BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

asmeninės naujienos

Vis dėlto greipfruto į sriubą dėti nereikėjo… Bet jei patinka kartus skonis - gal ir verta tai daryti.

Žiema dar savo gniaužtų neatleidžia. Bet šviečia saulė. Ir matyti, kaip saulėkaitoje tirpsta sniegas yra gera.

Pasirodo, tereikia gėlę perkelti ant kitos palangės, kad ji pradėtų augti. Po dviejų bergždžių metų! Dar vienas įrodymas, kaip kartais arti yra problemos sprendimas.

O ricinos aliejus iš tikrųjų teigiamai veikia blakstienas. Maniškės tokios, kurių pavydėti tikrai neverta. Bet jau matyti pokyčių. Geresnių, žinoma.

Prieš kelias dienas patyriau baisų nuotykį. Dar kartą įsitikinau, kokia užsispyrusi kartais galiu būti. Net kai tai visai ne į naudą.

Tiek šį vakarą. Iki.

Rodyk draugams

arbata dar karšta

Visame kūne jaučiu, kaip virpa raumenys. Nuovargis malonus, bet kartu šiek tiek slopinantis. Tai štai koks jausmas po intensyvios mankštos. Nors apie savo fizinę būklę iki šios minutės buvau geresnės būklės. Reiškia reiks sportuoti ir gerinti savo nuomone apie save.

Ranka neklauso. Į puodelį pribyra per daug arbatžolių. Iš tikrųjų tai būtų visai ne bėda. Aš mėgstu stiprią arbatą. Ir turiu įprotį nuolat užpilti tas pačias arbatžoles verdančiu vandeniu, kol pajaučiu, kad geriu tik virintą, šiek tiek paspalvintą vandenį. Bet jau vakaras, ir tiek daug puodelių šiandien nebeišgersiu.

Šiandien griuvau. Taip kvailai ir neskaudžiai. Nors rezultatas yra - didžiulė mėlynė. Neskauda, bet neatrodo gražiai. Pamenat “Tomo Sojerio nuotykius”. Ten Tomas gundė negriuką baltinti tvorą už jį žadėdamas parodyti savo skaudamą pirštą. Tai ir aš dabar galiu gundyti mėlyne…

Rodyk draugams

virtuvės sąžinė

O viskas prasidėjo nuo to, kad turėjau daug kiaušinio baltymų.

Nesu didelė virtuvės asė, bet pagauna kartais įkvėpimas. Gaminau ledus (labai skanūs ir jau suvalgyti), ir liko šeši kiaušinio baltymai. Stovėjo jie mano šaldytuve kelias dienas, ir galiausiai sekmadienio vakarą, graužiama sąžinės (juk neleisi pražūti geram daiktui) nusprendžiau, kad reikia kažką daryti. Vienintelis receptas, kurį aš žinau, tai citrininis morenginis pyragas. Gaminau kažkada labai seniai.

Produktus buvau nusipirkusi jau seniau. Maždaug gal pataikysiu. Beveik ir pataikiau. Šiandien susiradau ir įdėmiai perskaičiau receptą. Neturiu kepimo formos ir mikserio. Paguodžiau save, kad morengas atsirado seniau negu mikseris, ir aš kaip nors išsiversiu su savo rankomis.

Bet ar aš žinojau, kad tai yra taip be galo nuobodu. Ir skauda raumenis. Nuobodu. Skauda. Nuobodu-skauda.

Putos gavosi, bet suplakti visiems baltymams man nebeužteko nei kantrybės nei jėgų. Dalį baltyminės cukrinės masės padėjau į šaldytuvą - gal sugalvosiu ką su ja veikti.

Pyragas pamažu šąla, bet paragautas tikriausiai bus tik rytoj.

O aš lieku su klausimu - ką veikti su kiaušinio baltymais? (nes ledus gaminsiu dar ne kartą)

Rodyk draugams

neteisingas būrimas

Štai ir baigiasi dar viena pavasario šventė. Puiki ji buvo. Bet man truputį liūdna, kad jau baigiasi, kad rytoj ir vėl pasinersiu į savo kasdienybę ir kovosiu su savo vėjo malūnais. Gyvenimas - kova.

Einu ir einu iš vieno buto galo į kitą. Vidinis nerimas gena mane. Stabteliu prie savo Rojaus sodo augalų. Petražolė auga ne dienomis, o valandomis. Baziliko veideliai šypsosi man. Mairūnas vis dar ponas pasipūtęs. Nusijuokiu. Bet koks čia Rojus, jei aš viena? Vieniša? Viena-vieniša?

Kai Velykų rytą vyskupas paragino tyliai išsakyti savo asmeninius prašymus, aš labai egoistiškai ir atvirai pagalvojau - noriu įsimylėti. Kitais kartais galvodavau globaliau - apie šeimą, artimus žmones, draugus, darbą, savybes, kurių man trūksta ir kurias turiu tobulinti. O šį kartą buvau egoistė ir atvira - noriu įsimylėti. Man net atrodo, kad ir šį vienišą vakarą bučiau laimingesnė, jei verkčiau dėl nelaimingos meilės, nei dabar, kai esu viena ir vieniša… Viena.

Stabtelėjau ir svarstau, kaip geriau parašyti - ar man padės tik stebuklas, ar vis dėlto mano kaltė, tai tik mano kaltė? Nes sutinku, deja, ne vyrus, o asilus. (Neteisingas požiūris?). Net tais retais atvejais, kai žinau, kad nieko nėra ir negali būti, bet atsiranda šiokie tokie virpesiai, aš kaip kaktusas užsisklendžiu savyje ir atkišu spyglius. Ir ne bet kokius - o ilgus ir aštrius. (Neteisinga laikysena?).

Taigi, kokia išvada? Esu savyje užsisklendusi kaktusų padermės pabaisa su neigiamu požiūriu į priešingą lytį. Ne tikrai ne, į savąją nesiruošiu atsigręžti.

Rodyk draugams

mano stebuklai

Prieš persikraustant buvo drąsiau grįžti namo po devynių. Dabar gi lyg ir kelias tiesesnis, ir trumpesnis, bet jaučiuosi ne tokia drąsi. Vis sakau sau - tai paskutinis toks kartas, o kitą kviečiuosi taksi. Bet diena ilgėja, man pagailsta kelių litų, ir aš vėl žingsniuoju pėsčia. Ir vieną vakarą įvyksta stebuklas - vėjas pučia man į veidą atnešdamas muilo fabriko kvapą. Vis dar jaučiuosi apsvaigusi.

Saja rašo apie mėnulį su išmuštais dantimis. Kuriam reikia protezo. Nesutinku su juo. Man mėnulis šypsosi. Atsigulusi nustembu - kodėl taip šviesu? Ar kur nors užmiršau išjungti šviesą? Ne. Prieinu prie lango ir gėriuosi plačia šypsena. Gal ten ne mėnulis - gal Češyro katinas žiūri į mane? O mano vardas dabar Alisa?

Tai tokie pastarųjų mano vakarų pastebėjimai. O šiandien buvau nubausta už didžiausią savo nuodėmę - rimtų, bet man nemalonių dalykų atidėliojimą iki paskutinės sekundės ir dar ilgiau. Gerai kas gerai baigiasi. Nemanau, kad taisysiuosi, bet bausmę supratingai priimu. Ir svarbiausias reikalas prieš Velykas sutvarkytas.

Dabar miegoti, miegoti. Kiekvieną rytą sau žadu, kaip vakare aš anksčiau atsigulsiu. Bet negalėjau neparašyti šių kelių sakinių. Sau. Kad liktų bent truputis muilo kvapo naktyje ir šypsenos danguje. Nors ir žinau, kad rytoj kelsiu save už plaukų ir keiksiu šūdą su visai šūdukais. Miegoti.

Rodyk draugams

vakaro pasakos

Kokią radijo stotį beatsukčiau, ji groja meilės dainas. Neapkentusi išjungiu. Kaimyno plaktuko kaukšėjimas skamba ne erzinančiai, o skaudžiai erzinančiai.

Man liūdna. Sunku ir skaudu vienu metu. Nes aš viena. Ir pastaruoju metu tai žeidžia. Skaudžiai.

Labiausiai liūdina faktas, kad jei iki šiol nieko neįvyko, tai kokia tikimybė, kad kažkas pasikeis artimiausiu metu? Nes jei užbraukiu jausmus ir priverčiu savo smegenis raukšlėtis, turiu, deja, labai apgailestaudama, padaryti išvadą, kad labai nedidelė (tikimybė).

Man reikia stebuklo. Nes jau praradau viltį. Jei kur ir egzistuoja man skirtas žmogus, sutikti jį galiu tik įvykus stebuklui. Nes jau per ilgai niekas nesikeičia. O jei nesikeičia, tai kodėl turėtų pasikeisti dabar? Todėl nuvarvinu kelias ašarėles, gailiai paklausiu, kodėl šį vakarą aš viena ir lieju savo ilgesį.

Man per daug painiojasi raidės. Todėl daugiau ko gero neparašysiu.

Tik išvadą, kad galiausiai nueisiu miegoti, o rytoj atsikelsiu geresnės nuotaikos ir pilnesnė šviesesnių minčių bei planų.

O ar gali būti kitaip?

Rodyk draugams

per daug neiginių

Nekankink manęs… Aš  prašau.

Kodėl man atrodo, kad aš pasiklydau laike? Nebeskiriu savaitgalių jau seniai, bet jau ir su mėnesiais darosi ne kas. Labai rimtai manau, kad jau lapkritis. Nors sąmonei prašviesėjus suvokiu, kad vis dar niekaip nesibaigia rugsėjis.

Rytoj anksti keltis. Jau valanda, kaip turėjau gulėti lovoje. Labanakt.

Rodyk draugams

labas rytas

Kiekvieną rytą bandydama atsikelti iš lovos aš prisiekinėju, kad jau kitą vakarą tai anksti eisiu miegoti. Paskui tai dar sau žadu, kol bandau nusiprausti, pasnaudžiu valgydama kuklius pusryčius (nekukliems neturiu laiko), man atrodo, kad kokį bluostą sudedu bėgdama maratoną namai-darbas. Galiausiai gyvenimas mane pažadina.

Bet iš šio įrašo laiko galima spręsti, kad nesu patikima. Ir nesilaikau savo pažadų. Kokia laimė, kad rytoj (t.y. šiandien) man leido ilgiau pamiegoti. Kitu atveju šio įrašo nebūtų.

O juk kažkada aš maniau, kad esu tikras vyturys! Kai mokiausi mokykloje, į nulinę pamoką atsikelti buvo vienas juokas. Nežinojau, kam reikalingas žadintuvas. Netgi savaitgaliais niekas neleido ilgai miegoti. Mano tėvai auklėjo mane, kad kai šviečia saulė, gulėti lovoje tiesiog nepadoru. Nenuklydau blogais keliais. Tada.

Bet ne dabar. Tikinu save, kad tai laikina. Man neužtenka laiko laisvalaikiui. Bandau tai kompensuoti miego sąskaita. Bet kiek tai gali tęstis?

Bet kaip gerai, kad rytoj žadins ne žadintuvas!

Rodyk draugams

saulė leidžiasi pusę devynių

Keistas metas.

Ar pastebėjote, kad devintą valandą jau tamsu? O tamsūs vasaros vakarai man nepatinka. Jaučiuosi kaip skruzdėlytė laiku nespėjusi namo. O jei dar kelią dėl takelio pameti, tai gali sutikti ir pavojingų žmonių.

Vakar norėdama pasirodyti protinga labai žiauriai nusišnekėjau. Dabar taip nesmagu. Žinau žinau, jei abejoji, patikrink. Man dar reikia patirties bendraujant su tokiais žmonėmis. Man dar reikia mokytis.

Paskutiniu metu pasidariau labai asociali būtybė. Gal todėl ir tie rugpjūčio tamsūs vakarai pilni vaikų, motociklininkų, neaiškių būtybių ir darželius ravinčių bobučių man kelia nerimą.

O kaip mokytis būti drąsiai? Pastatydama mūrus, užrakindama devynias spynas netapsi drąsesnė. Reikia išeiti į rugpjūčio vakarus…

Rodyk draugams

malda alyvoms

Esu nustebusi. Kokia daugybė gyvenimo metų turi praeiti, kad atrastum tokį įprastą dalyką, kaip alyvų kvapas? Gal anksčiau nevaikščiojau gegužės vakarais gatvele, po kuria teka upelis… O dabar užuodžiu net aš. Kai po ilgos dienos einu namo, išskleidusi šnerves, esu tokia laiminga ir dėkinga, kad atrodo meldžiuosi.

Galėčiau tęsti ir tęsti. Bet man jau per daug painiojasi raidės, o aš, pagal vidinį tvarkaraštį, turėčiau sapnuoti pirmąjį sapną.

Labanakt…

Rodyk draugams