BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

liūdesys, liūdėti…

Šiandien sapnavau pavasarį. Netikėtai atsiduriu parke, stebiu nežinia iš kur atsiradusius šuniukus ir užuodžiu neįprastą kvapą. Pastebiu pražydusią gyvatvorę. Kas gi tai? Nejaugi pavasaris? O kokie ten balti žiedai? Prireikia laiko, kad suprasčiau - tai bijūnai. Tikrai - jau pavasaris. Paskui sapnas baigiasi, nes suskamba telefonas. Kodėl? Mama… Pasistengiu atsiliepti kuo žvalesniu balsu, nes miegoti antrą valandą dienos, netgi sekmadienį - ne, to savo mamai prisipažinti aš neišdrįsiu.

Tiesą sakant, pastaruoju metu tai nėra labai retas atvejis. Gyvenu pagal Charles Bukowski - gal jei lovoje praleisiu iki pietų, pusė bjaurių šio pasaulio žmonių išmirs, ir antrąją jų pusę pakęsti bus lengviau…

Praeiti metai buvo blogi. Nepaisant, kad buvo gerų dalykų, buvo ir blogų. Buvo praradimų. Ir blogiausia, kad neatsirado nieko, kas tai pakeistų. O visai blogai, kad nepanašu, kad kada nors ir atsiras.

Todėl man liūdna, slepiuosi nuo to lovoje, ir nežinau, ką daryti toliau…

Rodyk draugams

man tragiška, bet jums juokinga istorija

Kodėl visuose filmuose su Audrey Tautou (tuose, kur aš mačiau) pagrindinis vyriškojo vaidmens aktorius yra toks negražus? Stačiai atstumiantis.

Prasta man ši vasara. Iki šiol jaudinausi dėl savo tikrų ir įsivaizduojamų bėdų. Toks egoistinis liūdesys. Bet jau kelios dienos tai pamiršau. Atsirado bėdų, dėl kurių iš tikrųjų rimtai jaudinuosi.

Dažnai minėjau savo šeimą, kaip aš ją myliu, kokia ji tvirta ir solidari. Tikėjau tuo. Nors ir žinojau, kad ne viskas taip jau idealu. Gerai tol, kol gerai. O tik iškyla sunkumų, ir šeimos nebėra…

Ir liūdniausia, kad tie sunkumai bent jau man atrodo juokingi. Tai ne tos bėdos, dėl kurių reikia jaudintis. Mano brolis turi merginą, kuri nepatinka mano mamai. Juokinga. Kokios bėdos? O bėdos didelės. Nes šeimos nebeliko.

Ir baisiausia, kad jau niekada nebebūsim šeima. Po visų tų įžeidimų, grasinimų, pykčių - ar dar galima kažką sulipinti? Ar nebus jungiamasis audinys per daug randuotas?

Dar ne vestuvės, mano brolis suaugęs nepriklausomas vyras, iš vis aš manau, kad dar neįmanoma nuspręsti, kas iš tų santykių bus. Bet jau mama spėjo išsižadėti tiek mano brolio, tiek manęs. Nes esu jo pusėje, o ne jos.

Laimei, dar galiu kalbėtis su tėčiu. Tai paklausiau, iš kokio jūs amžiaus? Jis nusišaipė - XIXa. Xa., ne kitaip.

Rodyk draugams

kalendorius

Aišku, kad geriau yra anksti gultis ir anksti keltis, tik kol kas aš darau priešingai - vėlai guluosi ir vėlai keliuosi. Trumpėjanti diena tampa dar trumpesnė. Apėmęs kažkoks tai gyvenimo tingulys. Man tiek daug dalykų yra sunku daryti. Tingiu. O gal nenoriu. Nežinau…

Bet kai sutemsta, einu į savo virtuvę ir gėriuosi savo šviestuvu. Džiaugiuosi tamsa, nes tada reikalinga šviesa. Ir skleidžiasi nepaprastas mano šviestuvo grožis. Juokauju. Bet tai mažas dalykas, kuris džiugina mane šiuo metu.

Nukritusių nesušluotų lapų krūvos žadina liūdesį. Didelį ir neapčiuopiamą. Skaičiuoju dienas vis dar besipainiodama laike. Metas keliauti.

Rodyk draugams

rytas, reikalaujantis paaiškinimo

Paskutiniu metu lanko ne kokie sapnai. Kai aš jau pabudusi, puikiai suprasdama, kad naktis baigėsi, rytas, laikas keltis, sėdėdama lovoje ir svarstydama, kurią koją pirmiau nuleisti, pravirkstu. Juk nėra gerai, kad sapnuoti siaubai drėkina akis jau tikromis ašaromis, ar ne?

Sapnuoju žmones, kuriuos kažkada gerai pažinojau, kuriuos tikriausiai smagu būtų ir dabar sutikti, ar sužinoti, kaip jiems sekasi. Sapne taip ir nutinka. Bet jaučiu tik šaltį, nenorą mane prisiminti, prie manęs priartėti. Manęs nepastebi, ignoruoja, atsuka nugarą.

Ir blogiausias jausmas aplanko, kai pabundu. Tas kelias minutes tarp miego ir ryto pasidaro labai liūdna - kas yra negerai, kas man yra, kas atsitiko?

Rodyk draugams

saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė

Ką galima parašyti vėlų sekmadienio vakarą, kai norisi kažką parašyti, bet minčių kaip ir nėra? Yra, tik negaliu dalintis. Net jei niekas neperskaitys, man nejauku tai pasakotis viešai. Nedrąsu. Esu labai uždara, ir kartais tą ribą yra labai sunku peržengti. Pažeriu kelias užuominas, kurių po kiek laiko net pati neiššifruoju, ir tai vadinasi dienoraštis.

Ir gaunasi dar vienas įrašas.

Šiandien švietė saulė, aš po pietų dirbau, o rytas buvo suknistas. Dar nemiegu vien todėl, kad rytoj nereikia anksti keltis. Ką tik suvalgiau visą šokoladą. Neliko net tos vienos plytelės, kuria įprastai būna per daug. Guodžia tik tai, kad iki tų vienuolikos kilogramų per dieną, po kurių tapčiau narkomane, dar toli.

Reikia baigt. Nes vis tiek nebus geriau…

Rodyk draugams

aš sakau, kad ieškau tiesos, bet tai ne tiesa

Jis mano, kad mus apgaus, bet mes juk žinom tiesą, ar ne?

Rodyk draugams

graži suknelė, bet ne kokia panelė

Šiandien bandau prisiminti, kada pradėjau griūti. Viduje. Nes, kaip bebūtų keista, išorė puiki, ir aš dar niekada esu sulaukusi tiek pagyrų ir komplimentų tiek dėl išvaizdos, tiek dėl būdo.

O vidus gerokai aptrupėjęs.

Gal tai prasidėjo balandį? Tada susirgo mama, man teko tiek didžiūlis krūvis darbe, tiek atsakomybė bei rūpestis už ją. Kaip bebūtų keista, bet tada nesijaučiau blogai. Greičiau jau didžiavausi savimi, kad taip puikiai tvarkausi su gyvenimo negandomis ir esu tokia stipri.

Bet tokiu režimu juk negali ilgai tempti. Gegužę jau jaučiausi pavargusi. Bet mama jautėsi geriau, ir darbų sumažėjo. Ir tada kažkas pradėjo griūti manyje. Negaliu visko paaiškinti nuovargiu, nes kaip ir pailsėjau, ir atostogos jau buvo, ir krūvis toks visai normalus… Bet … Nebedžiugina.

O labiausiai liūdina tai, kad aš nežinau ko laukti ir ko norėti. Vienu metu noriu, kad visi mane paliktų ramybėj ir erzina net paprasčiausi buitiniai klausimai ar pokalbiai. Ir kartu jaučiuosi be galo vieniša, tik kas tas žmogus, galintis išsklaidyti mano vienatvę, aš nežinau…

Gal tai tik sunkus laikas, kurį reikia išlaukti? Bet tai jau tęsiasi per ilgai, ir man, įpratusiai gyventi šia akimirka, darosi sunku gyventi čia ir dabar.

Bėgu, bėgi, bėga, bėgame, bėgate, bėga…

Rodyk draugams

nuobodus pamąstymas apie pasikeitimus

Ar atsimeni tuos sekmadienio vakarus, kai man pasidarydavo labai liūdna ir aš nebepakeldama to išeidavau? Su viltimi, kad kažkas pasikeis, kažką sutiksiu, kažkas bus kitaip. Niekas nepasikeisdavo, bet nuotaika praskaidrėdavo. Arba ne. Tada truputį paverkdavau.

Kai dabar galvoju, turėjo tie vakarai savotiško žavesio. Bet nė už ką aš nenorėčiau jų susigrąžinti.

Tu man sakai: tu pasikeitei. Aš pykstu. Ir ginčijuosi, kad visai nepasikeičiau. Kad visada buvau tokia, tik anksčiau tu to nepastebėjai.

Bet aš pasikeičiau. Kartais dar jaučiu savyje senąją aš. Nenuostabu, nes tai vis dar aš. Bet kartu žinau, kad esu nebe tokia. Tobulesnė aš.

O ginčytis su tavimi verčia nepasitenkinimas ir suvokimas, kad iki trokštamo ir įsivaizduojamo tobulumo vis dar labai toli…

Rodyk draugams

sutemų nuotaikos

Prieš akis paskutinė šokolado plytelė. Ir kodėl ją sunkiausia suvalgyti? Tokios problemos neiškyla, jei valgai su kažkuo. Bet šį vakarą aš viena…

Puikiai žinau, kad kai tokia nuotaika, tai geriausia būtų eiti miegoti. O ryte nieko nebeliktų iš žalingų sveikatai sutemų nuotaikų. Bet argi kas klauso protingų patarimų?

Įdomu, kaip aš atrodyčiau garbanotais plaukais? Visi kažkada įvykę bandymai nesibaigė didele sėkme, bet vėl atėjo tas laikas, kai norisi tai išbandyti. Ir pasikeisti.

Rytoj tas retas rytas, kai galėsiu miegoti ilgai ilgai. Bet kelių paskutinių savaičių patirtis rodo, kad būtent tą rytą, kai gali miegoti ilgai ilgai, miego nesinori…

Pasiilgau žmonių. Todėl reikėtų išeiti pasižmonėti. Juk pacientai nesiskaito…

Daug daugtaškių šį vakarą. Ir neišsakytų norų. Laukiu stebuklo. Nors ir žinau, kad 99% tikimybė, kad nieko neįvyks, aš užmigsiu, o rytoj gyvensiu toliau neprisimindama šiandienos…

Rodyk draugams

raudonai nebežinau, kur rasti

Kas yra geriau: ar tiksliai žinoti, ko nori ir norėti būtent to ir ne ko kito, ar nieko nežinoti, bet ieškoti, o gal pamatysi ir pasakysi - čia yra tai, ko aš noriu?

Aš žinau, ko noriu…

Ir todėl man šį vakarą beveik liūdna.

Kur mano raudonos plytelės? Kodėl, kai atrandi tinkamą variantą, jis pasmerktas žlugti dėl tokios menkos? priežasties.

Tikrai nežinau, ką dabar daryti…

Rodyk draugams