BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

nerimas ir abejonės

Pro mano miegamojo langą matyti kiemas, kuriame neseniai įtaisė dar vieną lempą. Kodėl, nežinau. Tik keistai ji šviečia. Šviesa krenta žemyn, apšviesdama trijų beržų kamienus. Bet man, kai dirsteliu į juos, atrodo, kad apšviečia ateivių erdvėlaivio nusileidimo aikštelę.

Vienatvė nedingo. Tik prisidėjo dar vienas gąsdinantis reiškinys - per daug sutinku blogų žmonių. Piktų, nepatenkintų, keistų, kartais tiesiog tik senatvinės amnezijos kamuojamų - bet kodėl kenčiu aš? Lendu į savo kiautą - dažnai iš baimės. Pilnatis trunka visą mėnesį.

Apie save irgi gerai negalvoju. Manau, kad mano geri darbai yra neįskaitomi - nes kai darau kažką gero, noriu, kad kitas bent suprastų, kad tai geras darbas.

Pavasaris mane pripildo nerimo - jaučiu, kaip tai mane sprogdina. Tik ne visada teigiama linkme. Aš arba slepiuosi po antklode, arba šėlstu kaip audra vandens stiklinėje.

O kartais imu ir kažką padarau. O paskui svarstau, ar gerai, ar tikrai taip reikėjo, gal nereikėjo, o kas bus, ar tikrai bus, kodėl išsišokau, kodėl taip pasakiau, ar nepasakiau, kodėl, kodėl, kodėl… Tokia savijauta pati baisiausia.

Trūksta man pasitikėjimo. Ir vilties, kad tai veda prie gero. Kitą šeštadienį važiuoju sodinti miško. Tebūnie nors tai būna viltis dėl geresnės ateities, geras darbas ir pasitikėjimas juo.

Rodyk draugams

senieji metai, naujieji metai

Kartais noriu išnykti, dingti, nebūti čia, o būti kažkur kitur. Ir nežinau - ar noriu būti kažkuo kitu, ar kaip tik - būti savimi?

Naujieji metai - tai lyg pradžia. Dar vienas šansas pradėti kažką naujo. Tai iliuzija, dažniausiai tai būna iliuzija, aš per daug sena, kad nežinočiau, jog vis tiek paskui viskas būna taip pat. Todėl kuo toliau, tuo labiau man metų skaičiaus keitimasis nepatinka. Bet vis tiek tikiuosi geriausio.

Neapsisprendžiu, kaip vadinti savo kalėdinę dovaną - tarnas ar vergas? Tarnas, vis dėlto. Kažkaip gražiau ir padoriau skamba. Gavau grindų priežiūros robotą, ir jau sulaukiau pastabų - nukrinta dulkelė ir robotukas bėga išvalyti. Bet švaros niekada nebūna per daug.

Senųjų metų pabaiga buvo pilna vilčių, iš kurių nei viena dar kol kas nebuvo pateisinta. Norisi garsiai ir piktai sušukti Kažkam į erdvę - Tu iš manęs šaipaisi? Rodai ir gundai - bet kodėl? Kodėl visa tai neįgyja bent kiek materialesnio pavidalo? Kad apčiuopčiau ir pajusčiau. Paskui jau kaip nors tvarkysiuosi pati.

Taigi, baigėsi dar vieni geri metai, ateina kiti geresni. Ir tikrai tikrai - bus tik geriau.

Rodyk draugams

kvailas rytas

Vakar teko girdėti pokalbį:

- Ar daug buvo vyrų?

- Asilų buvo daugiau.

Nors ir kovoju visa apibendrinančiomis neigiamomis nuostatomis, kova kartais būna beveik bevaisė. Vakar jau buvau linkusi tuo patikėti. Ir susapnavau Tave. Kitais būdais uždraudžiau apie save priminti, tai įsibrauni į mano sapnus. Na ir kodėl Tu buvai ir vis dar esi man toks vienintelis? Kodėl aš nesutinku kito tokio vyro? Tik asilai ir asilai. Tai kad buvai mano gyvenime, man suteikia viltį, kad tai pasikartos. Aš pavargau laukti. O už tai, kad kažkur dar yra šiek tiek vilties, vadinu save kvaile. Kvailių kvaile.

Rodyk draugams

vakaro pasakos

Kokią radijo stotį beatsukčiau, ji groja meilės dainas. Neapkentusi išjungiu. Kaimyno plaktuko kaukšėjimas skamba ne erzinančiai, o skaudžiai erzinančiai.

Man liūdna. Sunku ir skaudu vienu metu. Nes aš viena. Ir pastaruoju metu tai žeidžia. Skaudžiai.

Labiausiai liūdina faktas, kad jei iki šiol nieko neįvyko, tai kokia tikimybė, kad kažkas pasikeis artimiausiu metu? Nes jei užbraukiu jausmus ir priverčiu savo smegenis raukšlėtis, turiu, deja, labai apgailestaudama, padaryti išvadą, kad labai nedidelė (tikimybė).

Man reikia stebuklo. Nes jau praradau viltį. Jei kur ir egzistuoja man skirtas žmogus, sutikti jį galiu tik įvykus stebuklui. Nes jau per ilgai niekas nesikeičia. O jei nesikeičia, tai kodėl turėtų pasikeisti dabar? Todėl nuvarvinu kelias ašarėles, gailiai paklausiu, kodėl šį vakarą aš viena ir lieju savo ilgesį.

Man per daug painiojasi raidės. Todėl daugiau ko gero neparašysiu.

Tik išvadą, kad galiausiai nueisiu miegoti, o rytoj atsikelsiu geresnės nuotaikos ir pilnesnė šviesesnių minčių bei planų.

O ar gali būti kitaip?

Rodyk draugams

monstras spiritą ragauja šaukšteliais

Galvoju, kodėl patys geriausi atsakymai sukasi ant liežuvio, kai pokalbis jau baigtas?

Pykstu ant savęs, kad nesiimu iniciatyvos. Bet juk pažįstu save, pyksiu ar ne, vis tiek nieko nedarysiu.

Man priimtiniau pasiduoti tėkmei, ir žiūrėti, kur ji mane nuneš. Kol kas nešė teisinga kryptimi.

Nors ką aš žinau. Po kokių penkiasdešimties metų gal bus matyti. O gal ir ne.

Bet turiu pakankamai laiko laukti, kol pro mane praplauks lakūdros lavonas. Juokingiausia, kad ir ji toks pat varžtelis. Ir plikapapė vadybininkė. Siūlo galo nematyt.

Man neramu, kad šiuo metu neturiu aiškios savo gyvenimo vizijos.

Aūūūūūūūūūūū

Bet gal ir tai praeis?…

Rodyk draugams

kaip jaustis geriau

Prisipažįstu, jaučiuosi blogai. Kartais netgi labai blogai. Nežinau, ko laukti ir tikėtis, nes viskas atrodo juoda. Ypač ateitis. O gal ruda. Kaip šokoladas, kurio naikinu didžiausius kiekius. Ir kurio dėka vis dar esu gyva. Daugiau niekas nebesuteikia gyvenimui skonio. Žinau žinau, reikia poilsio, atostogos jau nebetoli. Bet aš bijau, kad neišgyvensiu tų keturių dienų…

Man jau dabar kai ko reikėtų…

Yra daugybė būdų palengvinti gyvenimą ir jaustis geriau. Ir aš nemažai jų žinau. Bet kas iš to? Aš nieko nedarau. Tą trečdalį atsakomybės už savo gyvenimą perleidžiu kitiems ir dar kai kam, kas gali būti Dievas?, likimas?, sėkmė?. Tai ar galiu ką nors kaltinti, kad nėra gerai? Kad nesijaučiu gerai.

Norėjau pabaigai pasakyti kelis žodžius apie viltį. Netgi stabtelėjau ir pagalvojau kokią minutę. Bet nesidėlioja jokie žodžiai. Todėl pabaigos nebus.

Rodyk draugams