BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

senieji metai, naujieji metai

Kartais noriu išnykti, dingti, nebūti čia, o būti kažkur kitur. Ir nežinau - ar noriu būti kažkuo kitu, ar kaip tik - būti savimi?

Naujieji metai - tai lyg pradžia. Dar vienas šansas pradėti kažką naujo. Tai iliuzija, dažniausiai tai būna iliuzija, aš per daug sena, kad nežinočiau, jog vis tiek paskui viskas būna taip pat. Todėl kuo toliau, tuo labiau man metų skaičiaus keitimasis nepatinka. Bet vis tiek tikiuosi geriausio.

Neapsisprendžiu, kaip vadinti savo kalėdinę dovaną - tarnas ar vergas? Tarnas, vis dėlto. Kažkaip gražiau ir padoriau skamba. Gavau grindų priežiūros robotą, ir jau sulaukiau pastabų - nukrinta dulkelė ir robotukas bėga išvalyti. Bet švaros niekada nebūna per daug.

Senųjų metų pabaiga buvo pilna vilčių, iš kurių nei viena dar kol kas nebuvo pateisinta. Norisi garsiai ir piktai sušukti Kažkam į erdvę - Tu iš manęs šaipaisi? Rodai ir gundai - bet kodėl? Kodėl visa tai neįgyja bent kiek materialesnio pavidalo? Kad apčiuopčiau ir pajusčiau. Paskui jau kaip nors tvarkysiuosi pati.

Taigi, baigėsi dar vieni geri metai, ateina kiti geresni. Ir tikrai tikrai - bus tik geriau.

Rodyk draugams

Kalėdų Senelio dovanos

Mano kolegė pasakojo, kaip jos septynmetė dukrytė nusprendė šiemet patikrinti, ar tikrai yra Kalėdų Senelis. Ji nerašys jokio laiško jam, niekam nieko nesakys, o tik mintyse sugalvos, ko nori dovanų. Jei Senelis tikrai yra, jis atneš jai tai, ko ji norėjo. Juk ji buvo gera mergaitė! O jos mama smalsauja - negi tikrai niekam nesakysi? Nors man pasakyk!…

Dabar svarstau, o aš ar kada nors tikėjau, kad yra Kalėdų Senelis? Tikriausiai ne. Gal kurį laiką buvo abejonė - kas padeda dovanas namie po eglute? Mama sakė, kad vidurnaktį Senelis paskambina į duris ir jas perduoda, bet… Mano mama visai nemoka meluoti.

Ir iš vis, kad toks kalėdinis žmogus gali egzistuoti, sužinojau ne iš tėvų. Gal darželyje? O tėvai tik neneigė tokio dalyko.

Ir dvi smagiausios dovanos - netikėtai šventinį rytą po eglute rastos dvi dėžutės dažų (juk nežinojau, kas jas atnešė, iš vis nesitikėjau ir nelaukiau, ir ar jos tikrai man?) ir saldainių maišelis gautas iš Senio Šalčio tėčio darbovietės organizuojamame žiburėlyje. Mano tėvų politika saldumynų klausimu buvo ganėtinai griežta, ir visas pilnas maišelis saldainių, kurie priklausė tik man, kurių su niekuo nereikėjo dalintis, ir kuriuos galėjau suvalgyti kada panorėjusi buvo didelė dovana.

O šiemet visa mano šeima iš tikrųjų labai rimtai rašo laiškus Kalėdų Seniui. Ir kiti šeimynykščiai labai nuoširdžiai dirba nykštukų darbą bei stengiasi išpildyti visus pageidavimus. Nes dovanoti mylimiesiems yra nuostabu. Tikrai.

Rodyk draugams

sutvarkymai ir paruošimai

Mano kieme kartu su vėju ir šalčiu atsirado naujas garsas. Nesu iki galo tikra, kas jį sukelia, bet manau, kad tai vėjas, įtakotas šalčio, groja metalinėmis konstrukcijomis. Tikra Eolo arfa. Dieną nelabai aš pastebiu šį garsą - nebent nereikia anksti keltis, ir tingiai gulint lovoje klausausi paslaptingų garsų. Visai kas kita naktį. Tada šie garsai skamba šiek tiek pavojingai, netgi baugiai. Bet miegoti netrukdo. Savo lovoje jaučiuosi saugi.

Jau turiu eglutę. Iškirpau iš raudono popieriaus bei apklijavau baltomis snaigėmis. Net pati esu nustebinta šio savo darbo - Dieve, kaip gražu. Eglutė matyti tik įėjus pro duris, tiek kambaryje. Puiki vieta, puiki eglutė.

Anksčiau, norėdama supakuoti dovanas, tepirkdavau tik dovanų juostelę. Nes dovanos, supakuotos į reklaminį popierių iš pašto dėžutės, atrodo lygiai taip pat, kaip ir pakuotos su prabangiu dovanų popieriumi. Bet šiemet spjoviau į ekologines idėjas ir nusipirkau popierių. Taigi gražu! Kišenės pilnos raštelių, kad tik ko nors nepamirščiau, ir dar nuolat juos papildau.

Kalėdos…

Rodyk draugams

išsišiepus šaltyje

Rytoj važiuoju į Kauną. Tobulinimosi tikslais. Nors perskaičius konferencijos programą kažko įdomaus nesitikiu. Padėsiu pliusą ir tiek.

Bet vis tiek esu pilna džiugaus jaudulio. Nes gyvenu laukimu. Ir paskutiniu metu jaučiu tokį didžiulį gerų pasikeitimų troškulį, kad bent menkiausia galimybė, kad kažkas vyksta ir gali atsitikti kažkas gero, mane jaudina. O gal? O gal šį kartą? O gal?…

Šaltis blokuoja mano smegenų ląsteles. Staiga atšalus išsigandau - tai kaip aš išgyvensiu kelis ateinančius mėnesius tokiame šaltyje? Buvau rimtai išsigandusi. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog ir žiemą būna atšilimų. Atrodo pastaruoju laiku plaukų spalvos nekeičiau…

O ir šaltis pradeda patikti. Nors gal jau truputį atšilo? Ar aš pripratau? (Viena iš dovanų, kurios prašiau Kalėdų Senelio, tai lauko termometras su pakabinimu). Bet šiandien vakare grįždama namo šypsojausi beveik visų dantų šypsena.

Rodyk draugams

žiema tobulai tinka

Pagaliau drėgmė ir lietus virto šalčiu ir sniegu. Taip tikrai geriau. Saulė jau antra diena šviečia pro mano langą, o aš šypsausi. Artėjančių Kalėdų proga sudarinėju dovanų sąrašus - sau ir kitiems. Didelės dovanos rengiamos bendrai, o šalia prigalvojau daug mažų stebuklėlių. Man taip smagiau. Didelį poreikį galiu ir pati įsigyti. O daug mažo dėmesio - tai daug didelių džiaugsmelių.

Galvoju ir apie eglutę. Tik reikia žalio popieriaus. Nes eglutė bus tokia.

Ne, ne nepamirštu ir to, kad penktadienį prasidėjo Adventas. Ir čia turiu pasižadėjimų bei draudimų. Savo tobulumui užtikrinti.

Rodyk draugams

pradeda suktis naujas ratas

Ką žinote apie užsiciklinimą? Jau kokį dvidešimtą kartą klausau Shakira ft. Wyclef Jean - Spy ir negaliu sustoti. Kokia graži man šią akimirką ši daina, kad aš stabtelėjau vietoje. Sukuosi 3,28 minučių laike.

Kalėdos buvo nuostabios. Šiltos ir savos. Su gerais žmonėmis. Liūdna, kad rytoj vėl į darbą. Bet didžiausiame savo ko nors nenorėjime sugebu ieškoti kažko teigiamo. Kažko, ko dar nežinau. Bet kas manęs laukia.

Dieve, ačiū Tau už Mb. Aš tesugebu pasakyti, kas patinka ar ne, reikia ar ne, noriu ar ne. Visa kita atlikti tenka jam. Tikra materiali gėrio išraiška.

Ilgiausią naktį teko padiskutuoti apie būrimus. Gal tai tik ir žaidimas, bet aš jo bijau. Kadangi visi jie labai teisingi. Ta prasme, kad visi turi ne tik gerąją, bet priešingą, blogąją pusę. O blogo atsakymo aš nenoriu. Geriau tada nežinoti. Geriau to neprišaukti.

Rodyk draugams

žiema sušaldė mano širdį

Jei jau reiktų rinktis (o kaip aš to nemėgsti!) tarp karščio ir šalčio, aš neabejotinai pasirinkčiau karštį. Nežinau, ar man kada būna per karšta. Ne. Tikrai ne.

Bet žiemą irgi labai myliu. Sniegas yra viena gražiausių vandens formų. Ir temperatūra už lango manęs  visai negąsdina. Svarbu, kad būtų šilta namie, gal dar darbe. O šaltis tik maloniai paįvairina gyvenimą.

Bet šiandien truputį suabejojau. Neapkenčiu visuomeninio transporto. Esu laiminga, kad galiu visus savo kasdieninius maršrutus nueiti pėsčia. O šiandien pasitaikė toks nekasdieninis. Pėsčiomis lyg ir tolokas. Žvilgtelėjau į autobuso tvarkaraštį - dar penkiolika minučių. Paėjėsiu stotelę. Paskui dar vieną. Ir dar vieną. Paskui mane aplenkė autobusas (trimis minutėmis per anksti!). Tada paėjėjau jau iki galo.

Pasirodo, kad veltui. Iki Kalėdų dar kartą turėsiu sukarti šį kelią. Kitu atveju manęs laukia didelis galvos skausmas. Nors man jau skauda galvą ir dėl to, kad gali tekti tai pakartoti.

Grįžtant jau sąžiningai laukiau autobuso. Sušalau dešinės kojos didįjį pirštuką, ir šaltis man jau taip nebepatinka…

Rodyk draugams

popierinis meilės ženklas

Prieš kiekvienas Kalėdas vis iš naujo susidomiu origamiu. Kadangi neturiu laiko, dar labiau sugebėjimų ir kantrybės, kad gaminčiau asmeniškas ir vienetines dovanas, leidžiu pasireikšti savo fantazijai jas supakuodama.

Man labai patinka popierius. Kaip medžiagai jaučiu neapsakomą trauką. Baltas popieriaus lapas man toks gražus, kaip ir tokie visuotinai patrauklūs reiškiniai, kaip jūra, debesėliai danguje saulėtą dieną, vaivorykštė, apšerkšniję medžiai ir taip toliau.

Šiandien vėl išradinėjau dviratį bandydama su kiekviena dovana kartu supakuoti ir dėmesį, meilę, šilumą, priminti, kad už kasdieninių niurzgesių yra ir kitokie žodžiai.

Dabar atrodo, kad nuveikiau didelį darbą. Nes juk jei pati tiki, lengva įtikinti ir kitus. Žinutė paruošta.

Rodyk draugams

cukruota šviesa krinta ant kalėdinio laiko

Pagaliau nusipirkau žvakučių. Taigi, mano Himalajų druskos lempa vėl šviečia. Ir aš galvoju, kad man visai patinka trumpos dienos ir tamsa. Ir lapkritis visai nėra toks jau baisus mėnuo.

Galvoju apie Kalėdas. Gal kiek ankstoka? Dar netgi Adventas neprasidėjo, o aš jau rikiuoju dovanų sąrašus (negaliu, koks keistas žodis. Niekada nepavyksta parašyti iš pirmo karto). Su didele meile. Tik nors ir galvoju apie konkretų žmogų, pirmiausia tas daiktas, dalykas ar reiškinys labai patinka man. Tai jei nepataikysiu, dovanas atsiimsiu sau.

Paskutiniu metu labiausiai dominanti ir susižavėjimą kelianti medžiaga yra cukrus. Štai kaip naudinga yra kažko nerasti iš pirmo karto. (Radau).

Mmmm…

Rodyk draugams

kalėdinio sapno patiekalas

Man atrodo, kad labai rimtai susipykau su laiku. Viskas arba per greitai, arba per lėtai. O laiku - niekada. Sapnuoju, kaip vėluoju, man trukdo, patenku į bažnyčią, bet ir čia ramybės rasti nelemta.

Šiuo metu laiminga jaučiuosiu tik kokius du kartus per savaitę, kai nežadina žadintuvas. Pabundu, prisimenu, kaip gerai, kad galiu nesikelti, apsiverčiu ant kito šono. Tą akimirką tikrai jaučiuosi laiminga.

Artimiausia laiko žyma - Kalėdos. Kadangi esu susipykusi su laiku, pamirštu, kiek dar liko laiko. Kai prisimenu, palengvėja. Nelabai jų laukiu. Bijau. Ne Kalėdų, žinoma. O išpažinties, dovanų, tradicijų, neišradingo ir tingaus Kalėdų Senelio. Daug ko bijau. Noriu pabėgti, noriu, kad būtų kitaip, nei visada. Bet Kalėdos šeimos šventė, tai varžo, ir žinau, kad bent jau šiais metais neturėsiu jėgų ką nors pakeisti.

Žinau, kokio prieskonio trūksta mano gyvenimo patiekalui. Spontaniškumo. Tik kur jo gauti?

Rodyk draugams