BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

JI - mama

Jau buvau susirūpinusi, kad mano plaukai auga labai lėtai. Per lėtai. Dar vienas senatvės veidas? Bet šiandien svarstydama, kiek prašyti kirpėjos, kad nukirptų, turėjau pripažinti, kad ne taip jau ir lėtai (auga). Tai kur jie slėpėsi iki šiol?

Bet tai jau visai nebesvarbu, nes plaukai nukirpti, galva lengva lengvutėlė, ir iš vis viskas labai gerai. Pakylėjantis lengvumas atsirado ne tik dėl prarastos plaukų masės. Jei kada sugrįšiu pas šią kirpėją, tai tik dėl to, kaip maloniai ji elgėsi su mano galva. Kol plovė, šukavo, kirpo, šukavo, džiovino, šukavo - aš palengvėjau tiek, kiek nepalengvintų jokia dieta.

Paskui buvau susitarusi susitikti su mama. Bebaigiant užeina kirpėjos kolegė ir sako - koridoriuje kažkokia merga laukia. Po kelių minučių išeinu aš. Ir kas gi čia? O gi mano mama! Net suabejojau, ar sakyti, ką girdėjau. Ar apsidžiaugs ar įsižeis? Šiaip ar taip, vasarą ši miarga atšventė šešiasdešimtąjį jubiliejų…

Iš vis, kalbant apie senatvę mano didžiausias autoritetas yra mano mama. Jei sulaukusi JOS metų aš būsiu tokia, kaip Ji, tai senatvė yra visai nebaisi. Netgi laukiama. Nes JI su metais tik gražėja, tampa vis patrauklesnė, protingesnė, žavesnė. Svarbu ir tai, kad svetimi žmonės, kurią iš mūsų matydami pirmą kartą (dažniausiai mane), net ir ne kartu, lengvai atspėja, kad esame giminės. Taigi, esu tokia pat, kaip JI.

Rodyk draugams

laiminga pabaiga

Pasakykit, o kokie jūsų santykiai su sėkme? Ar sekasi? Ar ne, viską sunkiu darbu ir atkakliomis pastangomis pasiekiate patys?

Nes man nesiseka. O gal ir sekasi? Viskas priklauso nuo požiūrio. Todėl ir vengiu lyginti. Bet kokį kartą per mėnesį ištinka nevilties priepuolis - o man nesiseka! Kodėl taip blogai? - klausiu Dievo. Ir tuojau pat atsiprašinėju. Nes bendrai paėmus, tai sekasi. Tai gerai. Tik gal šiandien nesiseka…

Anksčiau tokie priepuoliai būdavo retesni. Dabar riba priartėja dažniau. Vienas iš dabartinio gyvenimo būdo pašalinių poveikių.

Šiandien, jausdama, kad blogai, atsiprašiau iš darbo. Išėjau, užsidėjau tamsius akinius ir verkiau. Žinodama, kad nėra nieko, kas pasirūpintų bent jau mano kūno poreikiais, prisiverčiau užeiti į prekybcentrį. Išėjau jau beveik šypsodamasi. Riba nutolo. Dar truputį paverkiau, bet nugalėjo proto balsas. Man verkti negalima. Nes pradeda skaudėti galvą, sūru burnoje, baisiai atrodau, o ir savijauta visai nepagerėja.

Dabar graužiau sąžinė, kad savo bėdas užkraunu kitiems kad ir tik viršvalandžių pavidalu. O šiuo atveju ne tik tai.

Svarstau, ar plauti grindis, ar eit dar kur nors pasižmonėti? Bet ir vėl reikia, kad spirtų į užpakalį. Net čia nesiseka…

Rodyk draugams

mėlynės priverčia pasaulį suktis

Ryte pažadina skambutis. Mama - važiuoji į kaimą - mmm, aš dar miegu - ne - tai ateik pasiimti mėlynių - gerai. Vėl smengu į miego duobę. Po kiek laiko jaučiu, kad lyg ir laikas keltis, bent jau pažiūrėti į laikrodį. Bet negaliu. Šiandien sekmadienis. Šiandien leidžiama daugiau. Prasmengu dar vienoje miego duobėje. Kai galiausiai keliuosi, laikrodis rodo 12:19. Bet aš jaučiuosi puikiai. Nereikia niekur eiti, nieko daryti. Ši diena mano.

Vis tik imuosi darbų, kurie jau senokai badė akis. Namų tvarka. Surenku kelis gniutulus savo plaukų. Jei ne jie, grindų plovimas būtų maloni mankšta. Kol kas vienintelis galimas spendimas, kad būtų kitaip, yra šios mankštos dažniau imtis. Bet yra kaip yra. Neišeina kitaip…

Dar nuveikiu kelis darbelius. Net supykstu ant savęs - o šitai visai nebuvo būtina šiandien daryti! Bet padarau.

Taip gera namie, bet tos, hmm, mėlynės. Dar reikia grąžinti knygą. Ir išnešti šiukšles. Šiaip taip išeinu. Karšta. Prie konteinerių prisimenu, kad knygos tai nepasiėmiau. Priimu tai kaip ženklą. Užsuku į šalia esantį prekybcentrį, nusiperku ledų ir spūdinu atgal. Namie nuplėšiu visus drabužius, įskaitant apatinius, pasigaminu šaltąją arbatą, ir laukdama, kol ji tikrai taps šalta, rašau šį įrašą.

Rodyk draugams

bjaurūs šeimyniniai ryšiai

Prieš maždaug dvidešimt dvejus metus mano namuose atsirado daug plono skaidroko popieriaus. Popierius buvo puikus tuo, kad uždėjus ant paveiksliuko nereikėjo kelti prie lango. Viskas puikiai persišvietė ir taip. Ir mes su broliu tuo naudojomės. Kartą jam labai puikiai tokiu būdu pavyko perpiešti vieną paveiksliuką. Jis labai džiaugėsi šiuo savo darbu ir paprašė manęs nesakyti, kokia technologija panaudota piešiant. Atseit jis taip nupiešė tik pasižiūrėdamas. O aš ir pažadėjau.

Viso šito pasekmė buvo tai, kad mano brolis šeimos rate penkiolikai minučių tapo žvaigžde. Buvo giriamas tėvų, piešinys parodytas į svečius užsukusiai tetai, didžiuojamasi ir svarstoma, kas iš jo išaugs.

Prisipažinsiu, buvo skaudu. Nes aš tai žinojau, kad giriamas ne už tuos nuopelnus. Bet tylėjau. Juk pažadėjau.

Mano virtuvės dizaino įkvėpinu irgi tapo paveiksliukas, rastas interneto platybėse. Labai patiko spalvų derinys ir aš ramia sąžine jį nukopijavau. Apie tai papasakojau broliui, netgi parodžiau tą paveiksliuką.

Po susitikimo su ponu baldžiumi mamą supažindinau su savo virtuvės vizija. Jai patiko. Net negalvojau, kad tu turi tokį skonį. Tą pačią dieną ji apie tai papasakojo mano broliui. O jis, bjaurybė, galėjo ir patylėti. Aš tai tyliu jau dvidešimt dvejus metus!

Rodyk draugams

nekenčiu, bet myliu

Sakau mamai - po tiekos bandymų jau turėjai suprasti, kad iškepti varškės apkepą tau neskirta. Bet ji vis tiek atradusi naują receptą bando. O gal pavyks. Neapkenčiu varškės apkepų. Sakau mamai - jei man būtų dešimt metų, aš nevalgyčiau. Dabar kartais valgau. Juk reikia palaikyti artimą žmogų, siekiantį savo gyvenimo tikslo.

Rodyk draugams