BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

namai pragarai

Kaimynai virš manęs - jauna šeima su dviem vaikais. Jų mama, mane sutikusi, vis bando atsiprašyti, kad gal kartais jie per daug triukšmauja, įsijaučia žaisdami ir ragina perspėti, jei tai man trukdo. O aš kas kartą ją raminu, kad viskas gerai, tegu žaidžia kiek nori ir kaip nori, man net smagu girdėti dundesį virš galvos.

Visai kitaip buvo, kai aš augau. Tik įsikrausčius, po kelių dienų tėčiui per grindis ridenant dažų skardinę, o mums su broliu žaidžiant cirką, skambutis į duris - tie vaikai per daug triukšmauja! Ir taip buvo nuolat - užtekdavo neatsargiai užsimiršus perbėgti per koridorių, jau tėvai, o ir mes einant pro šalį sulaukdavome priekaištų. Bent jau baba ragana pati būtų gyvenusi nepriekaištingai. Bet ne. Ji gyveno su girtuokliu sūnumi, ir aš būdama labai jauna sužinojau, kokia blogybė yra nesaikingas alkoholio vartojimas.

Šiandien gi iš viršaus sklinda nerimą keliantys garsai. Mano kaimynai barasi. Girdžiu pirmą barnį per trejus metus - ir man neramu…

Rodyk draugams

man tragiška, bet jums juokinga istorija

Kodėl visuose filmuose su Audrey Tautou (tuose, kur aš mačiau) pagrindinis vyriškojo vaidmens aktorius yra toks negražus? Stačiai atstumiantis.

Prasta man ši vasara. Iki šiol jaudinausi dėl savo tikrų ir įsivaizduojamų bėdų. Toks egoistinis liūdesys. Bet jau kelios dienos tai pamiršau. Atsirado bėdų, dėl kurių iš tikrųjų rimtai jaudinuosi.

Dažnai minėjau savo šeimą, kaip aš ją myliu, kokia ji tvirta ir solidari. Tikėjau tuo. Nors ir žinojau, kad ne viskas taip jau idealu. Gerai tol, kol gerai. O tik iškyla sunkumų, ir šeimos nebėra…

Ir liūdniausia, kad tie sunkumai bent jau man atrodo juokingi. Tai ne tos bėdos, dėl kurių reikia jaudintis. Mano brolis turi merginą, kuri nepatinka mano mamai. Juokinga. Kokios bėdos? O bėdos didelės. Nes šeimos nebeliko.

Ir baisiausia, kad jau niekada nebebūsim šeima. Po visų tų įžeidimų, grasinimų, pykčių - ar dar galima kažką sulipinti? Ar nebus jungiamasis audinys per daug randuotas?

Dar ne vestuvės, mano brolis suaugęs nepriklausomas vyras, iš vis aš manau, kad dar neįmanoma nuspręsti, kas iš tų santykių bus. Bet jau mama spėjo išsižadėti tiek mano brolio, tiek manęs. Nes esu jo pusėje, o ne jos.

Laimei, dar galiu kalbėtis su tėčiu. Tai paklausiau, iš kokio jūs amžiaus? Jis nusišaipė - XIXa. Xa., ne kitaip.

Rodyk draugams

dialogai

Man atrodo, kad pastaruoju metu mano ir taip nedidelis socialinis aktyvumas dar labiau mažėja. O bet koks kontaktas su kitais žmonėmis tampa išmėginimu.

Mama serga. Todėl paskambinusi klausiu - nori, kad tave aplankyčiau? O pati sau sakau - ne, ne, ne. Su tėčiu irgi sunku - jis sutrinka, kai mama nekaip jaučiasi. Atrodo, kad visi iki tol buvę bendravimo būdai pamirštami, o naujas neišrandamas.

Darbe kyla konfliktas - jis rėkia taip, aš ne. Esu teisi, bet man apmaudu, kad nesugebu įtikinti. Kyla skandalas, iš kurio niekas nelaimi.

Miršta kolegės uošvė. Senutei laikas mirti, ir visi tai priima kaip aiškų ir suprantamą dalyką. Gal net šiek tiek su palengvėjimu. Bet ką sakyti susitikus?

Galiausiai, jau vakare, grįžtant namo, užkalbina mergina - ar nematėte šuns, be pavadėlio, vokiečių aviganio? Ne. Bet kažkodėl nesmagu, kad tik taip galiu atsakyti. Panorstu, kad šio susitikimo nebūtų buvę.

Paguodžia tik pokalbis su broliu. Jam paskambinusi galiu tylėti. Ir net toks pokalbis yra pakankamai informatyvus bei jaukus.

Rodyk draugams

rudenio nakties mintys

Pavarčiusi praeitų metų įrašus prisimenu - pernai buvo labai šalta. Pagrindinis emocijas kėlęs jausmas. Šiemet kitaip. Ruduo saulėtas ir šiltas. Aš šypsausi ir tikrai džiaugiuosi gyvenimu. Gyvenu gerai. Tikrai.

Keliu sau iššūkius - sumažinti vonioje esančių indelių ir buteliukų skaičių. Vistiek jų ten visada yra per daug. Užtat didėja mano aliejų kolekcija. O ne, tai ne tik kolekcija. Jie visi aktyviai naudojami, ir tai veikia! Plaukai ir oda dar niekada taip nespindėjo. Nebereikia įtikinėjimų, kad esu graži. Aš esu graži.

Bendradarbė skiriasi su vyru. Tik niekaip nepavyksta to padaryti iki galo. Tada aš galvoju - kaip gerai, kad aš tokių problemų neturiu. Kai kurie žmonės yra nesutverti savo gyvenimu dalintis, ir vis labiau įsitikinu, kad aš būtent tokia.

Rodyk draugams

rimos šventė

Šiandien mano vardadienis. Bet prisiminiau tik ką tik. Tik sulaukusi svečių su puokšte gėlių. Trumpas vizitas, bet koks džiuginantis! Vis dar virpu iš nuostabos, džiaugsmo, laimės. Kaip gerai, kai yra žmonių, kurie myli.

Rodyk draugams

alio? ar čia Dievas?

Labas, Dievuli. Čia aš. Prisimeni, kažkada seniai seniai, maždaug per Velykas aš Tau pateikiau prašymėlį? Bet nuo to laiko reikalai kaip ir nepajudėjo… Nenoriu įkyrėti ar per daug Tave skubinti, bet tas mano prašymėlis man yra visas prašymas. Man tai labai svarbu. Prisimink mane, gerai? Ačiū, kad atkreipi dėmesį į kitus mano prašymus.

Einate aplankyti mylimo žmogaus, ir pakeliui randate augančius du rožių krūmus - raudoną ir baltą. Iš kokių žiedų suskinsite jam puokštę?

Paaiškėja, kad esu linkusi viską atiduoti ir nieko neimti (mano puokštė tik iš raudonų žiedų). Rojuje tai tikriausiai būtų didi dorybė. Bet ne nuodėmingoje žemėje. Kai kritiškai apie save galvoju, suprantu, kad žinau tik du atsakymus: kai kas nors nepatinka ar nepriimtina, griežtą NE, ir visais kitais atvejais TAIP. Ir tai nėra gerai. Man trūksta tarpinių variantų. Panašiai, kaip taip, bet ne ir ne, bet taip. Reikia išmokti sukomponuoti puokštę nors su keliais baltais žiedais.

Mano visai gerą nuotaiką sugadino telefono skambutis. Nekenčiu telefoninių pokalbių. Man sunku taip bendrauti, išskyrus tuos atvejus, kai yra konkretus pokalbio tikslas ar reikalas. Dabar skambino artimas žmogus, kurio aš pasiilgau, ir su kuriuo mieliau bendraučiau gyvai. O tos dešimt minučių nieko nedavė, tik priminė, ko šią akimirką neturiu  ir ko ilgiuosi…

Rodyk draugams

trys klausimai

Kodėl kai vyresnio amžiaus ponas nori man pasakyti komplimentą, jis visada man linki gero vyro ir daug vaikų? Ar tikrai tik tai yra laimė? Net ir žiūrint jo akimis?

Rodyk draugams

eiti - tai ne stovėti, valgyti - tai ne badauti, augti - tai ne senti…

Šiandien išgirdau - keistai vaikštai. Tik vėliau supratau, kad čia buvo bandymas pasakyti komplimentą. O aš užsiraukiau.

Dieną praleidau gamtoje su šeima bei bekepdama sausainius. Pastaruoju metu mano sausainiai turi didžiulį pasisekimą. Visi jų nori! Gerai, kad man lengvai kepasi, o komplimentai glosto savimeilę.

Visada maniau, kad mano ūgis - 1,8. Šiandien pasimatavus - 1,82. Negi dar augu? Bet vis geriau negu senti.

Visai gera diena.

Rodyk draugams

kalėdinio sapno patiekalas

Man atrodo, kad labai rimtai susipykau su laiku. Viskas arba per greitai, arba per lėtai. O laiku - niekada. Sapnuoju, kaip vėluoju, man trukdo, patenku į bažnyčią, bet ir čia ramybės rasti nelemta.

Šiuo metu laiminga jaučiuosiu tik kokius du kartus per savaitę, kai nežadina žadintuvas. Pabundu, prisimenu, kaip gerai, kad galiu nesikelti, apsiverčiu ant kito šono. Tą akimirką tikrai jaučiuosi laiminga.

Artimiausia laiko žyma - Kalėdos. Kadangi esu susipykusi su laiku, pamirštu, kiek dar liko laiko. Kai prisimenu, palengvėja. Nelabai jų laukiu. Bijau. Ne Kalėdų, žinoma. O išpažinties, dovanų, tradicijų, neišradingo ir tingaus Kalėdų Senelio. Daug ko bijau. Noriu pabėgti, noriu, kad būtų kitaip, nei visada. Bet Kalėdos šeimos šventė, tai varžo, ir žinau, kad bent jau šiais metais neturėsiu jėgų ką nors pakeisti.

Žinau, kokio prieskonio trūksta mano gyvenimo patiekalui. Spontaniškumo. Tik kur jo gauti?

Rodyk draugams

bjaurūs šeimyniniai ryšiai

Prieš maždaug dvidešimt dvejus metus mano namuose atsirado daug plono skaidroko popieriaus. Popierius buvo puikus tuo, kad uždėjus ant paveiksliuko nereikėjo kelti prie lango. Viskas puikiai persišvietė ir taip. Ir mes su broliu tuo naudojomės. Kartą jam labai puikiai tokiu būdu pavyko perpiešti vieną paveiksliuką. Jis labai džiaugėsi šiuo savo darbu ir paprašė manęs nesakyti, kokia technologija panaudota piešiant. Atseit jis taip nupiešė tik pasižiūrėdamas. O aš ir pažadėjau.

Viso šito pasekmė buvo tai, kad mano brolis šeimos rate penkiolikai minučių tapo žvaigžde. Buvo giriamas tėvų, piešinys parodytas į svečius užsukusiai tetai, didžiuojamasi ir svarstoma, kas iš jo išaugs.

Prisipažinsiu, buvo skaudu. Nes aš tai žinojau, kad giriamas ne už tuos nuopelnus. Bet tylėjau. Juk pažadėjau.

Mano virtuvės dizaino įkvėpinu irgi tapo paveiksliukas, rastas interneto platybėse. Labai patiko spalvų derinys ir aš ramia sąžine jį nukopijavau. Apie tai papasakojau broliui, netgi parodžiau tą paveiksliuką.

Po susitikimo su ponu baldžiumi mamą supažindinau su savo virtuvės vizija. Jai patiko. Net negalvojau, kad tu turi tokį skonį. Tą pačią dieną ji apie tai papasakojo mano broliui. O jis, bjaurybė, galėjo ir patylėti. Aš tai tyliu jau dvidešimt dvejus metus!

Rodyk draugams