BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

laiminga pabaiga

Pasakykit, o kokie jūsų santykiai su sėkme? Ar sekasi? Ar ne, viską sunkiu darbu ir atkakliomis pastangomis pasiekiate patys?

Nes man nesiseka. O gal ir sekasi? Viskas priklauso nuo požiūrio. Todėl ir vengiu lyginti. Bet kokį kartą per mėnesį ištinka nevilties priepuolis - o man nesiseka! Kodėl taip blogai? - klausiu Dievo. Ir tuojau pat atsiprašinėju. Nes bendrai paėmus, tai sekasi. Tai gerai. Tik gal šiandien nesiseka…

Anksčiau tokie priepuoliai būdavo retesni. Dabar riba priartėja dažniau. Vienas iš dabartinio gyvenimo būdo pašalinių poveikių.

Šiandien, jausdama, kad blogai, atsiprašiau iš darbo. Išėjau, užsidėjau tamsius akinius ir verkiau. Žinodama, kad nėra nieko, kas pasirūpintų bent jau mano kūno poreikiais, prisiverčiau užeiti į prekybcentrį. Išėjau jau beveik šypsodamasi. Riba nutolo. Dar truputį paverkiau, bet nugalėjo proto balsas. Man verkti negalima. Nes pradeda skaudėti galvą, sūru burnoje, baisiai atrodau, o ir savijauta visai nepagerėja.

Dabar graužiau sąžinė, kad savo bėdas užkraunu kitiems kad ir tik viršvalandžių pavidalu. O šiuo atveju ne tik tai.

Svarstau, ar plauti grindis, ar eit dar kur nors pasižmonėti? Bet ir vėl reikia, kad spirtų į užpakalį. Net čia nesiseka…

Rodyk draugams

nauja pradžia

Esu gera mergaitė, ir pusryčiams valgau obuolį, o ne šokoladą. Nors, tikriausiai ir jam ateis savas laikas. Bet jau vien tai, kad valgau obuolį, yra sveikintinas dalykas.

Nes nauja pradžia mane įkvepia geriems ir sveikiems dalykams.

Persikrausčiau.

Vakar išeidama iš savo senųjų namų pasakiau - gal tik vienai nakčiai. Nors viskas jau nuspręsta ir suplanuota, buvo truputį graudu. Tik penkiolikos minučių kelio skirtumas, o jausmas, lyg į mėnulį išvykčiau.

O šiandien ryte manau - aš negrįšiu. Per daug gerai jaučiuosi. Tegu visi mano rytai būna tokie.

Rodyk draugams

audra prieš tylą

………………

…………….

………………………………..

…………………………

…………………………………………………….

……………..

…………………………………..

……………………………………

………………………..

…………………………………………………………………………………………

…………….

Rodyk draugams

Ar mirti iš meilės yra kvaila?

IKI Fazer šokoladui šiuo metu yra nuolaida. Tai dabar per dieną suvalgau jau ne 100, o du 200 g šokolado. Vis tiek tai tik viena plytelė.

Praeitą sekmadienį besiruošdama į darbą pagalvojau - o už savaitės tokiu pat metu mano atostogos jau bus prasidėjusios!… Tik savaitė sunki. Kiekviena diena - tai kova. Pirmiausia - tai su savimi. O paskui - ir su kitais.

Dar dvi dienos. Daug.

Daug, ypač kai tikrai per dažnai galvoju - ar išgyvensiu? Ar sulauksiu?

Imsiu ir parkrisiu ištiesta ranka liesdama finišo liniją.

Pasiekiau tokią ribą, kad tai nei jaudina, nei bekelia susirūpinimą ar liūdesį. Mirsiu tai mirsiu. Bent jau su meile ir iš meilės.

Rodyk draugams

laikas mano priešas

Mintis turi ateiti ir išeiti.

O mano galvoje mintis sukasi ir sukasi.

Žinau, kad dabar ne laikas galvoti, nes ne laikas ką daryti, bet argi visada klausau savo proto?

Ne.

Aš truputį jaudinuosi (žiauriai) ir bijau (žiauriai), o ir ką nors padaryti galėsiu tik rytoj, bet šiandien visą dieną mano galva - tai lėkštė sriubos, o aš nenumaldomai, nesustodama, įkyriai suku šaukštą.

Ar man pavyks, ar pavyks bent ką padaryti, ar sėkmingai, o gal ne, ar išdrįsiu, ar žinosiu, ar palankus bus laikas, o žmonės geranoriški, ar ar ar? …

Laukiu rytojau, kad galėčiau ką nors daryti, bet ir nelaukiu - bijau. O jei nepavyks? Jei nepriversiu savęs? Jei nesiseks?

Ar rytoj šiuo metu jau būsiu tai padariusi? Bent pradėjusi? Ar man pavyks? O gal ne? Tai kitą dieną?

O šiandien vienintelė išvada, kurią galiu padaryti, yra tokia - tai labai nesveika.

Rodyk draugams

saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė, saulutė

Ką galima parašyti vėlų sekmadienio vakarą, kai norisi kažką parašyti, bet minčių kaip ir nėra? Yra, tik negaliu dalintis. Net jei niekas neperskaitys, man nejauku tai pasakotis viešai. Nedrąsu. Esu labai uždara, ir kartais tą ribą yra labai sunku peržengti. Pažeriu kelias užuominas, kurių po kiek laiko net pati neiššifruoju, ir tai vadinasi dienoraštis.

Ir gaunasi dar vienas įrašas.

Šiandien švietė saulė, aš po pietų dirbau, o rytas buvo suknistas. Dar nemiegu vien todėl, kad rytoj nereikia anksti keltis. Ką tik suvalgiau visą šokoladą. Neliko net tos vienos plytelės, kuria įprastai būna per daug. Guodžia tik tai, kad iki tų vienuolikos kilogramų per dieną, po kurių tapčiau narkomane, dar toli.

Reikia baigt. Nes vis tiek nebus geriau…

Rodyk draugams