BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ruoškis

Štai ir pergyvenome žiemą. Išėjusi šiandien į lauką pajutau gaivaus oro gūsį. Įkvėpiau giliai ir supratau - pavasaris. Anksčiau taip nebuvo. Anksčiau rudenį laukdavau Kalėdų; žiemą, jau sausio mėnesį, prasidėdavo pavasaris, kuris būdavo spiriamas būti žalias bei šiltas; o pagaliau atėjusi vasara nusibosdavo liepos pabaigoje. Neskubėjau gyventi, bet laiką skubinau tikrai.

O dabar stoviu išplėtusi šnerves prieš vėją. Gaudau ženklus. Pavasaris. Taip kartais rodo filmuose. Skaičiuoju dienas, kiek jų reikės, kad nutirptų sniegas? Ir net jei žiema, sutelkusi paskutines jėgas, dar bandytų parodyti savo galią, aš tik nusijuokčiau.

Nes šiandien būriau iš svogūno ant palangės, kuris man aiškiai, abejonės nepripažįstančiu tonu pasakė - naujo laiko metas. Permainų metas.

Rodyk draugams

perfiltruoti

Jau nuo pat gimimo brukama mintis, kad tinginystė tai labai blogas gyvenimo būdas, tai negražu, negerai ir t. t. Mažajam žmogučiui teigiama, kad visi nemėgsta tinginių (gal tik melagiai dar labiau peikiami), bet gerą pavyzdį rodo nedaug kas. Viso to pasekmė - tai tik sąžinės priekaištai suaugus. Man net savos sąžinės priekaištų nebereikia. Užtenka išorinių. Matai, norėti laisvos dienos nors kartą kas dvi savaites yra nesuprantamas, nepateisinamas bei peiktinas dalykas. Nebežinau, ar čia keiktis, ar ką pasiųsti toliau, o gal keist savo darbuotojos statusą. Nors vėlgi - nei labai galiu, nei labai noriu tai daryti. Mano darbas kuo toliau tuo labiau mane veža, įgyjama patirtis yra vertinga ir man maloni, aš jaučiuosi laiminga galėdama ne itin skaičiuoti pinigus, ir betgi turiu butą, kuris reikalauja iš manęs vis dar nemažai investicijų. Mama klausia  - tai durų tau dar nepagamino? O aš tikiuosi, kad jie dar truputį uždels, ir neskambins iki penkioliktos dienos. Ir gaunama aiški išvada - tai eilinis mano paburbėjimas. Kai privalumai vis dar nusveria trūkumus. Kaip bus toliau - nežinau. Nes į ateitį lygiai taip pat nesidairau, kaip į praeitį. O šią akimirką jaučiu sumaištį dėl spalvų savo rankdarbiuose. (Buvau prieš tai parašiusi - nedidelę - bet kaip tai išmatuoti - šią akimirką visai didelę). Nors iki pabaigos vis dar liko metų metai, bet jau ir koks trečdalis padaryta. Ir man dar nenusibodo! Tik tos spalvos… Iš pradžių jų derinys atrodė nerealus, bet dabar jau norėčiau kažko kito. Va ir pavyzdys, kaip negerai, kaip darbai nesuspėja su vidiniais pasikeitimais, tobulėjimais ir nuotaikomis. Mano kavamedis išdygo! O aš buvau jau labai labai praradusi viltį. Jaučiuosi beveik kaip tapusi motina po devynių mėnesių nėštumo. Ir mane dabar vadina Rudnosiuku - prie jūros per daug nudegiau nosį.

Rodyk draugams

mėgstamiausias skyrybos ženklas

Mama sušunka - tavo džinsai suplyšę - tikrai taip - nusijuokiu - ją jaudina ne skylės - bet kad nusidėvėję natūraliai - o man smalsu - kiek aš dar sugebėsiu juos nunešioti?

Išsiaiškinau - tai man kėlė didžiulį nerimą - jog augalas - kuris - maniau - yra melisa - o paskui nebežinau kas - iš tikrųjų yra kalendra - pagaliau ramu - vėl su meile galiu žiūrėti į jį.

Rankdarbiai gerokai pasistūmėjo į priekį - tik daug kas neramina - nes bendras vaizdas tik pabaigoje - o iki pabaigos - kaip žinia - dar metų metai - dabarties klaidų jau nebeištaisysiu - bet dar teikia džiaugsmą - dar nenusibodo - tai gerai.

Rodyk draugams

atostogauti tulpėse

Pernai tokiu metu jau žydėjo alyvos… Žinau, nes pati apie tai rašiau. O šiemet? Šiemet dar nieko.

Užtat žydi tulpės ir ievos. Sekmadienį buvau su tėvais pasižiūrėti tulpių. Bet supykau. Aš noriu leisti laiką su jais, o jie prisikviečia draugų. Tikriausiai pervertinu savo draugijos poreikį jiems.

Žiūriu į savo melisą ir pergyvenu. Seniai abejojau, bet tikriausiai jau laikas pažvengti tiesai į akis - tai ne melisa. Nežinau, kokia čia sumaištis, bet vietoj melisos išaugo nežinia kas. Pergyvenu, nes imu nebemylėti nepažįstamo augalo. Panašiai kaip su vaikais.

Ką pasirinkti - ar važiuoti atostogauti ar užsisakyti duris? Kol kas išgaliu tik vieną iš jų. Jei bus šilta, gerai bus ir kaime su tėčiu. Bet tokiu atveju norisi ir jūrą pamatyti. O jei nebus šilta, tikriausiai nieko nenorėsiu. Jaučiuosi terorizuojama visuomenės nuomonės, kad ir per atostogas reikia veikti kažką prasmingo. Dar paskui kas paklaus - kaip praleidai?

Rodyk draugams

vidinės šalnos

Šalta. Labai.

Aš labai myliu Lietuvą ir nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi kitoje šalyje nežinodama, kad grįšiu, bet jei kada tam ryšiuosi, tai pagrindinė priežastis tikriausiai bus oras. Man labai patinka mūsų klimatas. Bet labai nepatinka neatitikimas tarp oro už lango ir to, kas turėtų būti.

Aš nieko daugiau nenoriu veikti, tik įsisupti į adijaliuką, tik valgyti, tik skaityti knygas, tik miegoti… Tik klausyti Barry White. Jo balsas toks karštas… Jaučiu, neinu pirmyn. Aš užšalau.

Ir mano augaliukai susitraukę ir nenoriai augantys. Kaip ir aš.

Kad atšilčiau, einu į imdb.com ir žiūriu, kas šiandien švenčia gimtadienį. Man tai padeda suprasti, kad visiškai eilinė mano diena kažkam nėra visai eilinė. Kvailoka. Bet veiksminga.

Gerai, kad prisiminiau savo Himalajų lempą. O jau buvau paslėpusi kaip nereikalingą vasaros sezonui.

Rodyk draugams

ravėjimas

- Ką nors nuo galvos.

- Prekybos centre paieškokit kirvio.

Vakar vakare kone apsiverkiau. Praleidau nepaprastai puikią šventišką dieną, ir vietoj to, kad džiaugčiausi ateinančia kita dar puikesnia diena, žinau - man rytoj, t. y. jau šiandien, į darbą. Dirbti per šventes yra labai sunku. Vargina.

Grįžtant iš darbo gėrėjausi medžių žaluma lietaus debesų fone. Man tai atrodė be galo gražu. Vos vos suspėjau grįžti. Išėjau į balkoną pasigėrėti lietumi. Mano kaimynai iš apačios džiaustė skalbinius.

- Kai taip pakabini, atsiradusį sulenkimą labai sunku išlyginti, - mokė moteris savo gyvenimo vyriškį.

Negi ir mano skalbiniai taip atsiduoda skalbimo milteliais, pagalvojau. Tikiuosi, ne. Net negalėjau užuosti lietaus.

Kavamedžio vazonėlyje jau kažkas žalia. Nagi sudygo? Po devynių dienų. Kai aš apsišarvavau trisdešimties dienų kantrybe. Stebiu.

Darže ridikėlius pasėjau gerokai per tankiai. Tai jie dabar patį Rojaus daržą kelia į dangų.

Prieš akis dvi su puse sunkios dienos. Kur sunkiausias darbas nuravėti kojas. Juokauju, žinoma.

Rodyk draugams

paprastas gyvenimas

- Tavo vardas Modestas?

- Ne, aš pasikeičiau vardą.

- Pasikeisti vardą galima tik nuo dvylikos metų…

- O aš pasikeičiau anksčiau! Ir mano dabar kitoks vardas!

Kaip gera girdėti vaikų balsus. Nes tai reiškia, kad mano langai atviri. O gyventi atvirų langų šalyje tikrai geriau negu uždarų. Pagaliau. Pagaliau šviečia saulė ir oras neatsilieka nuo kalendoriaus. Žolė žalia. Medžiai žali. Jie žydi. Mmmm, žalia…

Vietoj proto balso klausausi paukščių. Ir vietoj pradinio įnašo už vidaus duris (visas penkias) aš perkuosi rūbus. Nors tada prabyla mano šykštumas. Man gaila tam leisti pinigus! Ir visai nesvarbu, kad paskui aš labai džiaugiuosi. Ir jaučiuosi graži. Ir netgi kartais, tiesa retokai, turiu ką apsirengti. Durys palauks.

Ne taip seniai kilus kalbai apie vaikus kukliai tylėjau. Na, mano giminės moterys ilgai išlieka vaisingos. Taigi dar turiu kokius dvidešimt metų pagalvoti, ar noriu taip įprasminti savo gyvenimą. O kol kas rūpinuosi savo augalais. Bazilikai kvepia, nors man prisiskaičius komentarų apie jų greitą augimą, norisi patempti juos už ausų. O va krapai, nepaisant visur deklaruojamo jų laisvės pomėgio, visai gerai jaučiasi ir ne taip laisvai. Ir auga. Svarbiausia, auga. Petražolė stovi mūru ne dienomis, o valandomis. Melisa truputį susitaršiusi moteriškė, bet žavesio jai netrūksta. Jau buvau beprarandanti viltį dėl katžolės. Bet kai ji sudygo, aš supratau, kad niekas jos nesustabdys. Įtariai žiūriu į rozmariną. Lyg ir nuotraukoje jis kitoks. Laukiu. Kavamedį pasėjau šiandien. Dabar reikės laukti 35 dienas, kol sudygs. Irgi laukiu.

Dabar ne tokios geros žinios. Čiobrelis neišdygo. Mairūnas vis dar ponas pasipūtęs. Kalendros vietoje išaugo kažkoks spygliuotas augalėlis, kuris visai neprimena portreto. Laukiu, kol pasakys savo vardą.

Taigi, Rojaus sodui sekasi puikiai. Deja, daržui ne. Tikriausiai koks žaltys apsigyveno. Ridikėliai, taip šauniai sudygę, kokias pora savaičių demonstravo nenorą augti. Ir nyko. Dabar lyg ir pasirodė geresni ženklai. Du agurkai parodė, kad jie yra, o paskui paslaptingai išnyko. Man tai vis dar paslaptis. Paprika lyg ir dyksta, bet kadangi nežinau, kaip atrodo, tai gali paaiškėti, kad tai ne ji. Žemuogės irgi labai šauniai sudygo, bet toliau nė krust. Laukiu. Šiandien darže dar pasėjau kitos rūšies ridikėlių, ir sėklų likučius - krapai, mairūnas, petražolė ir kalendra. Žiūrėsim, kas čia bus.

Taip ir gyvenu.

Rodyk draugams

neteisingas būrimas

Štai ir baigiasi dar viena pavasario šventė. Puiki ji buvo. Bet man truputį liūdna, kad jau baigiasi, kad rytoj ir vėl pasinersiu į savo kasdienybę ir kovosiu su savo vėjo malūnais. Gyvenimas - kova.

Einu ir einu iš vieno buto galo į kitą. Vidinis nerimas gena mane. Stabteliu prie savo Rojaus sodo augalų. Petražolė auga ne dienomis, o valandomis. Baziliko veideliai šypsosi man. Mairūnas vis dar ponas pasipūtęs. Nusijuokiu. Bet koks čia Rojus, jei aš viena? Vieniša? Viena-vieniša?

Kai Velykų rytą vyskupas paragino tyliai išsakyti savo asmeninius prašymus, aš labai egoistiškai ir atvirai pagalvojau - noriu įsimylėti. Kitais kartais galvodavau globaliau - apie šeimą, artimus žmones, draugus, darbą, savybes, kurių man trūksta ir kurias turiu tobulinti. O šį kartą buvau egoistė ir atvira - noriu įsimylėti. Man net atrodo, kad ir šį vienišą vakarą bučiau laimingesnė, jei verkčiau dėl nelaimingos meilės, nei dabar, kai esu viena ir vieniša… Viena.

Stabtelėjau ir svarstau, kaip geriau parašyti - ar man padės tik stebuklas, ar vis dėlto mano kaltė, tai tik mano kaltė? Nes sutinku, deja, ne vyrus, o asilus. (Neteisingas požiūris?). Net tais retais atvejais, kai žinau, kad nieko nėra ir negali būti, bet atsiranda šiokie tokie virpesiai, aš kaip kaktusas užsisklendžiu savyje ir atkišu spyglius. Ir ne bet kokius - o ilgus ir aštrius. (Neteisinga laikysena?).

Taigi, kokia išvada? Esu savyje užsisklendusi kaktusų padermės pabaisa su neigiamu požiūriu į priešingą lytį. Ne tikrai ne, į savąją nesiruošiu atsigręžti.

Rodyk draugams

augti ir klestėti

Sakoma, kad savaitgalį temperatūra pakils iki 17 laipsnių Celsijaus. Duok, Dieve, kad taip ir būtų. Mano langai tuo labai apsidžiaugs. Ketinu juos valyti.

Visiems žmonėms, kalbantiems apie orą, griežtai draudžiu minėti bet kokias negatyvias užuominas. Prisimenu, kaip pernai, panašiu metu, staigiai atšilus orams, pasigirdo kalbos apie tai, kad dar per anksti, per šilta, per greitai. Ir koks buvo rezultatas? Orų valdytojas užsuko šilumą ir pavasario nebuvo. Nenoriu to ir šiais metais. Todėl man girdint galimos tik pozityvios kalbos.

Pagaliau įgyvendinau ir Rojaus daržo idėją. Tai didelė plastikinė dėžė. kurioje pasėjau ridikėlius, agurkus, paprikas ir žemuoges. Tikrai neįsivaizduoju, kas iš viso šito gausis. Dabar galvoju, kad augalai gal ne visai tinkamai parinkti ar ne taip išdėstyti. Bet gal bus gerai. Ir kas nors išaugs. Kol kas tai eksperimentas, man teikiantis labai daug džiaugsmo. Žiūriu į savo nagus, kurių panagėse dar galima įžvelgti truputį žemių (užmiršau prieš žemės darbus pakasti nagais muilo) ir šypsausi.

Sodas irgi didėja. Petražolė ir mairūnas apsigyveno jame, melisa ir krapas toliau pirmauja augimo varžybose, bazilikas drąsiai kiša žalią galvelę iš po žemių, pagaliau katžolė parodė, kad ir ji gyva (aš beveik buvau praradusi viltį), čiobrelis, kalendra ir rozmarinas dar labai nedrąsūs, bet jau šypsosi man.

Labai gražus pavasaris.

Rodyk draugams

sraunus sekmadienis

…šalčių pramonė su ledais sugaišti pagavo,

ir putodams sniegs visur į nieką pavirto…

Ar kažkaip panašiai.

Tirpsta, tirpsta, tirpsta. Upeliūkštis, tekantis pro mano namus, virto visai rimta upe (žinoma, Lietuvos mastais), šauniai genančia savo vandenis į tikslą. Šiandien išėjau pasivaikščioti jo pakrantėmis. Vaikai, vieni išleisti pasiganyti į lauką, džiaugiasi tokia vandens gausybe. Jei šalia yra mamos, paaiškėja jų ne koks charakteris ir netikęs auklėjimas. Tokių šauksmų dar neteko girdėti.

Rojau sodo augimo varžybose pirmauja krapas ir melisa. Daržas vis dar tik planuose, nes aš jaučiuosi labai aptingusi.

Vakar apturėjau lyg ir nuotykį. Savo namuose - pirmą kartą. Kažkas pabeldė į duris. Nemėgstu nekviestų svečių ir nepažįstamų žmonių, besibeldžiančių į mano duris. O ir artimi žmonės turi gauti kvietimą, prieš svečiuodamiesi. Taigi, nepažįstamas vyriškis. Gal kaimynas, gal namo bendrijos atstovas, gal sektantas, gal platintos, gal … negi aš žinau kas. Visai nenorėjau atidaryti durų nepažįstamam žmogui. Tai to ir nepadariau. Tik kuriam laikui įvaizdis - namai mano tvirtovė - žlugo. Pasijutau kažkam žinoma tada, kai aš to visai nepageidauju.

Dar viena priežastis, kodėl taip padariau, buvo mintis, kad esu netinkamai apsirengusi. Tikrai. Persikrausčius į savus namus labai pagedo mano išvaizda. Jaučiuosi tokia laisva, kad vaikštau nuoga, užsimetusi palaikį chalatą tikrai ne dėl padorumo. O tik todėl, kad vis dar per šalta be jo apsieiti. Jaučiuosi tokia laiminga, galėdama jaustis laivai ir visai nesirūpinti, kaip atrodau, nepiktindama šalia esančių žmonių žvilgsnio. Bet iškyla problema, kai kas netikėtai pabeldžia į duris.

Skambučio įsigijimą atidėjau neribotam laikui.

Rodyk draugams