BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

tardymai

Tikrai labai smagu sužinoti, kad kiti žmonės tavimi domisi. Toks egoistiškas geras jausmas. Čia atsakymai į Jovitos iš pinkcity.lt klausimus.

Kokia kitų žmonių turima savybe ar charakterio bruožu niekaip negali atsistebėti?

Kartais piktina, kartais džiugina, sukelia pavydą, bet tikrai nežinau, kas stebina…

Knyga, stipriausiai pakeitusi požiūrį į kažką.

Man atrodo, kad tokios dar neperskaičiau. Bet kažkada įtaką darė (gal ir tebedaro) ir protą drumstė E. Barouzo “Tarzanas”, P. Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmas”, Yamamoto Tsunetomo “Hagakurė”, Umberto Eco “Baudolinas” ir visos J. Fowles knygos.

Kas Tau labiausiai padeda ir kas trukdo kurti santykius su artimiausiais žmonėmis?

Padeda mandagus, pagarbus, malonus elgesys, trukdo tai, kad kartais esu pernelyg kategoriška.

Aromatas, sužadinantis stipriausias emocijas.

Jazminų - kvapas, augalas, net aprašymas.

Ko labai norėtum išmokti, bet vis neprisiruoši?

Nežinau, ar to reiktų mokytis, bet labai noriu kada nors suvaidinti ką nors teatro scenoje. Tebūnie tai netikras teatras, vaidmuo antraeilis ar iš vis tik tarnaitė su padėklu, bet kažką tokio noriu išbandyti.

Labiau mėgsti fotografuoti ar fotografuotis?

Fotografuoti nemėgstu, bet ir savo nuotraukų neturiu daug.

Įsimintiniausias sapnas.

Mano sapnai - tai tik tam tikros realybės variacijos, kurias aš tuojau pat užmirštu. Tiesa, buvo keletas, kuriuos būtų galima pavadinti pranašiškais, bet tai tik sutapimai.

Ar duodi išmaldą / aukoji per gerumo akcijas? Kodėl?

Neduodu/neaukoju. Netikiu, kad tai gali kažką pakeisti, ar bent daryti gerą įtaką.

Ko labiausiai pavydi vaikams?

Nepavydžiu.

Kas dabar puošia Tavo kompiuterio darbastalį?

Pats mano stalas yra ypatingas. Kažkada jį išsirinkau kaip gimtadienio dovaną - griežtai pareiškiau, kad noriu tik šito ir niekas kitas manęs nedžiugins. O dabar galvoju - gal jis jau visam gyvenimui. Ar beveik visam.

Skaniausias gyvenime valgytas dalykas.

Kažkada, vaikystėje, lankant giminaičius pavaišino karštu šokoladu. Nieko skanesnio iki šiol neteko valgyti.

Dabar pati turėčiau kažko paklausti savo mėgiamų tinklaraštininkų. Bet neklausiu. Nes gal ir norėčiau kažko paklausti kiekvieno asmeniškai, bet taip bendrai ir viešai, tai ne.

Rodyk draugams

lietus mano gyvenime

Prieš šešerius metus atstatinėdama savo gyvenimo pusiausvyrą vasarą praleidau kaime. Viena. Visa aplinka ir žmonės buvo įgrisę, jaučiau, kad daugiau gyventi negaliu. Gyvenimo pasikeitimo kampas nebuvo labai didelis, bet to užteko, kad jis būtų kitoks. Siekiau išvalyti ne tik mintis, bet ir kūną. Sudariau sau asketišką dietą, kurios griežtai laikiausi. Griežtai todėl, nes nebuvo galimybių pagundoms. Artimiausias miestelis, turintis parduotuvytę, už trijų kilometrų. Neturėjau net dviračio.

Aišku, tai nedidelis atstumas. Vieną dieną, trokšdama nuotykių ir pasikeitimų, o dar labiau beprotiškai norėdama kažko saldaus, patraukiau per pievas, palei upę maždaug ta kryptimi. Buvo smagu į pažįstamą pasaulį žvelgti kitu kampu. Aišku, nusipirkau šokolado, ir jausdamasi labai laiminga ir patenkinta savimi, pasukau jau įprastu vieškeliu atgal. Bet jei jau nukrypau nuo pasirinktos gyvenimo krypties, tai kažkaip tai reikia kompensuoti.

Kompensaciniai mechanizmai buvo netikėti. Prapliupo lietus. Stiprus. Aplink tik laukai ir aš ant vieškelio. Einu toliau. Ko tik nedariau, kad pagreitinčiau bei palengvinčiau savo kelią. Dainavau ir šokau. Bėgau ir ėjau palengva spjovus į viską. Lažinausi su savimi, ar lietus sustos, kol sugrįšiu ar ne. Pagaliau, šalta ir šlapia kaip undinė pasiekiau namus. Jaučiausi kitokia. Drąsesnė, stipresnė, ryžtingesnė. Geresnė.

Šiandien panaši patirtis priminė ankstesniąją. Po paskaitos lietus pradėjo grasinti, bet argi tikėjausi, kad tikrai pradės lyti. Taip smarkiai ir ilgai. Dar viena undiniška patirtis. Ir štai jau aš esu saugioje ir šiltoje vietoje, iš undinės vėl virtau žmogumi, ir visai gerai jaučiuosi.

P. S. Mirė mano močiutė. Viskas, nebeturiu senelių. Tarp praeito ir šio įrašo labai norėjau dar parašyti vieną. Bet neišėjo. Dar negaliu to padaryti. Sudie, močiute.

Rodyk draugams

vidinės šalnos

Šalta. Labai.

Aš labai myliu Lietuvą ir nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi kitoje šalyje nežinodama, kad grįšiu, bet jei kada tam ryšiuosi, tai pagrindinė priežastis tikriausiai bus oras. Man labai patinka mūsų klimatas. Bet labai nepatinka neatitikimas tarp oro už lango ir to, kas turėtų būti.

Aš nieko daugiau nenoriu veikti, tik įsisupti į adijaliuką, tik valgyti, tik skaityti knygas, tik miegoti… Tik klausyti Barry White. Jo balsas toks karštas… Jaučiu, neinu pirmyn. Aš užšalau.

Ir mano augaliukai susitraukę ir nenoriai augantys. Kaip ir aš.

Kad atšilčiau, einu į imdb.com ir žiūriu, kas šiandien švenčia gimtadienį. Man tai padeda suprasti, kad visiškai eilinė mano diena kažkam nėra visai eilinė. Kvailoka. Bet veiksminga.

Gerai, kad prisiminiau savo Himalajų lempą. O jau buvau paslėpusi kaip nereikalingą vasaros sezonui.

Rodyk draugams

nauja pradžia

Esu gera mergaitė, ir pusryčiams valgau obuolį, o ne šokoladą. Nors, tikriausiai ir jam ateis savas laikas. Bet jau vien tai, kad valgau obuolį, yra sveikintinas dalykas.

Nes nauja pradžia mane įkvepia geriems ir sveikiems dalykams.

Persikrausčiau.

Vakar išeidama iš savo senųjų namų pasakiau - gal tik vienai nakčiai. Nors viskas jau nuspręsta ir suplanuota, buvo truputį graudu. Tik penkiolikos minučių kelio skirtumas, o jausmas, lyg į mėnulį išvykčiau.

O šiandien ryte manau - aš negrįšiu. Per daug gerai jaučiuosi. Tegu visi mano rytai būna tokie.

Rodyk draugams

Ar mirti iš meilės yra kvaila?

IKI Fazer šokoladui šiuo metu yra nuolaida. Tai dabar per dieną suvalgau jau ne 100, o du 200 g šokolado. Vis tiek tai tik viena plytelė.

Praeitą sekmadienį besiruošdama į darbą pagalvojau - o už savaitės tokiu pat metu mano atostogos jau bus prasidėjusios!… Tik savaitė sunki. Kiekviena diena - tai kova. Pirmiausia - tai su savimi. O paskui - ir su kitais.

Dar dvi dienos. Daug.

Daug, ypač kai tikrai per dažnai galvoju - ar išgyvensiu? Ar sulauksiu?

Imsiu ir parkrisiu ištiesta ranka liesdama finišo liniją.

Pasiekiau tokią ribą, kad tai nei jaudina, nei bekelia susirūpinimą ar liūdesį. Mirsiu tai mirsiu. Bent jau su meile ir iš meilės.

Rodyk draugams

lūpos su šokoladu

Man skauda kojų raumenis.

Spėkit, kodėl.

Nes jos šiandien daug drebėjo.

Bet, laimei, viskas baigėsi. Tikriausiai gerai. Nes aš sėdžiu su žvarbiems orams skirtu močiutės megztu megztiniu, o ant viršaus dar apsivilkusi chalatą, bei su pilna burna šokolado su riešutais, kuris nėra toks skanus, kokio aš tikėjausi, mokėdama, kaip dabar suprantu, tą absurdiškai didelę kainą.

Šį vakarą esu laiminga.

Rodyk draugams

saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė

Ką galima parašyti vėlų sekmadienio vakarą, kai norisi kažką parašyti, bet minčių kaip ir nėra? Yra, tik negaliu dalintis. Net jei niekas neperskaitys, man nejauku tai pasakotis viešai. Nedrąsu. Esu labai uždara, ir kartais tą ribą yra labai sunku peržengti. Pažeriu kelias užuominas, kurių po kiek laiko net pati neiššifruoju, ir tai vadinasi dienoraštis.

Ir gaunasi dar vienas įrašas.

Šiandien švietė saulė, aš po pietų dirbau, o rytas buvo suknistas. Dar nemiegu vien todėl, kad rytoj nereikia anksti keltis. Ką tik suvalgiau visą šokoladą. Neliko net tos vienos plytelės, kuria įprastai būna per daug. Guodžia tik tai, kad iki tų vienuolikos kilogramų per dieną, po kurių tapčiau narkomane, dar toli.

Reikia baigt. Nes vis tiek nebus geriau…

Rodyk draugams

kaip jaustis geriau

Prisipažįstu, jaučiuosi blogai. Kartais netgi labai blogai. Nežinau, ko laukti ir tikėtis, nes viskas atrodo juoda. Ypač ateitis. O gal ruda. Kaip šokoladas, kurio naikinu didžiausius kiekius. Ir kurio dėka vis dar esu gyva. Daugiau niekas nebesuteikia gyvenimui skonio. Žinau žinau, reikia poilsio, atostogos jau nebetoli. Bet aš bijau, kad neišgyvensiu tų keturių dienų…

Man jau dabar kai ko reikėtų…

Yra daugybė būdų palengvinti gyvenimą ir jaustis geriau. Ir aš nemažai jų žinau. Bet kas iš to? Aš nieko nedarau. Tą trečdalį atsakomybės už savo gyvenimą perleidžiu kitiems ir dar kai kam, kas gali būti Dievas?, likimas?, sėkmė?. Tai ar galiu ką nors kaltinti, kad nėra gerai? Kad nesijaučiu gerai.

Norėjau pabaigai pasakyti kelis žodžius apie viltį. Netgi stabtelėjau ir pagalvojau kokią minutę. Bet nesidėlioja jokie žodžiai. Todėl pabaigos nebus.

Rodyk draugams

Šiandien lijo tris kartus

Suknistas gyvenimas, jei per mėnesį turi tik pora laisvų dienų, o ir tos laisvos stebuklo ar kai ko kito dėka. Bet būtent taip aš gyvenu. O šiandien man laisva diena.

Miegoti iki pietų, skaityti lovoje, dvi valandas valgyti pusryčius…

Iš namų išslinkau tik todėl, kad baigėsi šokolado atsargos. Ta proga apžiūrėjau naująsias savo duris, kurių dar nebuvau mačiusi (suknistas gyvenimas). Durys kaip durys - bet tai vartai į mano tvirtovę.

Svarsčiau, ką valgyti vakarienei. Gaminti nebuvo įkvėpimo, bet parduotuvėje besirenkant lietinių pusgaminius nusprendžiau, kad galiu ir pati išsikepti. Blynų jau nekepiau kelis metus, todėl dėl visa pikta pragarovirtuvėj paieškos laukelyje įvedžiau žodį blynai. Miltai, pienas, kiaušiniai, žiupsnelis druskos ir keli žiupsniai cukraus. Ir maišyti, maišyti, maišyti… Į vieną pusę, kad nesusprogtų oro burbuliukai. Ir sekėsi visai neprastai. Ir pradžių dar maniau, kad visai smagu kepti blynus ir kartu šokti, bet greitai šokiams laiko nebeliko. Labai jau greitai man tie lietiniai liejosi. Su vaisiais buvo labai skanu.

Paskui pusę vakaro praleidau vonioje. Ko jau ko, bet greitai praustis aš nemoku. O jei dar tas prausimasis ne tik palindimas po dušu, bet ir generalinis grybų nušveitimas…

O dabar valgau šokoladą (skanus bjaurybė), rašau ir galvoju, kad rytoj vėl į darbą. Gerai, kad po pietų. Bent nereikės anksti eiti miegoti.

P. S. Ir dar šiandien labai juokinga buvo, kai tėtis paklaustas, kaip jam sekasi kovoti su pienėmis kieme, atsakė:

- O jos gudrios dabar. Žydi ant trumpų kotukų, ir nėra kaip nupjauti.

Rodyk draugams

sutemų nuotaikos

Prieš akis paskutinė šokolado plytelė. Ir kodėl ją sunkiausia suvalgyti? Tokios problemos neiškyla, jei valgai su kažkuo. Bet šį vakarą aš viena…

Puikiai žinau, kad kai tokia nuotaika, tai geriausia būtų eiti miegoti. O ryte nieko nebeliktų iš žalingų sveikatai sutemų nuotaikų. Bet argi kas klauso protingų patarimų?

Įdomu, kaip aš atrodyčiau garbanotais plaukais? Visi kažkada įvykę bandymai nesibaigė didele sėkme, bet vėl atėjo tas laikas, kai norisi tai išbandyti. Ir pasikeisti.

Rytoj tas retas rytas, kai galėsiu miegoti ilgai ilgai. Bet kelių paskutinių savaičių patirtis rodo, kad būtent tą rytą, kai gali miegoti ilgai ilgai, miego nesinori…

Pasiilgau žmonių. Todėl reikėtų išeiti pasižmonėti. Juk pacientai nesiskaito…

Daug daugtaškių šį vakarą. Ir neišsakytų norų. Laukiu stebuklo. Nors ir žinau, kad 99% tikimybė, kad nieko neįvyks, aš užmigsiu, o rytoj gyvensiu toliau neprisimindama šiandienos…

Rodyk draugams