BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

išsišiepus šaltyje

Rytoj važiuoju į Kauną. Tobulinimosi tikslais. Nors perskaičius konferencijos programą kažko įdomaus nesitikiu. Padėsiu pliusą ir tiek.

Bet vis tiek esu pilna džiugaus jaudulio. Nes gyvenu laukimu. Ir paskutiniu metu jaučiu tokį didžiulį gerų pasikeitimų troškulį, kad bent menkiausia galimybė, kad kažkas vyksta ir gali atsitikti kažkas gero, mane jaudina. O gal? O gal šį kartą? O gal?…

Šaltis blokuoja mano smegenų ląsteles. Staiga atšalus išsigandau - tai kaip aš išgyvensiu kelis ateinančius mėnesius tokiame šaltyje? Buvau rimtai išsigandusi. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog ir žiemą būna atšilimų. Atrodo pastaruoju laiku plaukų spalvos nekeičiau…

O ir šaltis pradeda patikti. Nors gal jau truputį atšilo? Ar aš pripratau? (Viena iš dovanų, kurios prašiau Kalėdų Senelio, tai lauko termometras su pakabinimu). Bet šiandien vakare grįždama namo šypsojausi beveik visų dantų šypsena.

Rodyk draugams

pamoka, kurios aš dar neišmokau

Nemoku galvoti apie ateitį. Įsivaizduoti, kokia aš kada nors būsiu. Bet kartais mėginu pagalvoti, kas būtų, jei dabartinė aš atsidurtų mano praeityje. Ar kas nors būtų kitaip? Ne, tikriausiai. Bent jau tais kartais, kuriuos aš norėčiau pakartoti. Nes tikriausiai dar tiek nepažengiau į priekį (nepasikeičiau), kad galėčiau pasielgti kitaip…

Nors kartais išgirstu - kaip tu pasikeitei. Tu tokia anksčiau nebuvai. Kaip aš tavimi džiaugiuosi. Bet tada, nors savo viduje jaučiuosi laiminga, aš nutaisau piktą veidą ir burbu, kad visada tokia buvau. O tu nepastebėjai…

Bet mano pašnekovas dažniausiai būna teisus. Aš keičiuosi. Į gerąją pusę, aišku. Tik kartais išgyvenu, kad per lėtai. Tada, kai galvoju, jog dabartinė aš tam tikru atveju kažkada praeityje būtų pasielgusi kitaip. Geriau.

Tik, kaip jau minėjau, tais kartais, kuriuos iš tikrųjų norėčiau pakartoti, aš dar nepasielgčiau kitaip. Reiškia, dar nepakankamai toli esu priekyje.

Rodyk draugams

baigiasi - - -

Šiandien vakarienei gaminau neįsivaizduojamai didelį kiekį makaronų su vištiena. Su mintimi, kad reikės rytoj kažką įsidėti pietums. Ir vakare grįšiu po aštuonių. O vakarienę kad kas pagamintų - jau nėra…

Pamenu, kai prieš atostogas buvo labai sunku, galvojau, žinok, išauš tokia diena, kai ir atostogos bus praėjusios. Nes tada tai atrodė mažai įtikėtina. Kad aš jų bent jau sulauksiu.

O šiandien jos baigiasi…

Prikepiau ir neįsivaizduojamai didelį kiekį sausainių. Nes reikia kažkuo pavaišinti koleges po atostogų. Tai puikybė. Tikrai. Kadangi sausainiai man labai skanūs, tai įsivaizduoju, kad ir mano bendradarbėms patiks, ir jos norės daug jų suvalgyti. Todėl ir reikalingas neįsivaizduojamai didelis kiekis.

Pagaliau atsisveikinau su baldžiumi. Atsisakiau oda aptraukto suoliuko vien todėl, kad nebereikėtų daugiau bendrauti. Malonus jis žmogus, ir dirba puikiai, bet šiandien jau trečia diena, kai savo namuose nesijaučiu kaip namuose. Gal kada nors…

Turiu prisipažinti, kad jaudinuosi galvodama apie rytojų. Ir kodėl? Kad tik ko nepamirščiau, kad sausainiai būtų skanūs, kad sektųsi, kad būčiau protinga, veikli, sumani, ir t. t. ir pan. Kad geriau jausčiausi, bandau gyventi pagal čia ir dabar principą. O kas bus rytoj bus rytoj.

Studijų metais prieš egzaminus kankindavo dirgliosios žarnos sindromas. Ateina grupiokė - kaip sekasi - gerai - jaudiniesi - dar ne - aš irgi dar ne - bet mano organizmas tai jaučia - mano irgi.

Rodyk draugams

kai kada liežuvį geriausia būtų įdėti į dėžutę

Laikinoji sostinė pasirodė liūdna ir aptriušusi. Tokia liūdna, kad moviau iš jos neatsigręždama. Nors pagalvojau - o šiame mieste Tu gyveni. Bet tokių minčių geriau vengti.

Dantukų gydytojas nudžiugino, nes pasirodė, kad šokoladas mano dantims visai nekenkia. Ir gręžti visai nereikėjo. Nors aš to visai ir nebijau. Bijau, kai plombuoja. Nes nors mano gydytojas tai daro labai kruopščiai ir gerai, man tai kančia. Didelė.

Dar jaučiu poliravimo pastos skonį burnoje ir man truputį skauda galvą. Laikas keisti vertikalią padėtį į horizontalią. Iki.

Rodyk draugams

kvailas klausimas

Jaučiau pareigą paguosti vieną artimą žmogų. Vakar jis buvo labai liūdnas. O šiandien? Kaip paklausti - ar tu šiandien liūdnas? O gal - ar tu šiandien linksmas?

Pasirinkau pozityvųjį variantą. Nors ir tesulaukiau atsakymo - kokius čia kvailus klausimus uždavinėji - manau, kad tikslą pasiekiau. Nes po klausimo jis jau nebe toks, koks buvo prieš tai.

Ta proga atsiminiau studijų metus, kai prieš egzaminą juokėmės kalendoriuje perskaitę mintį, jog apie žmogų spręsk iš jo klausimų. Atsisėdus prieš dėstytoją pasakai - dėstytojau, apie jus spręsiu iš jūsų klausimų. Tik kažkas atsiminė kitą mintį, kad atvirkščiai, apie žmogų spręsk ne iš jo klausimų, o atsakymų. Toks ir galėtų būti ir dėstytojo atsakymas. Taip ir susidarytumėm vienas apie kitą teisingą ir objektyvią nuomonę.

Rodyk draugams

kaltūnuose pinasi gyvenimas

Pramiegojau šiandien. Jei ne draugiškas klausimas - o tau nereikia keltis?, būčiau ir visai neatsikėlusi. Pamiršau nustatyti žadintuvą. Taip užtikrintai pamiršau, kad prisiminiau tik žiūrėdama į laikrodį ir suprasdama, kad jau penkios minutės, kaip turiu būti išėjusi. Susiruošiau per aštuonias minutes. Beveik nepavėlavau.

Juokingiausia, kad jau darbe plaukų uodegoje pastebėjau nemažą kaltūną. Aišku, kad ryte šukuosenai daug dėmesio neskyriau, tai kaip ir būtų nenuostabu tas kaltūnas. Tik jau yra taip, kad mano plaukai nesivelia. Aišku, kad jei nesišukuočiau mėnesį, gal kas ir išeitų, bet šukuojantis kartą per dieną man pavyksta tokių dalykų išvengti.

Prisiminiau dar studijų metus, kaip Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje apžiūrinėjant kaltūną buvo paaiškinta, kad seniau žmonės tikėjo, kad jis susivelia dėl nervų ligos. Ir visi mes pradėjom juoktis, kai viena grupiokė rimtai paklausė - o tai tiesa? Mums vis labiau juokiantis paaiškino - juk plaukai veliasi, ypač kai nesišukuoji. Juokinga buvo todėl, kad jos plaukai iš visos grupės buvo trumpiausi.

Tikiuosi, kad jokia nervų liga nesergu. Kaip ir jokia kita. Man tik reikia išsimiegoti.

Rytoj einu susitikti su įdomiu žmogumi, apie kurį daug girdėjau, bet gyvai dar nesu sutikusi. Man labai smalsu. Dieve, kaip aš tikiuosi, kad jis tikrai toks įdomus…

Rodyk draugams

Ar ten yra kas nors?

Elizabeth Kum - kas ji tokia?

Rodyk draugams

kaip viskas prasidėjo

O viskas prasidėjo truputį daugiau nei prieš tris metus, rugsėjo penktą dieną. Tada dar gyvenau Kaune. Buvo pirmoji praktikos diena. O aš pakeliui pasiklydau. Jaudinausi gerokai. Kaip čia pirma diena ir tokia nesėkminga. Paskambinau savo gelbėtojui, prikeldama jį iš miegų. Vietoj sveikinimų gimtadienio proga sulaukiau komentarų, kad per anksti pradėjau švęsti. Bent jau nepavėlavau.

Tas rugsėjis tada man atrodė sunkus. Bandžiau ieškoti darbo. Nesėkmingai. Nesėkmės priežastis, manau, slypi žodyje bandyti. Reikėjo ne bandyti ieškoti, o tiesiog ieškoti. Turėjau be galo daug laisvo laiko. Maniau, kad nesugebu realizuoti savęs. (O kad dabar sugrįžčiau į tuos laikus su dabartiniu protu ir patirtimi).

Rugsėjo dvidešimt kelintą man nepavyko prisijungti prie blogas.lt. Bet spalio pirmą tai pavyko. Ir tada tai prasidėjo…

Patį pirmą komentarą aš ištryniau. (Kažkas panašau: nežinai, ko nori iš gyvenimo. Tada aš supykau, dabar manau, kad tikriausiai tai buvo tiesa… Atleisk, Eimantai.) Daugiau taip nebedarau.

Kas čia per jausmas, kad žodžiai nesidėlioja taip, kaip aš noriu. Perskaičiau, ir manau, kad bent jau šis tekstas gavosi kaip Donelaičio “Metai”. Mažiausiai.

Ir kam aš tai pasakoju? …

Rodyk draugams