BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

norai ir tikslai

Dabar gi kalbant apie orą vienam iš pašnekovų skundžiantis juo, kitas jaučia pareigą ne guosti, o sugrąžinti į realybę - kitaip jau nebus. Nebus pavasario, nebus vasaros, mums liko tik ruduo ir žiema.

O kovo 8-osios proga gautas ciklamenas klesti. Žinia, jam patinka šaltis. Tik man nuo to liūdna. Mano pasaulis verčiasi aukštyn kojom - niekada negalėjau pagalvoti, kad ateis diena, kai nebepatiks žydinti gėlė.

Jaučiu stingulį - taip nieko nenoriu daryti! Niekada nebuvau per daug didelė aktyvistė, bet dabar tai jau pradeda trukdyti. Šiandien pagalvojau - ar galiu pasikviesti svečių? Ne, ne kokių ypatingų. Savų. Ir suabejojau. Tikrai per daug apkerpėjau.

Nors, atrodo, stengiuosi. Judinu save kuo daugiau galimų būdų. Bet pagalvojus, ko aš noriu dabar, šią akimirką, nedaug - švarių namų ir nelipti iš lovos dieną, naktį ir dar pusę kitos dienos. Kaip paprasta ir pasiekiama.

Rodyk draugams

asmeninės naujienos

Vis dėlto greipfruto į sriubą dėti nereikėjo… Bet jei patinka kartus skonis - gal ir verta tai daryti.

Žiema dar savo gniaužtų neatleidžia. Bet šviečia saulė. Ir matyti, kaip saulėkaitoje tirpsta sniegas yra gera.

Pasirodo, tereikia gėlę perkelti ant kitos palangės, kad ji pradėtų augti. Po dviejų bergždžių metų! Dar vienas įrodymas, kaip kartais arti yra problemos sprendimas.

O ricinos aliejus iš tikrųjų teigiamai veikia blakstienas. Maniškės tokios, kurių pavydėti tikrai neverta. Bet jau matyti pokyčių. Geresnių, žinoma.

Prieš kelias dienas patyriau baisų nuotykį. Dar kartą įsitikinau, kokia užsispyrusi kartais galiu būti. Net kai tai visai ne į naudą.

Tiek šį vakarą. Iki.

Rodyk draugams

gyvenimo procentai

Ką tik paskambinau broliui. Balse nulis entuziazmo, nulis džiaugsmo. Suprantama - juk ne pana, tik sesuo skambina. Bet taip jau yra - kai jis su nuline nuotaika, tai pas mane jos šimtas procentų. Kalbu jam apie nuostabią žiemą, saulėtas dienas, orą be debesų, be audrų, be pūgų. Juk puiku, ar ne? Sakysit šalta? Niekai! Nėra netinkamo oro, tik netinkamas apsirengimas. Ir dabar mano išvaizdoje nulis mados ir stiliaus, bet man šilta. Žiema man teikia džiaugsmą.

Bet aišku galima rasti ir trūkumų. Labai noriu naujos suknelės. Kad per Valentadienį turėčiau kuo pasipuošti nors dėl mylimiausio pasaulyje žmogaus - pačios savęs. Tik iki to dar milijonas reikalų - pavyzdžiui, kaip pasimatuoti, kai jau vilki tris sluoksnius rūbų? Atrodo, sumokėčiau dvigubai, kad tik ta suknelė jau būtų mano spintoje. Na, bet laiko dar yra.

Mečiau vieną iš savo darbų. Ir jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kokį man tai teikia džiaugsmą. Kalėjimas gal nėra tinkamiausias palyginimas, bet panašu. Dabar turiu vieną darbą, laisvus sekmadienius ir nenuvažiavusį stogą. Darbas man teikia džiaugsmą, gyvenimas taip pat, aš jaučiu, kaip gyvenimo svarstyklės įgauna geriausią pusiausvyrą.

Vien geros naujienos, ar ne? Dar noriu nuvykti į Romą, ar bent į Kauną, ar prie jūros, nors Baltijos, truputėlį atšilus orams savaitgalius leisti kaime su šeima, noriu sofos ir raudonos rožės paveikslo ant sienos, dar batų ir naujų kailinių, noriu pagaliau nusipirkti roibos arbatos ir išbandyti cukraus vašką. Ir vėl daryti rytinę mankštą.

Metų pradžia puiki. Nors kartais pagaunu save mąstančią - kurioje metų vietoje esu. Ir nustembu, kad dar taip nedaug jų praėjo. Su laiku niekad gerai nesutariau. Tik jaučiu, kad dabar jis mano pusėje.

Rodyk draugams

maištas

Pačios gamtos sugalvota tvarka visada yra pati geriausia. Kodėl žiema turi būti balta? Nes diena trumpa ir niūri. Kad būtų pusiausvyra, ir žmonės nemirtų nuo depresijos, sniegas nušviečia dieną.

O šią besniegę žiemą mano nuotaika bjauri. Tiesiog fiziškai jaučiu, kaip trūksta šviesos. Ir dilgteli sieloje nuo bet kokios užuominos  apie saulę, šviesą, atostogas, jūrą, šilumą.

Tiesa, vakar pasnigo. Tai bent jau nuramino mano nuogąstavimus, kad šią žiemą galiu nepamatyti sniego.

Protestuodama keičiu plaukų spalvą. Pamažu tampu šviesiaplauke. Natūraliais būdais! Pasirodo, kad medus šviesina plaukus. Įdedu šaukštelį į plaukų balzamą, palaikau 30 min - ir tai veikia! Netapsiu šiaudine blondine, bet plaukai šviesėja ir blizga. Man gražu.

Baigiu atsisveikinti su vienu iš savo darbų. Tuo, kurio nemyliu. Dar trys dienos, ir ištarsiu galutinį sudie. Tai dar vienas dalykas, kuris džiugina. Ir dar tai reiškia naują pradžią. O man tai visada asocijuojasi su gerais dalykais.

Ir pasirodo, kad citrinų sultis galima naudoti vietoj plaukų lako.

Rodyk draugams

Kalėdų Senelio dovanos

Mano kolegė pasakojo, kaip jos septynmetė dukrytė nusprendė šiemet patikrinti, ar tikrai yra Kalėdų Senelis. Ji nerašys jokio laiško jam, niekam nieko nesakys, o tik mintyse sugalvos, ko nori dovanų. Jei Senelis tikrai yra, jis atneš jai tai, ko ji norėjo. Juk ji buvo gera mergaitė! O jos mama smalsauja - negi tikrai niekam nesakysi? Nors man pasakyk!…

Dabar svarstau, o aš ar kada nors tikėjau, kad yra Kalėdų Senelis? Tikriausiai ne. Gal kurį laiką buvo abejonė - kas padeda dovanas namie po eglute? Mama sakė, kad vidurnaktį Senelis paskambina į duris ir jas perduoda, bet… Mano mama visai nemoka meluoti.

Ir iš vis, kad toks kalėdinis žmogus gali egzistuoti, sužinojau ne iš tėvų. Gal darželyje? O tėvai tik neneigė tokio dalyko.

Ir dvi smagiausios dovanos - netikėtai šventinį rytą po eglute rastos dvi dėžutės dažų (juk nežinojau, kas jas atnešė, iš vis nesitikėjau ir nelaukiau, ir ar jos tikrai man?) ir saldainių maišelis gautas iš Senio Šalčio tėčio darbovietės organizuojamame žiburėlyje. Mano tėvų politika saldumynų klausimu buvo ganėtinai griežta, ir visas pilnas maišelis saldainių, kurie priklausė tik man, kurių su niekuo nereikėjo dalintis, ir kuriuos galėjau suvalgyti kada panorėjusi buvo didelė dovana.

O šiemet visa mano šeima iš tikrųjų labai rimtai rašo laiškus Kalėdų Seniui. Ir kiti šeimynykščiai labai nuoširdžiai dirba nykštukų darbą bei stengiasi išpildyti visus pageidavimus. Nes dovanoti mylimiesiems yra nuostabu. Tikrai.

Rodyk draugams

jaučiu slaptą džiugesį

Kalendoriui kalbant apie žiemą, bet orų prognozėms tylint apie sniegą mano mėgstamiausias šio laikotarpio daiktas yra lova. Ryte keldamasi net sakau - mano brangioji, mieloji, švelnioji, išsiskiriam neilgam, kelios valandos ir aš sugrįšiu. Myliu ją. Toks laikas…

O kai nežadina žadintuvas, miegu nepaprastai ilgai. Nors ką aš sakau, dabar jis beveik visada mane žadina. Šiandien man laisva diena, bet dvyliktą turėjau susitikimą - valdžia kviečia ant kilimėlio. Ir ką - gėda prieš tą vyturėlį, kuriuo kažkada buvau, bet aš nusistačiau žadintuvą…

Apie susitikimą ant kilimėlio - prieš visai nenutuokiau, apie ką jis bus. Truputį bandė pasufleruoti, gal nori didinti savo etatą? Tai aišku, ne. Bet pasirodo, nori mane visai iškelti. Ir man tai visai nepatinka. O gal ne? Nežinau. Kaip žinia, tai nėra vienintelis mano darbas. Bet kaip tik šiuo metu ir kitame užduodami svarbūs klausimai apie ateitį.

Paprašiau laiko pagalvoti. Iki penktadienio. Bet manau, kad jau dabar turiu atsakymą. Jau ne pirmas kartas, kai dėl darbo 1. iškyla panašūs klausimai. Iki šiol jie kažkaip išsisprendė gerai ir nelabai skausmingai, bet visada kažkur giliai tokiu metu suvirpa palengvėjimas - o gal šį kartą atsisveikinsiu? Pripažįstu, bet koks nors kiek lojalesnis darbuotojas būtų geriau. Ir dabar galvoju - gal tai ženklas?

Prieš kurį laiką dėl to labai jaudinausi, nes pirkau butą ir dariau remontą. Buvo krizė. Ir aš bijojau likti be pajamų. Dabar šių baimių nebeliko. Tai gal tikrai laikas ieškoti darbdavio, kurį mylėčiau labiau?

Rodyk draugams

ruoškis

Štai ir pergyvenome žiemą. Išėjusi šiandien į lauką pajutau gaivaus oro gūsį. Įkvėpiau giliai ir supratau - pavasaris. Anksčiau taip nebuvo. Anksčiau rudenį laukdavau Kalėdų; žiemą, jau sausio mėnesį, prasidėdavo pavasaris, kuris būdavo spiriamas būti žalias bei šiltas; o pagaliau atėjusi vasara nusibosdavo liepos pabaigoje. Neskubėjau gyventi, bet laiką skubinau tikrai.

O dabar stoviu išplėtusi šnerves prieš vėją. Gaudau ženklus. Pavasaris. Taip kartais rodo filmuose. Skaičiuoju dienas, kiek jų reikės, kad nutirptų sniegas? Ir net jei žiema, sutelkusi paskutines jėgas, dar bandytų parodyti savo galią, aš tik nusijuokčiau.

Nes šiandien būriau iš svogūno ant palangės, kuris man aiškiai, abejonės nepripažįstančiu tonu pasakė - naujo laiko metas. Permainų metas.

Rodyk draugams

sutvarkymai ir paruošimai

Mano kieme kartu su vėju ir šalčiu atsirado naujas garsas. Nesu iki galo tikra, kas jį sukelia, bet manau, kad tai vėjas, įtakotas šalčio, groja metalinėmis konstrukcijomis. Tikra Eolo arfa. Dieną nelabai aš pastebiu šį garsą - nebent nereikia anksti keltis, ir tingiai gulint lovoje klausausi paslaptingų garsų. Visai kas kita naktį. Tada šie garsai skamba šiek tiek pavojingai, netgi baugiai. Bet miegoti netrukdo. Savo lovoje jaučiuosi saugi.

Jau turiu eglutę. Iškirpau iš raudono popieriaus bei apklijavau baltomis snaigėmis. Net pati esu nustebinta šio savo darbo - Dieve, kaip gražu. Eglutė matyti tik įėjus pro duris, tiek kambaryje. Puiki vieta, puiki eglutė.

Anksčiau, norėdama supakuoti dovanas, tepirkdavau tik dovanų juostelę. Nes dovanos, supakuotos į reklaminį popierių iš pašto dėžutės, atrodo lygiai taip pat, kaip ir pakuotos su prabangiu dovanų popieriumi. Bet šiemet spjoviau į ekologines idėjas ir nusipirkau popierių. Taigi gražu! Kišenės pilnos raštelių, kad tik ko nors nepamirščiau, ir dar nuolat juos papildau.

Kalėdos…

Rodyk draugams

išsišiepus šaltyje

Rytoj važiuoju į Kauną. Tobulinimosi tikslais. Nors perskaičius konferencijos programą kažko įdomaus nesitikiu. Padėsiu pliusą ir tiek.

Bet vis tiek esu pilna džiugaus jaudulio. Nes gyvenu laukimu. Ir paskutiniu metu jaučiu tokį didžiulį gerų pasikeitimų troškulį, kad bent menkiausia galimybė, kad kažkas vyksta ir gali atsitikti kažkas gero, mane jaudina. O gal? O gal šį kartą? O gal?…

Šaltis blokuoja mano smegenų ląsteles. Staiga atšalus išsigandau - tai kaip aš išgyvensiu kelis ateinančius mėnesius tokiame šaltyje? Buvau rimtai išsigandusi. Prireikė laiko, kad suprasčiau, jog ir žiemą būna atšilimų. Atrodo pastaruoju laiku plaukų spalvos nekeičiau…

O ir šaltis pradeda patikti. Nors gal jau truputį atšilo? Ar aš pripratau? (Viena iš dovanų, kurios prašiau Kalėdų Senelio, tai lauko termometras su pakabinimu). Bet šiandien vakare grįždama namo šypsojausi beveik visų dantų šypsena.

Rodyk draugams

žiema tobulai tinka

Pagaliau drėgmė ir lietus virto šalčiu ir sniegu. Taip tikrai geriau. Saulė jau antra diena šviečia pro mano langą, o aš šypsausi. Artėjančių Kalėdų proga sudarinėju dovanų sąrašus - sau ir kitiems. Didelės dovanos rengiamos bendrai, o šalia prigalvojau daug mažų stebuklėlių. Man taip smagiau. Didelį poreikį galiu ir pati įsigyti. O daug mažo dėmesio - tai daug didelių džiaugsmelių.

Galvoju ir apie eglutę. Tik reikia žalio popieriaus. Nes eglutė bus tokia.

Ne, ne nepamirštu ir to, kad penktadienį prasidėjo Adventas. Ir čia turiu pasižadėjimų bei draudimų. Savo tobulumui užtikrinti.

Rodyk draugams