BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

statybininko darbas

Iškepti tortą - tai didelis malonumas. Iškepti du - tai jau darbas. Bet gerai, kad mylimų ir mylinčių žmonių yra tiek daug. Vienas tortas kepamas mylimiems, kitas daugiau iš reikalo, bet… irgi mylimiems.

Tiesa, padariau tik pusę darbo - dar reikia sulieti ir aptinkuoti. Rytoj, tai yra jau šiandien vieną būtinai, kitą - tada, kada Dievas duos.

Esu tokia taupi, kad kartais atrodo, kad iš tikrųjų tai esu šykšti. Bet palikti pinigus knygyne man visai negaila. Ypač sunkiais laikais norėtųsi, kad knygynas būtų ta vieta, kuri sulauks geresnių laikų. Taigi, po dviejų vienas po kito einančių apsilankymų knygyne, šiandien (vakar) dar užsukau į biblioteką, ir viso to rezultatas yra tas, kad mano namuose yra daug neskaitytų knygų. Ir mane tai neramina! Nes nesu linkusi jų kaupti. Knygas turiu tam, kad skaityčiau. Todėl vienu metu dar neperskaitytų turiu vieną. Tris ar keturias, jei buvau bibliotekoje.

Bet vis tiek prisipirkti knygų yra geras dalykas.

Vakar (užvakar) pasimatavau tai, ką jau kelis mėnesius vadinu savo rankdarbiais. Sakyčiau, siauroka. Dar negalutinis variantas, bet ir ne viską jau galiu pataisyti. Ta proga pasimatavau ir liemens apimtį. Tai vienintelis fizinis mano kūno rodiklis, kurį nuolat seku. Ir turiu primažinti, kad rezultatai nėra labai džiuginantys. Iki aštuoniasdešimt centimetrų (ribos, kurios nerekomenduojama peržengti, nesvarbu kokio amžiaus, ūgio ar masės bebūtumėt) dar toli, bet kokius tris cm norėčiau suraukti. Gal atrodo ne tiek jau daug, bet man tai šį tą reiškia. Kokius tris kilogramus.

Pasidėjau prieš akis lanką.

Rodyk draugams

labai svarbus eilučių skaičius

Ką tik išardžiau privalomą kasdieninę savo rankdarbių eilutę. Nes prieš tai praleidau kitą. Gerai, kad tik vieną, nes kai teko ardyti keturias (dėl tos pačios priežasties), beveik verkiau. O kadangi manau (neskaičiuoju specialiai), kad eilučių skaičiumi lenkiu dienas, tai nustumiu viską į šoną ir sakau - šiandien užteks.

Rytoj einu tobulintis. Kaip aš tuo džiaugiuosi! Bet kokia veikla, priverčianti suraukti smegenis ir sužinoti kažką naujo mane įkvepia ir džiugina. … Prisiminiau, kaip aiškinau merginoms, patingėjusioms pačioms pasukti galvas - raukšlė smegenyse, tai ne veide. Ten tegu jų būna daug ir gilesnių. … Kol mokausi, jaučiuosi jauna.

Lyja. Lašai barškina mano palangę, ir aš manau, kad mano miegui tai nelabai patiks. Bet man jau per daug painiojasi raidės, ir aš sakau labanakt.

Rodyk draugams

atsakymai pradžioje

Jums įdomu, ką aš veikiu? Aš miegu. Mažiausiai dešimt valandų per parą, jei galima - ir visas dvylika. (Kur ten jau liks laiko dar kažką rašyti, nors komplimentai labai malonūs ir skatinantys pasitempti).

O kai pagaliau atsikeliu, jaučiuosi labai gerai. Nežinau, ar čia kompensacija už kažkada neišmiegotas valandas, ar nuovargis, ar poreikis, ar toks laikas. Svarbu, kad kurį laiką turiu tokią galimybę. Ir gerai jaučiuosi.

Kai nemiegu, užsiimu savo rankdarbiais. Niekam nerodau, džiaugiuosi viena pati sau. Labai egoistiškai. Ir galvoju kaip viena Marilyn Monroe herojė - dar nesugalvojau, kas čia bus.

Kodėl esu lorencapelegrini? Man rodos, kažkada pasakojau. O gal ne. Arba tai buvo labai seniai. Nes tikriausiai tik aš viena taip elgiuosi - kai atrandu man patinkantį tinklaraštį, būtinai perskaitau jį nuo pat pradžios, o paskui tampu nuolatine skaitytoja. (Jokiu būdų nesakau, kad tai yra sektinas pavyzdys). Tai gi, kodėl? Atsakymas labai paprastas ir tikriausiai nuobodus - kai bandžiau užsiregistruoti blogas.lt, skaičiau Umberto Eco “Fuko švytuoklę”. Ir pabandžiau pasisavinti knygos herojų vardus - iš pradžių buvo Sofija, bet toks vardas jau buvo BLOGe, Lija irgi kažkodėl netiko. Tada man nusibodo, ir aš nusprendžiau neberizikuoti tik su kokia lorenca. Todėl ir aš, ir mano tinklaraštis esame lorencapelegrini.

Tą pačią dieną perskaičiau atmintinę, ko reikia, kad jūsų blogas būtų populiarus. Vienas iš patarimų buvo rašyti kasdien. Netgi buvo laikas, kai labai stengiausi taip daryti. Bet … dabar yra kaip yra. Tikriausiai neišeina geriau.

O spalio pirmą bus jau keturi metai! (lorencai pelegrini) 

Rodyk draugams

perfiltruoti

Jau nuo pat gimimo brukama mintis, kad tinginystė tai labai blogas gyvenimo būdas, tai negražu, negerai ir t. t. Mažajam žmogučiui teigiama, kad visi nemėgsta tinginių (gal tik melagiai dar labiau peikiami), bet gerą pavyzdį rodo nedaug kas. Viso to pasekmė - tai tik sąžinės priekaištai suaugus. Man net savos sąžinės priekaištų nebereikia. Užtenka išorinių. Matai, norėti laisvos dienos nors kartą kas dvi savaites yra nesuprantamas, nepateisinamas bei peiktinas dalykas. Nebežinau, ar čia keiktis, ar ką pasiųsti toliau, o gal keist savo darbuotojos statusą. Nors vėlgi - nei labai galiu, nei labai noriu tai daryti. Mano darbas kuo toliau tuo labiau mane veža, įgyjama patirtis yra vertinga ir man maloni, aš jaučiuosi laiminga galėdama ne itin skaičiuoti pinigus, ir betgi turiu butą, kuris reikalauja iš manęs vis dar nemažai investicijų. Mama klausia  - tai durų tau dar nepagamino? O aš tikiuosi, kad jie dar truputį uždels, ir neskambins iki penkioliktos dienos. Ir gaunama aiški išvada - tai eilinis mano paburbėjimas. Kai privalumai vis dar nusveria trūkumus. Kaip bus toliau - nežinau. Nes į ateitį lygiai taip pat nesidairau, kaip į praeitį. O šią akimirką jaučiu sumaištį dėl spalvų savo rankdarbiuose. (Buvau prieš tai parašiusi - nedidelę - bet kaip tai išmatuoti - šią akimirką visai didelę). Nors iki pabaigos vis dar liko metų metai, bet jau ir koks trečdalis padaryta. Ir man dar nenusibodo! Tik tos spalvos… Iš pradžių jų derinys atrodė nerealus, bet dabar jau norėčiau kažko kito. Va ir pavyzdys, kaip negerai, kaip darbai nesuspėja su vidiniais pasikeitimais, tobulėjimais ir nuotaikomis. Mano kavamedis išdygo! O aš buvau jau labai labai praradusi viltį. Jaučiuosi beveik kaip tapusi motina po devynių mėnesių nėštumo. Ir mane dabar vadina Rudnosiuku - prie jūros per daug nudegiau nosį.

Rodyk draugams

mėgstamiausias skyrybos ženklas

Mama sušunka - tavo džinsai suplyšę - tikrai taip - nusijuokiu - ją jaudina ne skylės - bet kad nusidėvėję natūraliai - o man smalsu - kiek aš dar sugebėsiu juos nunešioti?

Išsiaiškinau - tai man kėlė didžiulį nerimą - jog augalas - kuris - maniau - yra melisa - o paskui nebežinau kas - iš tikrųjų yra kalendra - pagaliau ramu - vėl su meile galiu žiūrėti į jį.

Rankdarbiai gerokai pasistūmėjo į priekį - tik daug kas neramina - nes bendras vaizdas tik pabaigoje - o iki pabaigos - kaip žinia - dar metų metai - dabarties klaidų jau nebeištaisysiu - bet dar teikia džiaugsmą - dar nenusibodo - tai gerai.

Rodyk draugams

pasakyk

Nors vis pažadu sau daugiau taip nebedaryti, kuo arčiau atostogos, tuo labiau mano gyvenime tampa svarbi misija - IŠGYVENTI! Jaučiuosi pavargusi, bijanti ir nerami.

Šiandien jau devinta diena. Atrodo, kad niekas nepasikeis iki atostogų. Liko dar keturios, o gal net penkios dienos. Ir kvailas klausimas - išgyvensiu?

Baisu, kad galiu neturėti net ir tokio pasirinkimo. Mano vedėją baigia nuvaryti į kapus visos tos valdžios nesąmonės, ir bijau, kad ji neišlaikys. Spėkit, kas tada atostogas matys kaip savo ausis. Aš vos neverkiu pagalvojusi apie tokią galimybę.

Galiausiai, birželio 7 d. nusimato toks renginukas, kuriame aš labai norėčiau sudalyvauti. Bet dar ne  visai aišku, kaip ten su kvietimais. Aišku, kad protingiausia būti drąsiai bei teirautis ir aiškintis visa tai, kas dar neaišku. Bet. Bet… Bet aš laukiu, laukiu vieno klausimo. Žinau, kvaila. Bet man reikia įrodymo, kad vis dar nors kiek rūpiu ir esu prisimenama. Dar viskas kvailiau, kad tikriausiai tik man vienai tas renginukas ir terūpi.

Išardžiau šiandien visus savo mezginius ir pradėjau ir naujo. Truputį (gerokai) buvau apsiskaičiavusi. Tai prie tų metų metų prisidėjo dar penkios dienos. Pikčiausia, kad galėjau apsižiūrėti ir ankščiau.

Būtų gerai, kad kas padrąsindamas pasakytų - viskas baigsis gerai.

Rodyk draugams

demokratija

Nuo muilo fabriko sklinda alyvų kvapas. Kas tai - ar muilas su alyvų kvapu ar tikrai žydi alyvos? Nuostabios dienos, net nebesvarbu, kad su dvylikos valandų darbo diena, ir kad aš jaučiuosi žeminama valstybės, darbdavio ir pacientų. Reikia juodoje baloje ieškoti balto gėrio. Ar balto takelio šalia balos.

Kažin kas patraukė prie rankdarbių. Net nužiūrėjau, ką noriu padaryti. Bet net jei per dieną nunersiu vąšeliu eilutę - tai užtruks labai labai ilgai. Kelis metus. O jei man dar nusibos? Bet maga išbandyti.

Manau, balsuosiu.

Rodyk draugams