BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

šventinė katastrofa

Paskutinis mano sapnas šiandien buvo apie tai, kaip aš savo tėvų virtuvėje netyčia išpilu stiklinę vandens. Klausydama tėvų priekaištų šluostau grindis ir juos raminu. Tik kažkodėl vandens gerokai daugiau, negu kad buvo toje stiklinėje. Man nusibosta. Ir aš liepiu vandens pūslelėms besišypsančiais veidukais žingsniuoti į vonią. Visai kaip animaciniame filmuke. Vora pūslelių žygiuoja į vonią, ten akimirkai pakimba virš jos ir ištykšta. O vanduo išbėga.

Pažadino mamos žinutė sveikinanti su švente.

Ir šiandien visą dieną mano namuose nėra vandens. Tikra tragedija.

Rodyk draugams

liūdesiai naktį

Ir kas galėjo manyti, kad nuo melisos eterinio aliejaus kvapo pykina? Visa, ką galėjau įsivaizduoti apie tai - pasirodė netiesa. Nes kvapas tikrai nemalonus. O juk melisa, kaip augalas, man iki šiol labai patiko…

Kartais labai liūdna pasidaro skaitant vienos jaunos, gražios ir protingos merginos įrašus apie meilę, kurios nėra. Man šešiolika - aš vieniša - kodėl taip yra. Ne, tu dar jauna, ir tikrai dar bus ir kitaip. O man dvidešimt devyneri - aš vieniša - tokia ir liksiu. Nes jau per ilgai niekas nesikeičia. Net vienintelis gerbėjas, kurio geriau nebūtų, vis tas pats. Ir tikriausiai net jis mane kalbina tik iš įpratimo.

Skaičiai, nusakantys mano amžių, kartais žudo. Viltį. Nes turiu susitaikyti, kad yra dalykų, kurių, jei nepatyriau iki šiol, tai jau ir nepatirsiu. Nes yra dalykų, kurie turi galiojimo terminą.

Ir kartais pasvarstau, koks galėtų būti tas vyriškis, kuris užkariautų mano širdį. Liūdna, bet toks tikriausiai neegzistuoja. O jei ir egzistuoja, tai aš niekada jo nesutiksiu. Nes man nepatinka nei vienas iš būdų ar vietų, kur būtų galima dabar jam mane sutikti. Jei ir susitiktumėm, labai galimas daiktas, kad aš atsukčiau nugarą.

O labiausiai man liūdna, kad aš pati puikiai suprantu, kad turint tokias mintis tegalima spręsti, kad esu kalta tik aš pati. Nes esamu momentu aš nusisukčiau, o paskui apsižliumbčiau, kodėl yra taip, o ne kitaip…

Bet kodėl nėra net progų man tą nugarą atsukti?

Rodyk draugams

spalio pirmoji yra ypatinga diena

Aš niekad niekam niekaip neužsiminiau, kad rašau šį dienoraštį. Bet įtariu bent vieną žmogų, kuris gal ir žino, kad rašau. Ir gal net skaito. Mes niekada apie tai nekalbėjom, nesulaukiau jokių komentarų, bet tokia galimybė yra.

Šiandien šio žmogaus vardadienis.

Nuoširdžiausi sveikinimai. Nuo sesers.

Rodyk draugams

kaip viskas prasidėjo

O viskas prasidėjo truputį daugiau nei prieš tris metus, rugsėjo penktą dieną. Tada dar gyvenau Kaune. Buvo pirmoji praktikos diena. O aš pakeliui pasiklydau. Jaudinausi gerokai. Kaip čia pirma diena ir tokia nesėkminga. Paskambinau savo gelbėtojui, prikeldama jį iš miegų. Vietoj sveikinimų gimtadienio proga sulaukiau komentarų, kad per anksti pradėjau švęsti. Bent jau nepavėlavau.

Tas rugsėjis tada man atrodė sunkus. Bandžiau ieškoti darbo. Nesėkmingai. Nesėkmės priežastis, manau, slypi žodyje bandyti. Reikėjo ne bandyti ieškoti, o tiesiog ieškoti. Turėjau be galo daug laisvo laiko. Maniau, kad nesugebu realizuoti savęs. (O kad dabar sugrįžčiau į tuos laikus su dabartiniu protu ir patirtimi).

Rugsėjo dvidešimt kelintą man nepavyko prisijungti prie blogas.lt. Bet spalio pirmą tai pavyko. Ir tada tai prasidėjo…

Patį pirmą komentarą aš ištryniau. (Kažkas panašau: nežinai, ko nori iš gyvenimo. Tada aš supykau, dabar manau, kad tikriausiai tai buvo tiesa… Atleisk, Eimantai.) Daugiau taip nebedarau.

Kas čia per jausmas, kad žodžiai nesidėlioja taip, kaip aš noriu. Perskaičiau, ir manau, kad bent jau šis tekstas gavosi kaip Donelaičio “Metai”. Mažiausiai.

Ir kam aš tai pasakoju? …

Rodyk draugams

amžinasis gyvenimas

Šiandien minimos penkioliktos mano senelio mirties metinės. O aš pirmakart truputį džiaugiuosi, kad sergu, ir mama, bijodama mano kosulio priepuolio pačioje netinkamiausioje vietoje, labai nevertė ten dalyvauti. Senelis buvo vienas iš tų žmonių, dėl kurių mano vaikystė buvo graži ir laiminga, bet nesijaučiu pajėgi ištverti tą farsą, kuris neatsiejamas nuo laidotuvių ir metinių.

Puikiai žinau, kad pagrindinė dienos tema ne prisiminti senelį, o ar tinkamai sutvarkytas kapas? Kokios gėlės tinkamiausios? Kiek jų reikia? Ir netgi kalbant amžiną atilsį teta dar ras laiko pataisyti žvakutes, ir išrauti kokią žolytę.

Tokiais atvejais mes su broliu leidžiamės į kalbas, kaip savo tėvus sudeginsime ir pelenus išbarstysim pavėjui. Tokias kalbas girdėdamas tėtis tyli, o mama, jaučiu, paliks scenarijų, kaip ją turime palaidoti. Ir visai negelbėja bandymas įtikinti, kad tuo metu jai visai nebus svarbu, kaip ją laidoja. Jai dabar svarbu.

Vienakart vaikštinėjant po miesto kapines kilo mintis, kad lietuviai visai nesiskiria nuo senovės egiptiečių. Galėtų, tai piramidę pasistatytų. Kiek akmens ant kiekvieno kapo sukrauta! Tikri namai ir kvartalai.

Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų, tegu žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.

Ieva Simonaitytė

Rodyk draugams