BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

metų apžvalga

Atrodo, kad visose mano skaitytose praėjusių metų apžvalgose visi giriasi - kiek daug pasiekė, kokie buvo geri metai, kiek atradimų ir gerų patirčių, kokie visi šaunuoliai! Deja, aš ne tokia. Ir mano apžvalga visai neįspūdinga. Bet ji mano. Ir čia kelios eilutės apie tai, kas buvo.

Metų kova. Man pačiai sunku patikėti, bet praėję metai - tai kova su antsvoriu. Man, kuri daugiau nei pusę savo gyvenimo bijojo svarstyklių, nes jos rodė mažiausią galimą skaičių. O paskui girdėjo - kokia tu liesa. Bet jau 2014-jų pabaigoje supratau - nebesu liesa. Kad vėl pasijausčiau gerai, privalėjau atsikratyti šito, kol tai netapo mano dalimi. Dar svarbesnis tikslas buvo susikurti gyvenimo būdo sistemą - kaip gyventi toliau - nes tapo aišku - jaunystės medžiagų apykaita liko jaunystėje. Ir atrodo man tai pavyko. Per tris mėnesius, per daug nesikankinant aš atsikračiau priaugto svorio, dabartinis gyvenimo būdas lengvai leidžia palaikyti pastovų svorį, tik čia jau prasideda kova su kitokiais iššūkiais. Nes dabar jau kyla noras numesti dar truputį. Tik kad norint tai padaryti - tektų griežtinti gyvenimo būdą ir dar kažko atsisakyti. O tai jau būtų sunku. Todėl dabar svarbiausia išlaikyti tai, kas yra.

Metų praradimas. Natūrali plaukų spalva. Žilų plaukų turėjau ir anksčiau, bet būtent praėjusiais metais teko pradėti juos dažyti, kad to nepastebėtų kiti. Ir tada tie visai neypatingos spalvos mano plaukai man pasidarė labai mieli. Bet kita vertus išbandyti kažką naujo irgi smagu.

Metų atradimas. Jis nesmagus. Gal net liūdnas. Aš senstu. Po gimtadienio, kai pagalvoju, kiek man metų (34), pasidaro baisu. Ir nereikia čia man pasakų, kad tai dar visai ne pabaiga. Pati žinau. Bet jaučiuosi blogai. Nes kaip ten bebūtų, laikas suvokti - jaunystė baigiasi. Bet priprasiu.

Metų muzika. Be jokios abejonės tai Andrius Mamontovas ir jo naujausias albumas. Neįtikėtina, kaip tai paliečia mano širdį ir sielą.  Atrodo, kad nėra eilutės, kuri man netiktų, kuri nebūtų sakoma man. Dar neatsiklausiau.

Metų liūdesys. Ruduo buvo neįtikėtinai liūdnas. Dėl visko - praeities, dabarties, ateities. Atrodė, kad tai, kas buvo, teteikia nusivylimą, o tai kas gali būti - didesnė tikimybė, kad gali nebūti… Su liūdesiu vis dar kovoju. Tai pati sunkiausia kova - nes tai kova su savimi. Bet turiu viltį ir ateities planų. Atrodo, kad dabar tai svarbiausia.

Šiuo šventiniu laikotarpiu išgirdau vieną palinkėjimą, kuris ypatingai palietė mano širdį. Deja, jis buvo sakomas ne man, bet pagalvojau - tai yra tai, ko man labiausiai reikia. Todėl dabar jį sakau jums, bet ypač sau - kad šiais metais laimės būtų daugiau, negu, kad buvo praėjusiais.

Rodyk draugams

tryliktieji metai

Prieš metus spėliojau - koks jausmas yra gyventi tryliktais metais? Po metų džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai yra nepakartojami - man per akis buvo tų tryliktų.

Metų pradžia buvo niūri - aš labai rimtai mąsčiau, kad man jau pakanka gyvenimo šioje Žemėje - aš noriu mirti. Ne, ne, ne - aš nemąsčiau apie savižudybę, aš tik nebenorėjau gyventi. Dabar tai atrodo šiek tiek keista - bet aš puikiai prisimenu, kaip sekiau naujienas apie žemės link artėjančius asteroidus, juodąsias skyles, potvynius ir žemės drebėjimus. Aš troškau nuosprendžio iš viršaus, kad manęs nebeliktų, kad aš nebebūčiau aš.

Pavasaris neskubėjo ateiti - nebuvo atgimimo ir manyje. O paskui vasara. Bet per mažai karšta, per mažai saulėta, vėl mažai džiaugsmo, mažai iššūkių, mažai nuotykių, mažai visko…

Gelbėjimosi ratą pamėtėjo brolis, pasiūlęs kur nors išvykti. Ne, tai netapo lūžiu, bet tai atnešė tai, ko iki tol aš taip beviltiškai troškau - pokyčių. Dabar net šiek tiek baisu prisiminti, jog aš kraunuosi daiktus kelionei ir mąstau, kokia beprasmybė - aš juk noriu mirti. Gal lėktuvas nukris…

Bet viskas pavyko puikiai, o ta savaitė buvo pati saulėčiausia, labiausiai įsimenanti, laimingiausia metuose. Gaila kad tik viena savaitė iš penkiasdešimt dviejų.

O kai grįžau, buvo dar sunkiau - nes aš vėl sužinojau, kad gali būti kitaip - saulėta ne tik lauke, bet ir manyje. Gali būti, bet nėra.

Dar paskui prasidėjo pokyčiai darbe - buvo sunku, nes jaučiausi kaip kokiam realybės šou - kas iškris, kas liks, kaip bus įveiktos užduotys, kaip mes susitvarkysime tarpusavyje, ar susiriesime, ar sugebėsime vis dėlto kalbėtis.

Buvo sunku, bet buvo sunku kitaip - aš nebegalvojau apie save - galvojau apie kitus. Visa tai baigėsi didesne atsakomybe, didesniu atlyginimu, bet ir didesniu pasitikėjimu savimi. Neturėjau pasirinkimo - nėra taip, kad gali daryti arba ne. Gali tik daryti, tai ir darai.

Prieš keletą mėnesių vieno žmogaus paklausiau, ar jis laimingas? Tiesą sakant, man ne itin rūpėjo jo atsakymas, aš pati norėjau pasakyti, kad esu nelaiminga. Dabar gi į tokį klausimą, tik su dviem atsakymų variantais, atsakyčiau - esu laiminga. Jei atsirastų tarpiniai variantai - aš prisakyčiau daugybę norų, lūkesčių, svajonių. Taigi, mano laimė turi daug išimčių. Bet 2014-ioliktų metų horoskopas žada visus juos patenkinti. Ir jei man kas nors sako ką nors gera, aš tuo tikiu.

Rodyk draugams

tryliktoji pradžia

13 yra vienas iš išskirtinių skaičių - laimingas ar nelabai, keliantis nerimą, netgi pranašaujantis nesėkmę, bet gi nebūtinai, atsiranda žmonių, kuriems labai sėkmingas. Bet tai ne 23, 59 ar 105. Man labiausiai patinkanti jo reikšmė - tai Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų. Ir Naujiesiems metams pranešus apie save fejerverkų šviesa pirmoji mintis buvo - gyvensime tryliktais metais. Pasaulyje nebėra daug žmonių, kurie jau tai darė, t. y. gyveno 1913 metais. Aišku, toks mano pastebėjimas nieko nereiškia, tik kol kas man tai truputį keista. Bet priprasiu.

Neseniai žiūrėjau filmą “In time”. Labai patiko idėja, kad laikas iš tikrųjų yra pinigai. Ir ėmiau skaičiuosi - kiek aš turiu laiko? Apie pusantrų metų, jei taupyčiau - gal du. Tiesa, dar turiu mažiau likvidaus turto, kurį prireikus galėčiau paversti pinigais, t. y. laiku. Ir likau sutrikus - dabartinė tvarka geresnė - leidžia man įsivaizduoti, kad turiu šešiasdešimt metų.

Plaukų priežiūrai išbandžiau kosmetinį žibalą. Plaukai paskui tikrai gražūs, bet jam nuplauti reikėjo galvą muilinti tris kartus! Ir tai nebuvau tikra, kad to užteks. Bet baigėsi šampūnas. Kitą kartą bandysiu maišyti su citrinos sultimis (tai rekomenduoja, kad nuplauti būtų lengviau) - bet jei situacija nebus geresnė - eina velniop tokios priemonės!

Su nauja pradžia, mielieji!

Rodyk draugams

senieji metai, naujieji metai

Kartais noriu išnykti, dingti, nebūti čia, o būti kažkur kitur. Ir nežinau - ar noriu būti kažkuo kitu, ar kaip tik - būti savimi?

Naujieji metai - tai lyg pradžia. Dar vienas šansas pradėti kažką naujo. Tai iliuzija, dažniausiai tai būna iliuzija, aš per daug sena, kad nežinočiau, jog vis tiek paskui viskas būna taip pat. Todėl kuo toliau, tuo labiau man metų skaičiaus keitimasis nepatinka. Bet vis tiek tikiuosi geriausio.

Neapsisprendžiu, kaip vadinti savo kalėdinę dovaną - tarnas ar vergas? Tarnas, vis dėlto. Kažkaip gražiau ir padoriau skamba. Gavau grindų priežiūros robotą, ir jau sulaukiau pastabų - nukrinta dulkelė ir robotukas bėga išvalyti. Bet švaros niekada nebūna per daug.

Senųjų metų pabaiga buvo pilna vilčių, iš kurių nei viena dar kol kas nebuvo pateisinta. Norisi garsiai ir piktai sušukti Kažkam į erdvę - Tu iš manęs šaipaisi? Rodai ir gundai - bet kodėl? Kodėl visa tai neįgyja bent kiek materialesnio pavidalo? Kad apčiuopčiau ir pajusčiau. Paskui jau kaip nors tvarkysiuosi pati.

Taigi, baigėsi dar vieni geri metai, ateina kiti geresni. Ir tikrai tikrai - bus tik geriau.

Rodyk draugams

inventorizacija

Naujieji metai įsibėgėja, bet jųjų sąskaita dar išgyvenu senuosius. Galų suradimas bei surišimas kartais atima laiko ir jėgų. Todėl šiandien garsiai pasakiau - žmogus, kurį labiausiai myliu, esu aš pati. Ir išėjau. (Bet rytoj grįšiu, jei ką).

Žinote, tikriausiai, kokie yra dešimt Dievo įsakymų. Jie visi kažką draudžia. Bet yra ir dar vienas. Didysis, kuris liepia. Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų, taip, kaip save.

Už meilę. Toks būtų mano naujametinis tostas. Nes šiandien man prasideda Naujieji metai. Asmeniniai. (Rašau ir šypsausi iki ausų - gerai čia sugalvojau, ar ne?)

O kokie buvo senieji? Prieš akis matau ramų, smagiai čiurlenantį, per pievą tekantį upeliuką. Rami tėkmė - toks pavadinimas man labiausiai patinka. Aišku, kad buvo visko. Pakilimų, nuotykių, smagių kelionių, artimų žmonių, atradimų (ir praradimų…), žinių, patirties (ir išminties), kraustymosi, darbo, dovanų - bet šiandien viskas šiek tiek susiliejo ir ištekėjo (upeliuku). Tolyn…

Rodyk draugams

sraunus sekmadienis

…šalčių pramonė su ledais sugaišti pagavo,

ir putodams sniegs visur į nieką pavirto…

Ar kažkaip panašiai.

Tirpsta, tirpsta, tirpsta. Upeliūkštis, tekantis pro mano namus, virto visai rimta upe (žinoma, Lietuvos mastais), šauniai genančia savo vandenis į tikslą. Šiandien išėjau pasivaikščioti jo pakrantėmis. Vaikai, vieni išleisti pasiganyti į lauką, džiaugiasi tokia vandens gausybe. Jei šalia yra mamos, paaiškėja jų ne koks charakteris ir netikęs auklėjimas. Tokių šauksmų dar neteko girdėti.

Rojau sodo augimo varžybose pirmauja krapas ir melisa. Daržas vis dar tik planuose, nes aš jaučiuosi labai aptingusi.

Vakar apturėjau lyg ir nuotykį. Savo namuose - pirmą kartą. Kažkas pabeldė į duris. Nemėgstu nekviestų svečių ir nepažįstamų žmonių, besibeldžiančių į mano duris. O ir artimi žmonės turi gauti kvietimą, prieš svečiuodamiesi. Taigi, nepažįstamas vyriškis. Gal kaimynas, gal namo bendrijos atstovas, gal sektantas, gal platintos, gal … negi aš žinau kas. Visai nenorėjau atidaryti durų nepažįstamam žmogui. Tai to ir nepadariau. Tik kuriam laikui įvaizdis - namai mano tvirtovė - žlugo. Pasijutau kažkam žinoma tada, kai aš to visai nepageidauju.

Dar viena priežastis, kodėl taip padariau, buvo mintis, kad esu netinkamai apsirengusi. Tikrai. Persikrausčius į savus namus labai pagedo mano išvaizda. Jaučiuosi tokia laisva, kad vaikštau nuoga, užsimetusi palaikį chalatą tikrai ne dėl padorumo. O tik todėl, kad vis dar per šalta be jo apsieiti. Jaučiuosi tokia laiminga, galėdama jaustis laivai ir visai nesirūpinti, kaip atrodau, nepiktindama šalia esančių žmonių žvilgsnio. Bet iškyla problema, kai kas netikėtai pabeldžia į duris.

Skambučio įsigijimą atidėjau neribotam laikui.

Rodyk draugams

keistas žiemos miegas

Priklausomai nuo to, į kurią pusę ryte pasuku, išeinu prieš aštuonias arba labai prieš aštuonias. Vakare grįžtu po devynių.

Šiandien pažiūrėjusi į veidrodį nusprendžiau, kad aš - veidrodyje, bent jau atpažįstu save. O pastarosiomis dienomis jau buvau pradėjusi bijoti savo atvaizdo. Vakare, kai išsišukuoju plaukus, ir atsipalaidavusi nuo dienos rūpesčių žvelgiu į save - tas atvaizdas manęs bent jau neerzina. O ryte susuku plaukus į kuodelį, padažau blakstienas (lyg tai padėtų!), ir tikiuosi, kad kiti mane mato gražesnę, negu kad pati jaučiuosi.

Netgi nepastebėjau nelygumo ant pilvo, kurį jau buvau linkusi laikyti riebalų sankaupa. Po beveik dvylikos valandų miego išsitempė stuburas, ir neliko jokių bereikalingų ringių.

Taigi, Naujieji metai lygiai tokie pat, kaip ir Senieji.

Rodyk draugams

datos pasikeitimas 2009/2010

Ko jau ko nesuprantu - tai Naujųjų metų kaip šventės. Nepaveldėjau jokių tradicijų nei papročių, neprisimenu įspūdžių, nerandu prasmės. Man Naujieji - tai tik datos pasikeitimas.

Todėl šiek tiek pavydžiu rytiečiams, kurių baltojo Tigro metai prasidės vasario kažkelintą dieną. Tai reiškia naują požiūrį, sroves, rekomendacijas, horoskopus, naujo laikmečio pradžią. Bent jau aš taip įsivaizduoju.

O man Naujieji asocijuojasi su balta mišraine ir televizoriumi. Liūdna ir nuobodu.

O kokie gi buvo Senieji metai?

Žvelgiant iš šiandienos man sunku išskirti kokius tai įvykius. Viskas susiliejo į vieną masę. Tikriausiai tai reiškia, kad nieko ypatingo ir nebuvo… Tai buvo vientisi metai. Nei per daug blogi, nei per daug geri. Vienodi, gal šiek tiek nuobodūs. Buvo ir praėjo.

Aš nusipirkau namus. Bet kadangi ten dar negyvenu, kaip ir sunku pajusti šio įvykio svarbą. Bet jaučiu, kokia būsiu laiminga, kai pagaliau persikraustysiu. Nes šia prasme man labai sekėsi. Vieta, kuri man kuo toliau, tuo labiau patinka, namų vizija, kurią pamažu, bet užtikrintai sekasi įgyvendinti, galiausiai nepriklausomybė - man tikrai labai sekasi.

Darbas. DARBAS. Darbas. Tai tikrai užėmė didelę dalį mano laiko ir gyvenimo. Gal per didelę. Kai baigsis krizė, mesiu. Bet dabar man patinka neskaičiuoti ir nesiskųsti. Ir dar, kaip pasakė žmogus, tai tikrai suprantantis - tu dirbi šventą darbą. Tebūnie.

O kas dar? Nenoriu prirašyti smulkmenų. O gal jų ir nebuvo? DARBAS ir REMONTAS. Ir gaunasi GYVENIMAS.

P. S. Kaip aš galėjau pamiršti - praeitais metais gimė dvyniai!

Rodyk draugams