BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

metų apžvalga

Atrodo, kad visose mano skaitytose praėjusių metų apžvalgose visi giriasi - kiek daug pasiekė, kokie buvo geri metai, kiek atradimų ir gerų patirčių, kokie visi šaunuoliai! Deja, aš ne tokia. Ir mano apžvalga visai neįspūdinga. Bet ji mano. Ir čia kelios eilutės apie tai, kas buvo.

Metų kova. Man pačiai sunku patikėti, bet praėję metai - tai kova su antsvoriu. Man, kuri daugiau nei pusę savo gyvenimo bijojo svarstyklių, nes jos rodė mažiausią galimą skaičių. O paskui girdėjo - kokia tu liesa. Bet jau 2014-jų pabaigoje supratau - nebesu liesa. Kad vėl pasijausčiau gerai, privalėjau atsikratyti šito, kol tai netapo mano dalimi. Dar svarbesnis tikslas buvo susikurti gyvenimo būdo sistemą - kaip gyventi toliau - nes tapo aišku - jaunystės medžiagų apykaita liko jaunystėje. Ir atrodo man tai pavyko. Per tris mėnesius, per daug nesikankinant aš atsikračiau priaugto svorio, dabartinis gyvenimo būdas lengvai leidžia palaikyti pastovų svorį, tik čia jau prasideda kova su kitokiais iššūkiais. Nes dabar jau kyla noras numesti dar truputį. Tik kad norint tai padaryti - tektų griežtinti gyvenimo būdą ir dar kažko atsisakyti. O tai jau būtų sunku. Todėl dabar svarbiausia išlaikyti tai, kas yra.

Metų praradimas. Natūrali plaukų spalva. Žilų plaukų turėjau ir anksčiau, bet būtent praėjusiais metais teko pradėti juos dažyti, kad to nepastebėtų kiti. Ir tada tie visai neypatingos spalvos mano plaukai man pasidarė labai mieli. Bet kita vertus išbandyti kažką naujo irgi smagu.

Metų atradimas. Jis nesmagus. Gal net liūdnas. Aš senstu. Po gimtadienio, kai pagalvoju, kiek man metų (34), pasidaro baisu. Ir nereikia čia man pasakų, kad tai dar visai ne pabaiga. Pati žinau. Bet jaučiuosi blogai. Nes kaip ten bebūtų, laikas suvokti - jaunystė baigiasi. Bet priprasiu.

Metų muzika. Be jokios abejonės tai Andrius Mamontovas ir jo naujausias albumas. Neįtikėtina, kaip tai paliečia mano širdį ir sielą.  Atrodo, kad nėra eilutės, kuri man netiktų, kuri nebūtų sakoma man. Dar neatsiklausiau.

Metų liūdesys. Ruduo buvo neįtikėtinai liūdnas. Dėl visko - praeities, dabarties, ateities. Atrodė, kad tai, kas buvo, teteikia nusivylimą, o tai kas gali būti - didesnė tikimybė, kad gali nebūti… Su liūdesiu vis dar kovoju. Tai pati sunkiausia kova - nes tai kova su savimi. Bet turiu viltį ir ateities planų. Atrodo, kad dabar tai svarbiausia.

Šiuo šventiniu laikotarpiu išgirdau vieną palinkėjimą, kuris ypatingai palietė mano širdį. Deja, jis buvo sakomas ne man, bet pagalvojau - tai yra tai, ko man labiausiai reikia. Todėl dabar jį sakau jums, bet ypač sau - kad šiais metais laimės būtų daugiau, negu, kad buvo praėjusiais.

Rodyk draugams

į pietus

Atrodo, tik prieš porą savaičių pastebėjau pro savo miegamojo langą raudonų lapų sruogą. Dabar tas medis be lapų. Keistas metas. Gatvėje, priėjus geltoną klevą, sustoju pakėlusi akis į jį. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Tiesiog praeiti. Nes tas mirštantis grožis hipnotizuoja ir traukia. Ar vis dar tebesu toje pačioje Žemėje? Ar vis dar tebesu čia?

Norėjau naujų iššūkių - tai ir gavau. Kad net žiaukčioju - ar tai kąsnis, kurį galiu apžioti? Bet tai tik pradžia, tik pati pradžia - žiema bus sunki, bet pavasarį tikiuosi atgimimo.

Dar turiu du gerbėjus. Nieko rimto, netgi negali būti tai kada nors. Nes įsivaizduoju save kaip karaliaus dukterį, visiems pretendentams į jos ranką ir širdį, sakančią ne. Gyvenimas ne pasaka, bet kartais tai taip būna panašu. Tebūnie supykęs karalius uždarys mane bokšte, kuriame auginsiu kasą, bet ne, šį kartą tikrai ne.

Sapnuoju merginą, kurią kažkada pažinojau. Labai seniai buvome klasiokės - vienus metus. Per tuos metus viena kitai nepasakėme gal nei dvidešimties sakinių. Bet tada ja aš labai žavėjausi. Nes mokėsi labai gerai, buvo graži, patiko berniukams, drąsi, gal net kartais balansuodavo ties neleistina riba. Bet net tie mokytojai, kuriems tai nepatiko, rašė pačius geriausius pažymius, nes tiesiog kitaip elgtis negalėjo - ji buvo jų verta. Taigi, po aštuoniolikos metų sutikau dar kartą. Nieko tikro nežinau, bet tie keli ženklai leidžia spėti, kad nėra viskas labai gerai. O paskui sapnai su bažnyčia, žaizdomis, nusivylimais… Truputį liūdna.

Šie metai kažkokie keisti, liūdni, pereinamieji. Ne tik man - daugeliui. Pavasaris buvo labai vėlyvas, vasara irgi neypatinga. Stengiuosi gaudyti kiekvieną saulės spindulį, bet jaučiu baimę - ar spėsiu prigaudyti jų pakankamai, kad ištverčiau žiemą? Jaučiu baimę dėl trumpėjančios dienos ir bijau to laiko, kai teks persukti laikrodį. Nes jaučiu, kad manyje saulės atsargų mažai. Šiais metais prisimenu tik kelias dienas, kai buvo tikrai karšta, ir nei vienos, kad būčiau norėjusi, jog būtų bent šiek tiek vėsiau.

Noriu keliauti, kažkur išvykti, dingti. Bandau bent jau apie tai kalbėtis ir planuoti. Žinau, kad pasaulis platus, pilnas įdomių vietų, kurių niekada neaplankysiu, teoriškai galiu nuolat keliauti vis kitur. Bet praktiškai mane traukia ten, kur jau buvau, ir kur buvo gera. Ten noriu sugrįžti vėl ir vėl.

Rodyk draugams

pasaulio pabaigos laukimas

Ruduo slegia mane. Aš beveik gailiuosi, kad nesu kokia meškutė, ežiukas ar dar koks gyvūnėlis, pramiegantis šitą tamsų ir liūdną metų laiką.

Šiandien šeštadienis ir man liūdna. Gal ne visai, bet aš nelabai žinau, koks žodis tiktų labiau. Atsikeliu tada, kai pusė šviesaus paros laiko jau praėjo. Bet ar galima tai vadinti šviesa? Valgau pusryčius, kai kiti jau pietauja. Smagu dieną pradėti su avižine koše. Tik kažkodėl šiandien man ji sprangi. Nusprendžiu, kad šiandienai maisto užteks, nes

  1. daugiau vis tiek nieko namie valgomo nėra.
  2. aš visai neturiu noro kur nors išeiti.

Nors ir žinau, kad jei išeičiau, būtų geriau. Įkvėpčiau kitokio oro, susitikčiau su žmonėmis, gal aplankyčiau tėvus. Vis kažkas kitaip. Kai žiūriu pro langą, matau tris ant suoliuko sėdinčius paauglius. Jie rūko, gal kalbasi. Nors tai nėra labai įspūdingas laisvalaikio leidimo būdas, aš beveik jiems pavydžiu.

Kitais kartais padeda tvarkymasis. Bet šiandien žiūriu į savo viryklę, kurią tikrai jau būtinai reikia nuvalyti, ir žadu sau - bent jau tiek padaryk šiandien.

Beveik džiaugiuosi, kad rytoj reikia į darbą.

Rodyk draugams

rudenio nakties mintys

Pavarčiusi praeitų metų įrašus prisimenu - pernai buvo labai šalta. Pagrindinis emocijas kėlęs jausmas. Šiemet kitaip. Ruduo saulėtas ir šiltas. Aš šypsausi ir tikrai džiaugiuosi gyvenimu. Gyvenu gerai. Tikrai.

Keliu sau iššūkius - sumažinti vonioje esančių indelių ir buteliukų skaičių. Vistiek jų ten visada yra per daug. Užtat didėja mano aliejų kolekcija. O ne, tai ne tik kolekcija. Jie visi aktyviai naudojami, ir tai veikia! Plaukai ir oda dar niekada taip nespindėjo. Nebereikia įtikinėjimų, kad esu graži. Aš esu graži.

Bendradarbė skiriasi su vyru. Tik niekaip nepavyksta to padaryti iki galo. Tada aš galvoju - kaip gerai, kad aš tokių problemų neturiu. Kai kurie žmonės yra nesutverti savo gyvenimu dalintis, ir vis labiau įsitikinu, kad aš būtent tokia.

Rodyk draugams

video games

Ryškiausias pastarųjų dienų atradimas - Lana Del Rey. Jau seniai taip buvo, kad netikėtai atrasčiau kažką, kas paliktų tokį stiprų įspūdį ir taip patiktų. Klausau be pertraukos ir nekeisdama į nieką kitą. Kaip man dabar tai patinka…

Baigia nuvysti paskutinės gimtadienio gėlės. Ruduo įsibėgėja. Aš sakau, kaip gerai, kad dabar ruduo. Gerai gyvenu. Gal šiek tiek pavargusi. Gal truputį per pilna pašaipos, gal net pykčio, ir netgi skausmo. Bet vis tiek gerai. Viskas labai gerai.

Dar viena mergina, kuria šiuo metu žaviuosi - Lisbeta Salander. Tikrai tai kaip narkotikai - mesti negaliu…

Rodyk draugams

dirginti tarp skrandžio ir širdies

Pamenu, prieš gerą dešimtmetį pasiskundžiau tėčiui, kaip lėtai eina laikas. Tada jis mane nuramino - kol esi jaunas, taip jau yra. O didėjant gimtadienių skaičiui laikas pradeda eiti vis greičiau ir greičiau. Ir šiandien, įžengusi jau į ketvirtą dešimtį galiu sutikti - laikas eina greitai. Taip greitai, kad net jaučiu nemalonų jaudulį dirginantį kažkur tarp skrandžio ir širdies. Greitai.

Baigėsi vasara. O! Aš vėluoju. Taip, baigėsi, bet jau ir ketvirtis rudens prabėgo. Ir tai dar labiau sustiprina mano greitai bėgančio laiko baimę. Ruduo yra nepaprastai gražus metų laikas, bet krintantys lapai ir trumpėjanti diena kelia nerimą ir laiko baimę.

Šiandien ir paskutinė mano trumpų atostogų diena. Ne atostogos, o ilgos išeiginės. Aš miegojau, daug valgiau, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, švenčiau gimtadienį - mano kūnas pailsėjo, bet siela ne. Nes juk kitaip nerašyčiau taip nerimastingai. Nelabai norėjau šių atostogų - jaučiuosi išmušta iš ritmo. Ir prieš vėl stojant į ritmą aš jaudinuosi.

Nors galiu būti rami - teliko kelios valandos, ir aš vėl būsiu priklausoma nuo tvarkaraščio, mano miegą reguliuos žadintuvas, ir gyvenimui prasmę teiks įprastos taisyklės. Bet teliko kelios valandos laisvės - ir aš bijau…

Rodyk draugams

negatyvios dalelės

Man kartais užeina noras parašyti kokią nesąmonę ir žiūrėti - o kokia bus reakcija? Bet, kita vertus, koks skirtumas? Čia mano žaidimų aikštelė ir mano taisyklės.

Gyvenimo nuotaika svyruoja nuo beveik geros iki beveik blogos. Noriu kažką keisti, bet kartu bijau tų pasikeitimų. Bet čia nuolatinės ir neišvengiamos mano charakterio ypatybių baimės.

O pasirodo reikia rašyti nesamonė su ą. Nežinojau.

Dar mane kankina šilto ir saulėto oro ilgesys bei su tuo susijęs nerūpestingumas bei neįsipareigotumas. Prisimenu, kaip buvo kažkada ir bijau, kad daugiau niekada taip nebus. Bet tai rašydama pavartojau tiek negatyvių dalelyčių ne, kad iš tikrųjų tegali būti tik priešingai. Tik gerai.

Prieš akis trys ilgos ir sunkios dienos. Bet ir tai praeis. O gal ir ne. Bet kodėl gali nepraeiti, jaučiu šį kartą man neišeis paaiškinti. (Nors ir vėl dėl pavartotų negatyvių dalelių bus priešingai).

Rodyk draugams

o ketinau pasakoti apie sriubą virtusią apkepu…

Pastaruoju metu, kai pagalvoju, jog būtų verta kažką užrašyti, mano skrandis susitraukia ir apsiverčia. Randu keliolika ir dar daugiau priežasčių, kad šiuo metu pirmiau turiu padarytą tą, aną ir šitą, o paskui nebelieka laiko arba išgaruoja įkvėpimas.

Ir dabar skrandis surauktas.

Šiandien, kai buvau skaitykloje, netikėtai pakėlusi akis į langą, išsigandau. Jau taip tamsu? Kiek laiko aš čia užsisėdėjau? Bet laikrodis rodė tik penkias. Tai pirmas toks ryškus šiais metais mano susidūrimas su trumpėjančia diena.

Ilgiuosi sniego. Vien todėl, kad įgriso lietus ir drėgmė. Nors sako, kad toks oras geriausiai tinka veido odai. Bet ne  - man geriausiai tinka saulėtas bei šiltas (dar geriau karštas) oras. Liūdnai ir su nostalgija galvoju apie praėjusią vasarą.

Gal rimtai man vitamino D trūkumas?…

Rodyk draugams

kalendorius

Aišku, kad geriau yra anksti gultis ir anksti keltis, tik kol kas aš darau priešingai - vėlai guluosi ir vėlai keliuosi. Trumpėjanti diena tampa dar trumpesnė. Apėmęs kažkoks tai gyvenimo tingulys. Man tiek daug dalykų yra sunku daryti. Tingiu. O gal nenoriu. Nežinau…

Bet kai sutemsta, einu į savo virtuvę ir gėriuosi savo šviestuvu. Džiaugiuosi tamsa, nes tada reikalinga šviesa. Ir skleidžiasi nepaprastas mano šviestuvo grožis. Juokauju. Bet tai mažas dalykas, kuris džiugina mane šiuo metu.

Nukritusių nesušluotų lapų krūvos žadina liūdesį. Didelį ir neapčiuopiamą. Skaičiuoju dienas vis dar besipainiodama laike. Metas keliauti.

Rodyk draugams

arbatinis miegas

Mano virduliui padaugėjo darbo. O aš darausi visa arbatinė. Kas teka mano kraujagyslėmis? Verdantis vanduo. Vėsesnis vanduo. Tamsus vanduo. Šaltas vanduo.

Ir vėl lyja…

Šiandien ryte bežiovaudama vos neišsinarinau žandikaulių. Rimtai išsigandau - man niekada dar taip nebuvo! Kitas priepuolis užėjo po pietų pertraukos per paskaitą. O dar ir sėdėjau kone prezidiume - tiesiog lektoriui prieš akis. Tu žvali, susidomėjusi, protinga, įsimenanti, dalyvaujanti, budri - pati save įtikinėjau. Neužmigau, bet kažkodėl manau, kad šį kartą ne dėl pozityvaus mąstymo naudos. Tiesiog greičiau baigėsi paskaita.

Va kas būna, kai kūnas reikalauja dešimties valandų miego, o tegauna tik septynias. Bet rytoj atsigriebsiu. Palaiminti rytai, kai galiu keltis su šviesa ir be žadintuvo.

Rodyk draugams