amžiaus dar nematytas ponas išlipa iš mašinos su rožių puokšte. Pas ką jis čia? Eina į mano laiptinę. Aš, jau pagauta smalsumo, kuriu prie durų. Tikrai, pas ką jis čia? Girdžiu, kaip atsargiai virsteli mano kaimynės vienišos (gal tiksliau - vienos gyvenančios), garbios ponios durys. Bet svečias, jei tikrai jis taiko čia, neskuba. Jau dvi moteriškės nekantriai laukia žvilgčiodamos pro akutę. O štai ir jis. Tikrai čia.

Rodyk draugams

Mano Rojaus sodas šiandien pasipildė baziliku, rozmarinu ir katžole. Esu dosniai sėjanti Deivė.

Tik kartu apimta nerimo ir abejonių. Žinau, dar teks palūkėti, kol pasirodys daigeliai, bet ar jie tikrai pasirodys? Kada? Kokie? Laukimas mane žudo. Juokauju. Pasilenkiu prie savo žemių lopinėlių ir šnabždu - aš jus labai labai myliu. Aš jūsų labai labai laukiu. Man jūs labai labai reikalingi.

O gal padės?

Rodyk draugams

Žalumos ilgesys jau prieš savaitę privertė nusilaužti kelias šakutes. Tris alyvos, vieną liepos ir vieną neidentifikuotą. Pamerkiau jas. Liepa vis dar apmirusi, tačiau kitos jau pasipuošė žaliais pumpurais. Šypsausi dėl to.

O šiandien prigimtinis lietuviškas noras privertė sukišti pirštus į žemę. Kol kas dar neturiu jokių kambarinių augalų. Tai pasėjau čiobrelį, kalendrą, krapą ir melisą. Neįsivaizduoju, kas išeis. Visai neturiu žemdirbystės patirties. Bet jau berdama žemes į vazonėlius prisiminiau, jog kažkada girdėjau, kaip vaikai augino ąžuoliukus. Kad gilė sėkmingai sudygtų, prieš kišant į žemę reikia ją apspjauti. Aš irgi spjaudžiau spjaudžiau - o gal padės?

Jaučiuosi kaip Deivė kurianti savo Rojaus sodą.

Rodyk draugams

Šiandien išgirdau - keistai vaikštai. Tik vėliau supratau, kad čia buvo bandymas pasakyti komplimentą. O aš užsiraukiau.

Dieną praleidau gamtoje su šeima bei bekepdama sausainius. Pastaruoju metu mano sausainiai turi didžiulį pasisekimą. Visi jų nori! Gerai, kad man lengvai kepasi, o komplimentai glosto savimeilę.

Visada maniau, kad mano ūgis - 1,8. Šiandien pasimatavus - 1,82. Negi dar augu? Bet vis geriau negu senti.

Visai gera diena.

Rodyk draugams

Vakar teko girdėti pokalbį:

- Ar daug buvo vyrų?

- Asilų buvo daugiau.

Nors ir kovoju visa apibendrinančiomis neigiamomis nuostatomis, kova kartais būna beveik bevaisė. Vakar jau buvau linkusi tuo patikėti. Ir susapnavau Tave. Kitais būdais uždraudžiau apie save priminti, tai įsibrauni į mano sapnus. Na ir kodėl Tu buvai ir vis dar esi man toks vienintelis? Kodėl aš nesutinku kito tokio vyro? Tik asilai ir asilai. Tai kad buvai mano gyvenime, man suteikia viltį, kad tai pasikartos. Aš pavargau laukti. O už tai, kad kažkur dar yra šiek tiek vilties, vadinu save kvaile. Kvailių kvaile.

Rodyk draugams

Grįžau po savo dešimties valandų darbo dienos, užverčiau kojas ant lovos ir liūdnai pagalvojau - o kas myli R.? Tai yra, mane. Kuri jaučiasi menka, pavargusi, truputį bijanti, kemša abiem žandais atšalusią vištieną su paprika ir svarsto, kad norint būti mylimai tikriausiai reikia pačiai nors kiek mylėti. O aš nieko nemyliu. Aišku, nekalbu apie tuos savaime mylimus žmones, kuriuos myli visi, išskyrus tik kokius psichopatus ir tuos, kurie jų niekada neturėjo.

Gal per žiauriai pasisakiau apie visuotinę nemeilę, bet kartais labai rimtai jaučiu, kad visi mano bandymai mylėti yra žlugdomi. Ne visada ir žinau, kas kaltas - ar antroji pusė ar dar kokios trečiosios jėgos. Kalbu apie darbą, apie gyvenimą, apie buvimą, apie nepadovanotas tulpes ir nepasakytus žodžius. O kartais ir pasakytus…

Jaučiu, kad jei vartočiau alkoholį, šį vakarą pabaigčiau girta. Dabar gi tik užkąsiu vištieną šokoladu, nes paprika jau baigėsi. Dar prašom juodos arbatos, ačiū.

Rodyk draugams

Neseniai vėl pakrypus kalbai apie šilumos trūkumą ir žalios spalvos ilgesį teko išgirsti mintį, kad juk gražiausias laikas - tai laukimas. Tą kart nepasakiau nieko. Bet vėliau pagalvojau - juk tai nevykėlio filosofija! Lauki, lauki - o kada džiaugtis? Kada sušukti - sustok, akimirka žavinga!

Pvz., aš irgi dabar laukiu savo princo. Nebūtinai ant balto žirgo, ir net nebūtinai ant žirgo. Ir niekaip, na, niekaip man neapsiverstų liežuvis pavadinti šį laikotarpį gražiu, smagiu, laimingu ar pan. Ir nemanau, kad kada nors, kai savo princą aš sutiksiu, mano požiūris apie šį laikotarpį pasikeis. Šia prasme nesu laiminga…

Ir aš irgi labai pasiilgau žalumos, žiedų, ž…ž tirpsta ant liežuvio. Šią akimirką - tai mėgstamiausia raidė. Bet prisimenu, kad gyventi prasmingai ir laimingai, tai gyventi Čia ir Dabar. Mane džiugina ilgėjanti diena, varvekliai, tirpstantis sniegas, aš iš džiaugsmo šokteliu išgirdusi, kaip čiurlena vanduo - kad ir tik pro kanalizacijos groteles… Visa tai kaip pažadas - kad bus dar geriau. Ž…

Rodyk draugams

Beyonce       Get me bodied

Ne pati naujausia daina, bet aš atradau tik šiandien. Kažkur apie vidurnaktį. Nuo tada negaliu liautis šokus. Belieka, kad išsitepčiau pažastis ir skrisčiau į raganų puotą.

Vis tik jau naktis. Protas sako, kad dabar turėčiau miegoti. Bet žadintuvas jau šiandien ryte nežadins, ir mano naktis tampa mano diena. Nes mano diena panaši į naktį. Nesakysiu, kodėl.

Grįžusi nusiaubiau šaldytuvą suvalgydama viską, kas buvo saldu ir ignoruodama visa kita. Todėl tie šokiai gal ir į naudą. Kovoju su pagunda įsigyti svarstykles. Paskui jaudinsiuosi dėl įsivaizduojamo idealaus svorio, kurio perteklius gal tik susikaupę skysčiai. Vis dėlto kokius penkis centimetrus ant  liemens norėtųsi sutraukti. Kita vertus, tereikia kad pašviestų saulė, ir tai, kas nereikalinga, savaime nutirps.

Nors ir be žadintuvo, šiandien reikės ne tik atsigulti, bet ir atsikelti. Saldu.

Rodyk draugams

Šiandien vakarienei gaminau neįsivaizduojamai didelį kiekį makaronų su vištiena. Su mintimi, kad reikės rytoj kažką įsidėti pietums. Ir vakare grįšiu po aštuonių. O vakarienę kad kas pagamintų - jau nėra…

Pamenu, kai prieš atostogas buvo labai sunku, galvojau, žinok, išauš tokia diena, kai ir atostogos bus praėjusios. Nes tada tai atrodė mažai įtikėtina. Kad aš jų bent jau sulauksiu.

O šiandien jos baigiasi…

Prikepiau ir neįsivaizduojamai didelį kiekį sausainių. Nes reikia kažkuo pavaišinti koleges po atostogų. Tai puikybė. Tikrai. Kadangi sausainiai man labai skanūs, tai įsivaizduoju, kad ir mano bendradarbėms patiks, ir jos norės daug jų suvalgyti. Todėl ir reikalingas neįsivaizduojamai didelis kiekis.

Pagaliau atsisveikinau su baldžiumi. Atsisakiau oda aptraukto suoliuko vien todėl, kad nebereikėtų daugiau bendrauti. Malonus jis žmogus, ir dirba puikiai, bet šiandien jau trečia diena, kai savo namuose nesijaučiu kaip namuose. Gal kada nors…

Turiu prisipažinti, kad jaudinuosi galvodama apie rytojų. Ir kodėl? Kad tik ko nepamirščiau, kad sausainiai būtų skanūs, kad sektųsi, kad būčiau protinga, veikli, sumani, ir t. t. ir pan. Kad geriau jausčiausi, bandau gyventi pagal čia ir dabar principą. O kas bus rytoj bus rytoj.

Studijų metais prieš egzaminus kankindavo dirgliosios žarnos sindromas. Ateina grupiokė - kaip sekasi - gerai - jaudiniesi - dar ne - aš irgi dar ne - bet mano organizmas tai jaučia - mano irgi.

Rodyk draugams

Baigiantis antrai savaitei aš maniau, kad puikiai pailsėjau, ir atėjus laikui grįžti į darbą, būsiu entuziastingai nusiteikusi ir eisiu su džiaugsmu. Bet įpusėjus trečiai savaitei aš pradėjau nerimauti. Nenoriu.

Kur dingo tas laikas?

Nors dar ne laikas uždavinėti tokius klausimus. Dar ne pabaiga. Dar penkios dienos.

Manau, kad ponas baldžius labai protingai pasielgė vakar palikęs man lentas, o tik rytoj jas surinks į vientisą kūrinį. Iš pradžių buvau šoke. Nes niekas neatitiko to, kaip aš tikėjausi. Gal tik spalva. O dar išeidamas mestelėjo - neįsivaizduoju, kas gausis. Vos nenužudžiau jo. Negalima garsiai sakyti tokių dalykų! Net jei tai ir tiesa. Kartais tyla - gera byla. Bet per šiandien apsipratau, apgalvojau, ir manau, kad gal bus ir visai neblogai. Tik ir vėl gi - neramina būtent tie žodžiai apie tai, kas gausis. Tikrai, kai kada geriau prisiminti, kad turi dvi akis, dvi ausis, ir tik vieną burną.

Ką dar pasakyti? Kad beprotiškai pasiilgau žalios spalvos? Saulės? Šilumos? Žmonių? Kai kurių žmonių… Pavasario. Bet tai tikriausiai bendra visiems…

Rodyk draugams