BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

monstras spiritą ragauja šaukšteliais

Galvoju, kodėl patys geriausi atsakymai sukasi ant liežuvio, kai pokalbis jau baigtas?

Pykstu ant savęs, kad nesiimu iniciatyvos. Bet juk pažįstu save, pyksiu ar ne, vis tiek nieko nedarysiu.

Man priimtiniau pasiduoti tėkmei, ir žiūrėti, kur ji mane nuneš. Kol kas nešė teisinga kryptimi.

Nors ką aš žinau. Po kokių penkiasdešimties metų gal bus matyti. O gal ir ne.

Bet turiu pakankamai laiko laukti, kol pro mane praplauks lakūdros lavonas. Juokingiausia, kad ir ji toks pat varžtelis. Ir plikapapė vadybininkė. Siūlo galo nematyt.

Man neramu, kad šiuo metu neturiu aiškios savo gyvenimo vizijos.

Aūūūūūūūūūūū

Bet gal ir tai praeis?…

Rodyk draugams

išspjaunu žalią lakūdrai į veidą

Vienu metu ir šypsausi iki ausų, bet ir truputėlį bijau. Bet nei truputėlio nesigailiu nei vieno šios dienos veiksmo. Manau.

Ar teisinga gegužės šeštą dieną sužinoti, kad nuo gegužės pirmos atlyginimas sumažinamas daugiau nei trečdaliu? Grasinti atleidimu, jei nepasirašysi naujos darbo sutarties? Naują darbo sutartį pamatyti birželio penktą dieną? Pasirašyti šiandien, o ji galioja nuo gegužės pirmosios? SPJAUTI Į VISKĄ.

Mane apspjovė, o aš spioviau atgal. Nepasirašiau. Lakūdra pasakė: tai atsisveikinsim? O aš - taip.

Išėjo neatsisveikinus. Ne tik su manimi, bet ir mano kolegėmis.

Dar manau, kad ir atleidimo lapelis gali būti nuo gegužės pirmosios. Ar gali taip padaryti?

Įmonė, kurios didžiausias turtas yra jos darbuotojai, ir taip jų nevertinanti.

Ir kas dabar bus?

Rodyk draugams

mano diena

Pagaliau atsiliepiau į lakūdros skambutį. Gerai, kad dar leido išsimiegoti. Laukiu atostogų. Einu miegoti, nes kitaip bus kaip vakar.

Labanakt.

Rodyk draugams

prašau, pasakyk…

Vartau reklaminį vienos ūkinių prekių parduotuvės lankstinuką ir gėriuosi gėlėmis. Kitais metais, pavasarį, ir aš turėsiu balkoną, kuriame žydės gėlės… Tai beveik viskas, kas šiuo metu mane džiugina.

Praeitą savaitę tris dienas iš eilės radau tris praleistus lakūdros skambučius. Tai, kad turiu mobilų telefoną, dar nereiškia, kad esu pasiekiama dvidešimt keturias valandas per parą. Neperskambinau, nes neturiu ką pasakyti. Nekenčiu telefoninių pokalbių. Norėjau dar pavilkinti laiką.

Nepasakyčiau, kad dabar labai būtų nušviesėję. Vienu metu jau maniau - nepasirašysiu aš tos naujos darbo sutarties. Kas bus tas bus. Man jau čia nusibodo.

Bet krizė tikrai mane gąsdina. O gal dar pakentėti? Nors kelis mėnesius? Juk remontas? Viena vertus, man jau nusibodo ir nebeteikia džiaugsmo, antra vertus, man reikia užtikrintumo. Dar laukti?

Man tikrai reikės imtis burtų. Nes nerandu protingo žmogaus, kuris man padėtų.

Esu nuobodi. Dar kurį laiką….

Rodyk draugams

žemiau ribos

Krizė - pizė.

Na, tikrai negalvojau, kad taip greitai. Įsėlina lakūdra su rožiniu kostiumėliu ir “geromis” naujienomis. Ką ten 25 %. Gerokai daugiau.

Man siaubingas kosulio priepolis, kolegei susuko nugarą.

Jei ne tas remontas. Galutinį spendimą dar atidėjau. Bet tikrai aš ten nebeilgai.

Spjauti į viską.

P.S. 36% !

Rodyk draugams