BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mano stebuklai

Prieš persikraustant buvo drąsiau grįžti namo po devynių. Dabar gi lyg ir kelias tiesesnis, ir trumpesnis, bet jaučiuosi ne tokia drąsi. Vis sakau sau - tai paskutinis toks kartas, o kitą kviečiuosi taksi. Bet diena ilgėja, man pagailsta kelių litų, ir aš vėl žingsniuoju pėsčia. Ir vieną vakarą įvyksta stebuklas - vėjas pučia man į veidą atnešdamas muilo fabriko kvapą. Vis dar jaučiuosi apsvaigusi.

Saja rašo apie mėnulį su išmuštais dantimis. Kuriam reikia protezo. Nesutinku su juo. Man mėnulis šypsosi. Atsigulusi nustembu - kodėl taip šviesu? Ar kur nors užmiršau išjungti šviesą? Ne. Prieinu prie lango ir gėriuosi plačia šypsena. Gal ten ne mėnulis - gal Češyro katinas žiūri į mane? O mano vardas dabar Alisa?

Tai tokie pastarųjų mano vakarų pastebėjimai. O šiandien buvau nubausta už didžiausią savo nuodėmę - rimtų, bet man nemalonių dalykų atidėliojimą iki paskutinės sekundės ir dar ilgiau. Gerai kas gerai baigiasi. Nemanau, kad taisysiuosi, bet bausmę supratingai priimu. Ir svarbiausias reikalas prieš Velykas sutvarkytas.

Dabar miegoti, miegoti. Kiekvieną rytą sau žadu, kaip vakare aš anksčiau atsigulsiu. Bet negalėjau neparašyti šių kelių sakinių. Sau. Kad liktų bent truputis muilo kvapo naktyje ir šypsenos danguje. Nors ir žinau, kad rytoj kelsiu save už plaukų ir keiksiu šūdą su visai šūdukais. Miegoti.

Rodyk draugams

kadangi daug kriaušių, aš jau užaugau. Taip kažkada išpranašavo senelis

Tikrai kažkada nebuvau ta beždžionėlė, iš kurios darbas padarė žmogų. Tingėti ir nieko neveikti yra gerai. Pasidžiaukim šiandiena ir rytojumi. Nes paskui ir vėl nežinia kada vėl džiaugsiuos…

Kai tempiau įkišus į maišą septynis kilogramus sveriantį moliūgą namo, vienas ponas, nešantis indą su obuoliais man pasiūlė - keičiamės. Atsakiau - o pas mane katė maiše!

Tėtis užvertė maišu kriaušių. Kai nusistebėjau, iš kur tiek daug, atsakė, kad ant medžio dar liko antra tiek. Ta proga prisiminiau, kaip kažkada seniai seniai senelio klausiau - o kada ant to medžio užaugs vaisiai? Kai tu užaugsi, tada atsakė jis.

Rodyk draugams

kraujas ląša ant išblizgintų grindų

Kodėl kodėl kodėl vietoj išsaugoto teksto juodrasčiai išsaugojo tik niekam tikusį pavadinimą? Manykit, kad šiuo metu aš keikiuosi nerinkdama žodžių.

O dabar pabandykim dar kartą.

.

Aš bijau.

.

Žiauriai susipjausčiau pirštą. Tai nemalonu.

Išsigandau, kai šiandien ryte mane pažadino lietus. Paskui vėl užmigau. Sapnavau, kad miegu nuoga gulėdama ant kažko jūros žvaigždės poza. Buvo malonu. Bet pažadino telefono skambutis. Tik, kai aš pagaliau atsiliepiau, jau niekas nebenorėjo su manimi kalbėti. Grįžau į lovą ir bandžiau dar kartą susapnuoti tą patį sapną, bet nepavyko.

Keičiasi oras. Nežinau, ką apsirengti. Nes jau pamiršau, kaip tai daroma.

Trumpėja diena, o man tai nepatinka labiausiai dėl to, kad tamsoje prasčiau matau.

Reikia uždaryti langą.

Reikia kojinių. Šiandien vėl pamiršau jas nusipirkti. Jei reikalingos kojinės, tai reikalingos ir šlepetės… O jas dar ir skalbti reikia.

Mano grindys jau seniai pyko ant manęs. Šiandien pagaliau susitvarkiau namus. Nors prie vieno darbelio galiu padėti pliusą.

Baigiasi mano katino dienos. Dar keturios tokios pusiau, o paskui ir vėl mes kiekvieną dieną išeinam į karą.

Sugalvojau, kad reiktų eiti kalėdinių atostogų. Tik ar išleis? O gal? Man labai patinka posakis: nesistenkite būti nepakeičiami. Jei negalima pakeisti, tai negalima ir paaukštinti.

.

Pirmas variantas visdėlto buvo geresnis…

Rodyk draugams

viskas yra susiję - aš renkuosi ratą

Dar vakar norėjau parašyti apie keistą savo gyvenimą, blogus ženklus, prietarus ir tramdomas ašaras. Nes buvo sunku.

Bet sustreikavo mano internetas, ir neparašiau nieko.

Šiandien išviriau pomidorų sriubą, prasmingai pasišnekėjau su tėvais, sužinojau, kad dviem savaitėm išeinu nemokamų atostogų ir esu visai laiminga.

Su viltimi klausiu: gal gi viskas baigsis gerai? Esu nepataisoma optimistė ir esant bent menkiausiam postūmiui skeidžiu savo bures ir manau, kad mano kelias nuves mane, kur tik aš panorėsiu: bet kur…

Galvoju apie savo virtuvę: juk raudonos plytelės, balti stalviršiai ir rudos spintelės yra gražu, ar ne? Dabar tik tereikia tai paversti tikrove. Kai pagalvoju, kiek dar reikės investuoti į savo namų remontą, man plaukai šiaušiasi. Bet po labai po truputį aš judu savo vizijos link. Dar galvoju, kad esu labai laiminga, kai krizės metais galiu rinktis viryklę žiūrėdama į spalvą, o ne į kainą. Ir nelikti niekam skolinga. Ir todėl į priekaištus, o kam to reikia, nekreipti dėmesio. Juk pati tai uždirbu.

Todėl šio vakaro maldose neprašau nieko sau, prašau kitiems - bet ir tada per kitus bandau padėti pati sau. Juk viskas yra susiję…

Rodyk draugams

kai sutiksiu tave

O galbūt aš noriu kai ką nužudyti. Žiauriai. Kankinant ir palengva.

Šiandien mačiau, kaip jauna mama vežimėlyje vežė savo kūdikį ir kartu už pavadėlio vedė kačiuką. Kūdikėlis ir kačiukas - to paties amžiaus. Žavu.

Dar mačiau antį ir septynis ančiukus.

O nuo naujųjų durų staktos nusilupo dažai nuplėšus apsauginę juostą. Šūdžiai. ŠŪDŽIAI.

Kadangi pagaliau turiu laiko, daugiau galvoju. Apie vaikus, kurių dar neturiu ir kurių tikriausiai niekada neturėsiu. Neturėsiu, nes jau dabar toks mano amžius, kai bent pradėti planuoti būtų pravartu. Bet aš labai nemyliu vaikų. Ir nenoriu. Nei dabar, nei po metų, nei po penkių, nei dar kada nors. Visiškai neatmetu galimybės kada nors tapti motina, bet atrodo, kad tada jau gali būti per vėlu.

Galvoju, ir koks galėtų būti jų tėvas. Nes tokio žmogaus nėra šalia manęs. Pasvajokime apie pilį Pracūzijos pietuose, vyrą grafą (man tikrai labai patiktų būti grafiene), keturis vaikus ir jų motiną, kuri, graži, žavi ir protinga, suderintų motinystę ir sėkmingą karjerą.

O dabar grįžkime.

Man labai patinka mano gyvenimas. Be vyro ir vaikų. Mano nepriklausomybė, kurią aš labai branginu. Nemanau, kad kas galėtų priversti jos atsisakyti. Aš katė, kuri vaikšto viena. Ir kitokios savęs neįsivaizduoju. Nebent Pracūzijos pietuose cha cha.

Rytoj galėsiu pasakyti, kad rytoj išvažiuoju atostogauti. Viena. Ir tai mane džiugina. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

Jau žydi jazminai. Mano mėgstamiausias kvapas.

Rodyk draugams

baltasis katinas eina su manimi iškėlęs kalaviją

Kadangi dingo visas įrašas, teks apsieiti be jo. Neverta gailėtis, nes nieko doro nebuvau parašiusi.

Rodyk draugams

vakaro alyvų skonis

Pakalbėkim apie ką nors gero.

Kai vėlai vakare eini namo, gali užuosti jau žydinčias alyvas.

O juoda katytė vaikosi baltą katiną.

Sulauki pasiūlymo nusimaudyti upėje, nors verčiau dabar taip nedaryti.

Nusivinioji šaliką, ir jis nutįsta iki batų. Raudonas.

O po gatve, sukištas į vamzdžius teka upelis…

Rodyk draugams