BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

metų apžvalga

Atrodo, kad visose mano skaitytose praėjusių metų apžvalgose visi giriasi - kiek daug pasiekė, kokie buvo geri metai, kiek atradimų ir gerų patirčių, kokie visi šaunuoliai! Deja, aš ne tokia. Ir mano apžvalga visai neįspūdinga. Bet ji mano. Ir čia kelios eilutės apie tai, kas buvo.

Metų kova. Man pačiai sunku patikėti, bet praėję metai - tai kova su antsvoriu. Man, kuri daugiau nei pusę savo gyvenimo bijojo svarstyklių, nes jos rodė mažiausią galimą skaičių. O paskui girdėjo - kokia tu liesa. Bet jau 2014-jų pabaigoje supratau - nebesu liesa. Kad vėl pasijausčiau gerai, privalėjau atsikratyti šito, kol tai netapo mano dalimi. Dar svarbesnis tikslas buvo susikurti gyvenimo būdo sistemą - kaip gyventi toliau - nes tapo aišku - jaunystės medžiagų apykaita liko jaunystėje. Ir atrodo man tai pavyko. Per tris mėnesius, per daug nesikankinant aš atsikračiau priaugto svorio, dabartinis gyvenimo būdas lengvai leidžia palaikyti pastovų svorį, tik čia jau prasideda kova su kitokiais iššūkiais. Nes dabar jau kyla noras numesti dar truputį. Tik kad norint tai padaryti - tektų griežtinti gyvenimo būdą ir dar kažko atsisakyti. O tai jau būtų sunku. Todėl dabar svarbiausia išlaikyti tai, kas yra.

Metų praradimas. Natūrali plaukų spalva. Žilų plaukų turėjau ir anksčiau, bet būtent praėjusiais metais teko pradėti juos dažyti, kad to nepastebėtų kiti. Ir tada tie visai neypatingos spalvos mano plaukai man pasidarė labai mieli. Bet kita vertus išbandyti kažką naujo irgi smagu.

Metų atradimas. Jis nesmagus. Gal net liūdnas. Aš senstu. Po gimtadienio, kai pagalvoju, kiek man metų (34), pasidaro baisu. Ir nereikia čia man pasakų, kad tai dar visai ne pabaiga. Pati žinau. Bet jaučiuosi blogai. Nes kaip ten bebūtų, laikas suvokti - jaunystė baigiasi. Bet priprasiu.

Metų muzika. Be jokios abejonės tai Andrius Mamontovas ir jo naujausias albumas. Neįtikėtina, kaip tai paliečia mano širdį ir sielą.  Atrodo, kad nėra eilutės, kuri man netiktų, kuri nebūtų sakoma man. Dar neatsiklausiau.

Metų liūdesys. Ruduo buvo neįtikėtinai liūdnas. Dėl visko - praeities, dabarties, ateities. Atrodė, kad tai, kas buvo, teteikia nusivylimą, o tai kas gali būti - didesnė tikimybė, kad gali nebūti… Su liūdesiu vis dar kovoju. Tai pati sunkiausia kova - nes tai kova su savimi. Bet turiu viltį ir ateities planų. Atrodo, kad dabar tai svarbiausia.

Šiuo šventiniu laikotarpiu išgirdau vieną palinkėjimą, kuris ypatingai palietė mano širdį. Deja, jis buvo sakomas ne man, bet pagalvojau - tai yra tai, ko man labiausiai reikia. Todėl dabar jį sakau jums, bet ypač sau - kad šiais metais laimės būtų daugiau, negu, kad buvo praėjusiais.

Rodyk draugams

apgaulingi pažadai

Iš tikrųjų aš labai supykstu, išgirdusi, kai man žadama, jog aš pamatysiu tikrąją kokio nors daikto būklę, jei atsisakysiu dalykų, kuriuos iki šiol naudojau, kaip maniau, tai būklei pagerinti. Pavyzdžiui, vietoj įprastinio švelnaus, tinkančio mano odai, gerai plaunančio šampūno geriau yra kiaušinio trynys, juoda duona ar molis. O geriausiai - tik vanduo. Na kam visos tos priemonės? Po kiek laiko tu pamatysi, kokie iš tikrųjų tavo plaukai.

O kam maskuoti veido netobulumus? Kam pudra ar bent jau BB kremas? Gerk daugiau vandens ir tu pamatysi, kokia tavo oda iš tikrųjų.

Bet tiesa yra ta, kad aš ir taip žinau, kokie yra mano plaukai ar mano oda. Ir visos naudojamos priemonės skirtos pagerinti būklei, o ne bloginti gerą. Nes argi galima labiau save apgaudinėti, negu manant, kad štai atsisakysiu visko, gyvenimo būdas ir poreikiai bus asketiški bei puritoniški, ir tada atsiskleis tikrasis grožis.

Taip, aš sutinku, atsiskleis tai, kas tikra. Bet kad tai bus labai gražu, aš abejoju. Aišku, daugybė priemonių naudojama tik iš smalsumo ir tuštybės. Bet dalis tik todėl, kad tikra nėra labai gražu.

Aš už natūralumą. Pati jau kuris laikas kovoju už kuo mažesnį naudojamų priemonių skaičių. Ir stengiuosi atsisakyti visko, be ko galiu apsieiti. Tik, jau sakiau, man ne visada patinka tai, kas tikra. Tada prisireikia gerinti padėtį.

Rodyk draugams

mano senatvė

Po trisdešimtojo gimtadienio kažkas pasikeitė mano žvilgsnyje - aš pradėjau pastebėti tai, kad senstu. Iki tol raukšlės, vienas žilas plaukas, randai, keli priaugti kilogramai tereiškė, kad aš bręstu, keičiuosi, kaip mano kūno pokyčiai keičia mano vidų. Buvo smagu.

O paskui mano pokyčiai man pradėjo rodytis, kaip negrįžtami, kartais net naikinantys. Aš pradėjau spėlioti, kaip aš atrodysiu dar po dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties metų?… Kaip aš jausiuosi? Iš vis, koks jausmas būti senai? Aš beveik pradėjau bijoti.

Paskui apsipratau. Tai yra, būdavo dienų, kai mano baimės kankino mane, ir aš bijojau išvysti pokyčius. Tada žiūrėdama į veidrodį galvodavau - tikiuosi, kad kiti žmonės mane mato patrauklesnę, negu kad aš pati save. O paskui ir pati pastebėdavau, jog esu visai nieko. Tokia pat graži ir patraukli - tiek vidumi, tiek išore. (Tai rašydama aš švelniai šypsausi, jei ką).

Mano masė. Aš aukšta ir liekna. Vaikystėje mama pergyveno, kad man trūksta svorio. Paauglystėje per kasmetines sveikatos patikras jausdavausi blogai, nes visi sužinodavo, kad esu beveik aukščiausia ir beveik lengviausia iš visų. Universitete kilogramų skaičius pradėjo didėti, bet jie sėdo moterų strateginėse vietose - ant krūtinės ir truputį ant užpakalio. Todėl man šiek tiek baisu, kai išgirstu, jog kokia mylinti motina padovanoja savo dukrai krūtų didinimo operaciją aštuoniolikto gimtadienio proga - ar ne per anksti, kam tokia skuba? Paskui dar priaugau kelis kilogramus. Dabar pagal ūgį mano svoris normalus, svyruoja plius du kilogramai kasmėnesinių potvynių metu. Ir tada aš susijaudinu - ar pradedu negrįžtamai storėti? Bet tai praeina.

Mano plaukai. Jie ilgi ir stori, bet jau tokia jų išsidėstymo struktūra - mano smilkiniai nėra labai plaukuoti. Ir tai lemia, kad užpakalinėje galvos dalyje plaukų yra gerokai daugiau negu priekinėje. Dabar tai nesukelia problemų, bet aš stebiu keletą vyresnio amžiaus moterų su tokiais plaukais. Nepaisant amžiaus jos didžiuojasi gražiais plaukais, bet norint atrodyti tikrai gražiai jau tenka priekinėms sruogoms skirti ypatingą dėmesį - rasti kiekvienai tinkamą vietą. Todėl, kai tik iššukuoju didesnį kuokštą plaukų - aš susijaudinu - ar jie ataugs?

Mano oda. Ji kaip indikatorius - visas mano negandas, mano nuodėmes, kitų siunčiamą energiją oda pajunta pirmiausiai. Iš odos sudirgimų, išsausėjimų, pleiskanų, randų ir apgamų aš pati apie save sužinau daugiausiai - žinoma, jei tos informacijos jau nesu gavusi kitais šaltiniais. Bet tai ateina ir praeina. Lieka raukšlės. Vis dar galiu sakyti - neturiu jų. Bet… ar kartais mano kaktos neveikia žemės trauka? O ta šiek tiek pikta, šiek tiek ironiška raukšlelė kairiajame lūpų kamputyje - ar ne mano reakcija į tam tikrus žmonės, jų kalbas ir poelgius ją paliko?

Mano randai. Neturiu tokių, kurie būtų pastebimi, reikalingi slėpti, gadinantys gyvenimą. Bet pamažu, metai iš metų, po truputį kaupiasi odos nelygumai, įpjovimų pėdsakai, nudegimų žymės. Kažkada tai džiugino - atrodė, kaip aplinkos ženklai, kad ji prisideda formuodama mane. Gi dabar ant blauzdos turiu įbrėžimą, ir man tai nepatinka. Aišku, jis po kiek laiko užgis, bet aš jaudinuosi - liks randas? Jis matysis? Ar jis bjauros mano koją?

Mano kapiliarai. Tai paveldima. Ant mamos šlaunų sutrūkinėję. Pradėjo trūkinėti ir ant mano.

Po dviejų metų po trisdešimtmečio, manau, kiek apsipratau ir susitaikiau. Man nebenuostabu, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į mane ponia. Ir niekas nebesako, kad atrodau labai jauna. Taip turi būti. Taip jau yra.

Rodyk draugams

tryliktoji pradžia

13 yra vienas iš išskirtinių skaičių - laimingas ar nelabai, keliantis nerimą, netgi pranašaujantis nesėkmę, bet gi nebūtinai, atsiranda žmonių, kuriems labai sėkmingas. Bet tai ne 23, 59 ar 105. Man labiausiai patinkanti jo reikšmė - tai Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų. Ir Naujiesiems metams pranešus apie save fejerverkų šviesa pirmoji mintis buvo - gyvensime tryliktais metais. Pasaulyje nebėra daug žmonių, kurie jau tai darė, t. y. gyveno 1913 metais. Aišku, toks mano pastebėjimas nieko nereiškia, tik kol kas man tai truputį keista. Bet priprasiu.

Neseniai žiūrėjau filmą “In time”. Labai patiko idėja, kad laikas iš tikrųjų yra pinigai. Ir ėmiau skaičiuosi - kiek aš turiu laiko? Apie pusantrų metų, jei taupyčiau - gal du. Tiesa, dar turiu mažiau likvidaus turto, kurį prireikus galėčiau paversti pinigais, t. y. laiku. Ir likau sutrikus - dabartinė tvarka geresnė - leidžia man įsivaizduoti, kad turiu šešiasdešimt metų.

Plaukų priežiūrai išbandžiau kosmetinį žibalą. Plaukai paskui tikrai gražūs, bet jam nuplauti reikėjo galvą muilinti tris kartus! Ir tai nebuvau tikra, kad to užteks. Bet baigėsi šampūnas. Kitą kartą bandysiu maišyti su citrinos sultimis (tai rekomenduoja, kad nuplauti būtų lengviau) - bet jei situacija nebus geresnė - eina velniop tokios priemonės!

Su nauja pradžia, mielieji!

Rodyk draugams

mano grožinė ataskaita

Prieš kurį laiką gyriausi bandanti sumažinti buteliukų, įprastai laikomų vonioje, kiekį. Ir kaip tai man pavyko? O pavyko visai neblogai. Aišku, tai nuolat besitęsiantis procesas, bet rezultatai jau matyti. O šis įrašas - tai kažkas panašaus į ataskaitą.

ODA. Aliejai. Dabar turiu ir naudoju kokoso, sviestmedžio, arganų, alyvuogių, kviečių gemalų, abrikosų kauliukų, sezamų, avokadų, migdolų, vynuogių kauliukų ir makadamijos riešutų aliejus. Daugoka, ar ne? Šiek tiek buvau praradusi saiką apsipirkinėdama. Bet tikrai nei vieno nereikės išmesti. Tik kitą kartą jau nepirksiu sviestmedžio (kambario temperatūroje labai kietas ir sunkiai besitepantis. Geriau tinka naudoti mišinyje su kitais aliejais), arganų (brangus, bet nepajutau jokio ypatingo jo poveikio), sezamų ir vynuogių kauliukų (nieko išskirtinio). Užtat labai patiko kviečių gemalų aliejus - gerai įsigeriantis ir mano odai patinkantis. Tik trūkumas - turi silpną specifinį kvapą. Bei abrikosų kauliukų taip pat pasirodė ypatingas - tirštas, sodrus, bekvapis, malonus naudoti.

Dar tiek veido, tiek kūno odai naudoju Physiogel kremą. Vieną arba tiesiog delne sumaišytą su kuriuo nors iš aliejų.

PLAUKAI. Švelnus ekologiškas šampūnas ir neekologiškas, jau seniai turimas plaukų balzamas, papildomas natūraliais ingredientais iš virtuvės. Plaukus plaunu kas trečią ar ketvirtą dieną. Ir manau, kad dažniau reikia nebent norint išskalauti formavimo priemonių likučius. O riebaluoti plaukai - tai daugiau netinkamos plaukų priežiūros požymis, o ne kad tokie yra iš prigimties.

Tai kaip aš tai darau. Pasigaminu plaukų kaukę - šaukštelis cinamono (kad gerintų galvos odos kraujotaką), šaukštelis medaus (kad maitintų, puoselėtų bei švelniai šviesintų), šlakelis kurio nors aliejaus ar jų mišinys, kartais kiaušinis (kai nusprendžiu, kad mieliau panaudočiau jį išoriškai, o ne į vidų) ir truputis plaukų balzamo (masė tada būna homogeniškesnė ir lengviau paskirstoma ant plaukų). Užtepusi dar užsidedu plastikinę kepuraitę bei apsivynioju rankšluosčiu. Taip pabūnu, kol nusibosta, tada išplaunu su šampūnu. Ir nuo tokios priežiūros plaukai blizga, yra vešlūs ir turi potencialą daugintis - dar niekada mano galva neturėjo tiek plaukų-kūdikių.

O kartais vietoj aliejaus įdedu šaukštelį sodos - tada tik viską išskalauju be jokio šampūno.

Dar retkarčiais plaukus skalauju žolelių užpilais - dabar dažniausiai dilgėlių arba ajerų. Ir kartais apipurškiu praskiestomis citrinos sultimis. Man šiuo metu tai kone stebuklinga priemonė - naikina pleiskanas, suteikia blizgesio, sustandina plaukus bei šviesina.

ŠVEITIKLIS. Cukrus su aliejumi. Neišradau nieko geresnio.

PRAUSIKLIS. Dabar - tai muilas su Negyvosios jūros druska. Ir dantų pasta, aišku.

KAS DAR? Ir tai beveik viskas. Dar turiu rankų kremą (likęs iš senesnių laikų), veido prausiklį (senas taip pat, naudoju nuplauti makijažui, retai, nes retai dažausi), Vitella kremą (su šlapalu ir pantenoliu - jei atsiranda rimtesnių odos problemų), Traumeel tepalą (mėlynės, spuogeliai, žaizdelės, kartais rimtesnės traumos), THAI akmenuką (prakaito kvapui naikinti) ir nenuplaunamą plaukų balzamą (čia jei skubiai tektų išsiplauti galvą).

Ir tai viskas.

Rodyk draugams

maištas

Pačios gamtos sugalvota tvarka visada yra pati geriausia. Kodėl žiema turi būti balta? Nes diena trumpa ir niūri. Kad būtų pusiausvyra, ir žmonės nemirtų nuo depresijos, sniegas nušviečia dieną.

O šią besniegę žiemą mano nuotaika bjauri. Tiesiog fiziškai jaučiu, kaip trūksta šviesos. Ir dilgteli sieloje nuo bet kokios užuominos  apie saulę, šviesą, atostogas, jūrą, šilumą.

Tiesa, vakar pasnigo. Tai bent jau nuramino mano nuogąstavimus, kad šią žiemą galiu nepamatyti sniego.

Protestuodama keičiu plaukų spalvą. Pamažu tampu šviesiaplauke. Natūraliais būdais! Pasirodo, kad medus šviesina plaukus. Įdedu šaukštelį į plaukų balzamą, palaikau 30 min - ir tai veikia! Netapsiu šiaudine blondine, bet plaukai šviesėja ir blizga. Man gražu.

Baigiu atsisveikinti su vienu iš savo darbų. Tuo, kurio nemyliu. Dar trys dienos, ir ištarsiu galutinį sudie. Tai dar vienas dalykas, kuris džiugina. Ir dar tai reiškia naują pradžią. O man tai visada asocijuojasi su gerais dalykais.

Ir pasirodo, kad citrinų sultis galima naudoti vietoj plaukų lako.

Rodyk draugams

filmas, knygos, garbanos, laisvadieninis

Vakar mačiau “Tadą Blindą”. Pusę filmo galvojau - kada tai pagaliau baigsis? O paskui visai patiko. Sutinku, kad lietuviai pagaliau sukūrė visai gerą filmą. Ta proga paskui perskaičiau keletą atsiliepimų ir likau nustebinta rašinėtojų neišprusimo. Visi piktinasi, kodėl Tadas filme neapiplėšė nei vieno pono ir jo turto neatidavė vargšams. Bet jei skaitėte knygą, turite žinoti, kad tikrai Blinda savo karjerą pradeda kaip sukilimo dalyvis, o tik paskui, numalšinus sukilimą, tampa svieto lygintoju. Tą tikriausiai ir reiškia žodis pradžia pavadinime. Arba, kad filmų apie Tadą bus ir daugiau.

O šiandien man laisva diena. Galvojau, nesirodysiu žmonėse. Bet paskui nusprendžiau, kad pasivaikščioti yra sveika. To rezultatas, kad prisipirkau knygų bei žėrintį lūpų pieštuką. Daiktai, kuriuos aš mėgstu. Bet galiu pasiskųsti, kad su kitomis šmutkėmis toli gražu nėra taip gerai. Atrodo, tikrai, tikrai nori kažką įsigyti naujo, ir netgi esi pasiryžusi tam išleisti ne tiek jau mažai pinigų, bet taip jau nieko nėra… kad net matuotis nesinori. Kaip vakar su tokiomis nuostatomis sugebėjau nusipirkti šalikėlį, man pačiai klausimas. Tik bėda, kad reikėtų daugiau, nei šalikėlio.

Dar šiandien garbanoju plaukus, tik kokia iš to nauda? Žaidimas ir tiek. Ne mano plaukams būti garbanotiems.

Tingiu. Ir man gerai.

Rodyk draugams

JI - mama

Jau buvau susirūpinusi, kad mano plaukai auga labai lėtai. Per lėtai. Dar vienas senatvės veidas? Bet šiandien svarstydama, kiek prašyti kirpėjos, kad nukirptų, turėjau pripažinti, kad ne taip jau ir lėtai (auga). Tai kur jie slėpėsi iki šiol?

Bet tai jau visai nebesvarbu, nes plaukai nukirpti, galva lengva lengvutėlė, ir iš vis viskas labai gerai. Pakylėjantis lengvumas atsirado ne tik dėl prarastos plaukų masės. Jei kada sugrįšiu pas šią kirpėją, tai tik dėl to, kaip maloniai ji elgėsi su mano galva. Kol plovė, šukavo, kirpo, šukavo, džiovino, šukavo - aš palengvėjau tiek, kiek nepalengvintų jokia dieta.

Paskui buvau susitarusi susitikti su mama. Bebaigiant užeina kirpėjos kolegė ir sako - koridoriuje kažkokia merga laukia. Po kelių minučių išeinu aš. Ir kas gi čia? O gi mano mama! Net suabejojau, ar sakyti, ką girdėjau. Ar apsidžiaugs ar įsižeis? Šiaip ar taip, vasarą ši miarga atšventė šešiasdešimtąjį jubiliejų…

Iš vis, kalbant apie senatvę mano didžiausias autoritetas yra mano mama. Jei sulaukusi JOS metų aš būsiu tokia, kaip Ji, tai senatvė yra visai nebaisi. Netgi laukiama. Nes JI su metais tik gražėja, tampa vis patrauklesnė, protingesnė, žavesnė. Svarbu ir tai, kad svetimi žmonės, kurią iš mūsų matydami pirmą kartą (dažniausiai mane), net ir ne kartu, lengvai atspėja, kad esame giminės. Taigi, esu tokia pat, kaip JI.

Rodyk draugams

mano paaiškinimas

Kaip žinia, visada galimi du variantai - geras ir nelabai geras. Šiandien ryte niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad galimas blogesnis variantas, negu kad labai geras. Diena suplanuota, tai, kas priklauso nuo manęs, padaryta, netgi ir nuojauta gerų geriausia. Bet tai, nuo ko tas gerumas (o kartu ir diena) turėjo prasidėti, žlugo net neprasidėję.

Mane taip apmovė ir pavedė, kad iki šiol negera. Iki šiol net neįsivaizdavau, kad galimi ir tokie variantai. Kad ir taip būna.

Aš geras žmogaus. Suprantu, visaip būna. Visko atsitinka. Bet ką man daryti? Ką dabar daryti? Neįsivaizduoju. Nes problema vis dar lieka.

Eilinį kartą įsitikinau, kad man niekada, jokiomis aplinkybėmis, jokiomis sąlygomis negalima verkti. Nes tai bene vienintelė indikacija mano galvos skausmui. Taip įsiskaudėjo, kad buvau priversta galvoti apie nuskausminamuosius. Nieko geresnio nesugalvojau, kaip ištepti kaktą Traumeel. Bet tikriausiai šiuo atveju geriau tiktų raminamieji.

Tu žiūri ne į žmones, bet pro juos, - pasakė brolis. Ir tai tikriausiai tiesa. Ir paaiškinimas mano fobijų, mano vienatvės, mano gyvenimo būdo, manęs paaiškinimas…

Rodyk draugams

linkiu pasikeisti

Vis dar tyliu.

Metų pradžia keista, nemaloni, dirginanti ir nelabai sėkminga. Ir vis dar besitęsianti. Bandau sau pasakyti, kad tai tereiškia, kad tai, kas dabar man atrodo nemalonu, su laiku pastebėsiu, kaip išeis į naudą. Duok, Dieve.

Pagaliau man nukirpo plaukus. Nors dar nemažai liko, jaučiuosi lengvesnė ir vėjavaikiškesnė. Ir svarbiausia, gražesnė. Ir ryte šukuosenai užtenka skirti penkis šepečio brūkštelėjimus. Daugiau laiko lieka pusryčių valgymui. Anksčiau laiko atžvilgiu buvo atvirkščiai.

Galvoju, koks nuobodus mano gyvenimas. Na, negi džiaugsiesi laimėtu pietų servizu ar karalienės lova. Tai aš nuobodi. Pirmiausia pati sau. Ar būtų galima mus truputėlį atskirti?

Prieštaringai laukiu savo atostogų. Laukiu, nes noriu jų. Jau reikėtų. O nelaukiu, nes atostogų planai kol kas tik du:

1. Miegoti.

2. Kraustytis.

Viena vertus, truputį liūdna, kad tik tiek, kita vertus, neturiu leisti, kad mano planus koreguotų kokios tai visuotinai priimtos normos.

Toks pat oras, sniegas, darbas, žiema, gyvenimas, žmogus ir aš…

Rodyk draugams