BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

liūdesys, liūdėti…

Šiandien sapnavau pavasarį. Netikėtai atsiduriu parke, stebiu nežinia iš kur atsiradusius šuniukus ir užuodžiu neįprastą kvapą. Pastebiu pražydusią gyvatvorę. Kas gi tai? Nejaugi pavasaris? O kokie ten balti žiedai? Prireikia laiko, kad suprasčiau - tai bijūnai. Tikrai - jau pavasaris. Paskui sapnas baigiasi, nes suskamba telefonas. Kodėl? Mama… Pasistengiu atsiliepti kuo žvalesniu balsu, nes miegoti antrą valandą dienos, netgi sekmadienį - ne, to savo mamai prisipažinti aš neišdrįsiu.

Tiesą sakant, pastaruoju metu tai nėra labai retas atvejis. Gyvenu pagal Charles Bukowski - gal jei lovoje praleisiu iki pietų, pusė bjaurių šio pasaulio žmonių išmirs, ir antrąją jų pusę pakęsti bus lengviau…

Praeiti metai buvo blogi. Nepaisant, kad buvo gerų dalykų, buvo ir blogų. Buvo praradimų. Ir blogiausia, kad neatsirado nieko, kas tai pakeistų. O visai blogai, kad nepanašu, kad kada nors ir atsiras.

Todėl man liūdna, slepiuosi nuo to lovoje, ir nežinau, ką daryti toliau…

Rodyk draugams

bėgti

Prieš daugiau, kaip šešerius metus pažinojau vyriškį, tuo metu man dariusį didelę įtaką. Paskui, kaip ir viskas, tai baigėsi, ir daugiau aš jo nesutikau. Tiesa, buvo keli kartai, kai galėjome susitikti, netgi buvau apgalvojusi scenarijų, kaip elgsiuosi, bet tai neįvyko. Suprantu, tai baigta, aš užmiršau, ir tai tikrai tikrai baigta.

Bet kokį kartą per metus aš sapnuoju sapną, kuriame sutinku šį žmogų. Aplinkybės skiriasi, bet viena visada tokia pat - aš visaip stengiuosi išvengti šio susitikimo. Išgirdusi žingsnius (sapne žinau, ko), pasuku kitu keliu, bėgu tolyn, netgi bandau nepastebėta išeiti iš kambario besislėpdama už kito žmogaus nugaros.

O pabudusi galvoju - kodėl taip kvailai elgiuosi? Juk būtų įdomu nors sapne. Bet nugali nebrandžioji mano dalis.

Rodyk draugams

sapnas košmaras

Šiandien pabudau verkdama. Pasirodo sapno savigailos ašaros gali turėti labai realų pavidalą. Bandžiau nusiraminti, bet verkiau tol, kol galiausiai teko atsikelti, kad išsišnirpšti nosį. Ne itin kokia trečiojo kalendorinio pavasario trečdalio pradžia.

O liūdna todėl, nes sapnas - tai mano realybės projekcija. Jei žmones sudėliotume į liniją, save pastatyčiau per vidurį. Gal net truputį arčiau viršūnės. Nesu nei pikta, nei bjauri, nei bloga, bet gi ir nesu nei kažkuo ypatinga, nei talentinga, nei išsiskirianti. Tai kokia aš esu? Drovi. Ir tai yra mano bėda. Nes dažnai pritrūksta drąsos priminti apie save, o žmogaus, kuris tada sušuktų - o ji?, nėra.

O paskui verkiu dėl to.

Rodyk draugams

purvina stiklinė

Nemiga niekada nesiskundžiau, bet niekada nebuvo taip, kaip dabar - aš padedu galvą ant pagalvės ir jau miegu. Kokias aštuonias devynias valandas per parą. O jei galima, tai dar ilgiau.

Tik sapnai keisti. Juose pasirodo beveik visi mano per gyvenimą sutikti žmonės, bet tik ne savo vietoje. Lyg ir universitetas, net ką čia veikia klasiokai? Viena darbovietė, bet bendradarbiai iš kitos. Pažįstama vieta (jau tai tikriausiai sapnavau), bet ar tai mano sapnas ar neseniai matytas filmas? Paskui pabudus reikia laiko viską surūšiuoti. Kas tikra, kas išgalvota, kas sumaišyta.

Dar lenda visokie sveikatos sutrikimai. Nieko rimto, bet vienas baigiasi, prasideda kitas. Niekada taip nebuvo. Pati sau sakau - senstu. Galbūt. Bet logiškesnis paaiškinimas yra toks - mano kūnas valosi ir atsipalaiduoja po pastarųjų trijų sunkių metų. Nes tik jiems pasibaigus tikrai supratau - sunku buvo.

O dabar lengva. Gal… Bus lengva, kai kūno stiklinė išsiplaus. Nes purvo yra. Juk sakiau - valosi.

Ir dar mano baimės. Viena - nauja. Pradėjau bijoti mirties. Tik jau ne savo. Aš gyvenu taip, kad jei dabar, net nebaigus šio įrašo, mirčiau, nieko nesigailėčiau ir dėl nieko neapgailestaučiau. … . Bet gal ne - dar tiek noriu patirti. Dar noriu gyventi. Bet apie savo mirtį aš negalvoju. Galvoju apie tėvų, šeimos narių, giminių, draugų, pažįstamų gyvenimo pabaigas. Niekada apie tai nesusimąstydavau, o dabar bijau. Niekas nepasikeitė, kad tai galėtų būti logiškas paaiškinimas. Tik įgijau fobiją. Negalvoju apie juos, galvoju apie save. Kas būtų, jeigu būtų? Kas pasikeistų? Kas būtų kitaip? Bijau skausmo, bijau pasikeitimų.

Turiu vilties, kad tai tik dar vienas sujudintas vidinis purvo sluoksnis.

Rodyk draugams

šventinė katastrofa

Paskutinis mano sapnas šiandien buvo apie tai, kaip aš savo tėvų virtuvėje netyčia išpilu stiklinę vandens. Klausydama tėvų priekaištų šluostau grindis ir juos raminu. Tik kažkodėl vandens gerokai daugiau, negu kad buvo toje stiklinėje. Man nusibosta. Ir aš liepiu vandens pūslelėms besišypsančiais veidukais žingsniuoti į vonią. Visai kaip animaciniame filmuke. Vora pūslelių žygiuoja į vonią, ten akimirkai pakimba virš jos ir ištykšta. O vanduo išbėga.

Pažadino mamos žinutė sveikinanti su švente.

Ir šiandien visą dieną mano namuose nėra vandens. Tikra tragedija.

Rodyk draugams

rytas, reikalaujantis paaiškinimo

Paskutiniu metu lanko ne kokie sapnai. Kai aš jau pabudusi, puikiai suprasdama, kad naktis baigėsi, rytas, laikas keltis, sėdėdama lovoje ir svarstydama, kurią koją pirmiau nuleisti, pravirkstu. Juk nėra gerai, kad sapnuoti siaubai drėkina akis jau tikromis ašaromis, ar ne?

Sapnuoju žmones, kuriuos kažkada gerai pažinojau, kuriuos tikriausiai smagu būtų ir dabar sutikti, ar sužinoti, kaip jiems sekasi. Sapne taip ir nutinka. Bet jaučiu tik šaltį, nenorą mane prisiminti, prie manęs priartėti. Manęs nepastebi, ignoruoja, atsuka nugarą.

Ir blogiausias jausmas aplanko, kai pabundu. Tas kelias minutes tarp miego ir ryto pasidaro labai liūdna - kas yra negerai, kas man yra, kas atsitiko?

Rodyk draugams

laikytis paviršiuje

Aš vėl sapnuoju vandenį. Šįkart tai buvo didžiulis vandens telkinys prie jūros. Lyg tai jūra ne vandens telkinys. Bet ir taip būna.

Šviečia saulė, ošia pušys, šilta ir gaivu vienu metu. Gilu. Prie kranto įsmunku kone iki juosmens. Dugnas greitai tolsta, ir aš jau plaukiu. Bet ir vėl priartėja. Dabar vanduo tesiekia kelius. Grožiuosi dugnu. Kas labiausiai įsiminė - tai saulės apšviesto dugno vaizdas. Smėlis, lengvos bangelės, augalai. Be galo gražu. Be galo įspūdinga.

Girdžiu, kaip nuo kranto šaukia draugai. Grįžtu pas juos. Kuršių marios - kažkas pasako.

Šiandien pagaliau man laisva diena. Bet tai nelabai džiugina. Visą dieną drybsau lovoje ir ilsiuosi nuo pasaulio. Norėtųsi daugiau, bet manau, kad rytoj eidama į darbą neverkiu (yra buvę ir taip). Nebe daug.

Rodyk draugams

žiema pavasarį

Praeitą naktį sapnavau žiemą. Ir jūrą. Geras derinys - ar ne? Jūra žiemą, bet pakrantė tai kaip vasarą. Einu per sniegus išmintu takeliu, jūros bangos lūžta į krantą, žmonių, kaip karštą vasaros dieną, fone skamba Michael Jackson muzika, čia lyg kokia ekskursija?

Prieiname krioklį, kuris įteka į jūrą (neklauskit, ar įmanoma), čia kartu ir kažkokio lietuvių žymuolio paminėjimo vieta, ledinė apdaila papuošta povais (aš galvoju, kad tai nelabai lietuviška), o viena nepaprastai didelė ledinė siena, į kurią atsiremia mano takas, visa nudažyta, bet dabar aš niekaip negaliu prisiminti, kas ten buvo pavaizduota.

Ir pliumt. Aš įkrentu į vandenį. Bet visai nebaisu. Nes atsiduriu kitame pasaulyje. O gal šiame, tik kitoje vietoje.

Bet kodėl reikėjo kažkam pjauti žolę būtent tą rytą, kai aš po keturių dienų lažo pagaliau galėjau ilgiau pamiegoti?

.

O kad einu jūros pakrante, sapnuoju ne pirmą kartą. Tik anuose sapnuose svarbus buvo pats ėjimas - kaip procesas. Be jokio tikslo ar pabaigos.

Rodyk draugams

sušalti į ledą

Pastarosiomis dienomis dažna mintis yra apie ožką ant ledo. Ir kas yra ta ožka? Aš, be abejo. Tiek tiesiogine prasme, kai bandau išlaikyti pusiausvyrą, ir bijau žengti tiek pirmyn, tiek grįžti atgal, tiek ir savo laukimu, trypčiojimu, laukimu.

Prisipažinsiu, paskutiniu nesu laiminga. Turiu ant širdies skaudulį. Atrodo, smulkmena, bet mane kai kas labai įskaudino. Bandau sau pasakyti, kad visa tame yra ir mano kaltės, bet nuo to ne geriau. Nes mano kaltė - tai, kas nuo manęs nepriklauso. Yra taip, kaip yra. Ir arba reikia mane priimti tokią, kokia esu, arba eiti be manęs. Ir nuėjo… Tai kodėl man taip skaudu?

Kadangi jaučiuosi nepelnytai įskaudinta, jaučiu, kad likimas, gyvenimas, gal Dievas? man skolingas. Ir artimiausiu metu laukiu to, kas man tai grąžins. Skolas (skriaudas?).

Tikrai, esu ožka. Trypčioju, ir nei pirmyn, nei atgal.

Sapnavau jūrą. Piktą ir šaltą. Ankstyvą pavasarį. Aš atvykstu atostogauti, jaučiu piktą ir šaltą vėją, bet jaučiuosi laiminga. Dėl to pojūčio, kad kažkas man skolingas, ir dabar man už viską bus atlyginta. Bet tesutinku žmones, kuriuos kažkada pažinojau. Man malonu vėl juos sutikti, norisi bendrauti, bet nei vienas manęs neprisimena! Ar bent jau apsimeta, kad taip yra. Aš bandau ieškoti priežasčių, kodėl taip yra, bet telieka skausmo pojūtis. Kai kas mane labai įskaudino…

Rodyk draugams

kalėdinio sapno patiekalas

Man atrodo, kad labai rimtai susipykau su laiku. Viskas arba per greitai, arba per lėtai. O laiku - niekada. Sapnuoju, kaip vėluoju, man trukdo, patenku į bažnyčią, bet ir čia ramybės rasti nelemta.

Šiuo metu laiminga jaučiuosiu tik kokius du kartus per savaitę, kai nežadina žadintuvas. Pabundu, prisimenu, kaip gerai, kad galiu nesikelti, apsiverčiu ant kito šono. Tą akimirką tikrai jaučiuosi laiminga.

Artimiausia laiko žyma - Kalėdos. Kadangi esu susipykusi su laiku, pamirštu, kiek dar liko laiko. Kai prisimenu, palengvėja. Nelabai jų laukiu. Bijau. Ne Kalėdų, žinoma. O išpažinties, dovanų, tradicijų, neišradingo ir tingaus Kalėdų Senelio. Daug ko bijau. Noriu pabėgti, noriu, kad būtų kitaip, nei visada. Bet Kalėdos šeimos šventė, tai varžo, ir žinau, kad bent jau šiais metais neturėsiu jėgų ką nors pakeisti.

Žinau, kokio prieskonio trūksta mano gyvenimo patiekalui. Spontaniškumo. Tik kur jo gauti?

Rodyk draugams