BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

nerimas ir abejonės

Pro mano miegamojo langą matyti kiemas, kuriame neseniai įtaisė dar vieną lempą. Kodėl, nežinau. Tik keistai ji šviečia. Šviesa krenta žemyn, apšviesdama trijų beržų kamienus. Bet man, kai dirsteliu į juos, atrodo, kad apšviečia ateivių erdvėlaivio nusileidimo aikštelę.

Vienatvė nedingo. Tik prisidėjo dar vienas gąsdinantis reiškinys - per daug sutinku blogų žmonių. Piktų, nepatenkintų, keistų, kartais tiesiog tik senatvinės amnezijos kamuojamų - bet kodėl kenčiu aš? Lendu į savo kiautą - dažnai iš baimės. Pilnatis trunka visą mėnesį.

Apie save irgi gerai negalvoju. Manau, kad mano geri darbai yra neįskaitomi - nes kai darau kažką gero, noriu, kad kitas bent suprastų, kad tai geras darbas.

Pavasaris mane pripildo nerimo - jaučiu, kaip tai mane sprogdina. Tik ne visada teigiama linkme. Aš arba slepiuosi po antklode, arba šėlstu kaip audra vandens stiklinėje.

O kartais imu ir kažką padarau. O paskui svarstau, ar gerai, ar tikrai taip reikėjo, gal nereikėjo, o kas bus, ar tikrai bus, kodėl išsišokau, kodėl taip pasakiau, ar nepasakiau, kodėl, kodėl, kodėl… Tokia savijauta pati baisiausia.

Trūksta man pasitikėjimo. Ir vilties, kad tai veda prie gero. Kitą šeštadienį važiuoju sodinti miško. Tebūnie nors tai būna viltis dėl geresnės ateities, geras darbas ir pasitikėjimas juo.

Rodyk draugams

gražus gyvenimas

Kiekvieną dieną mano aplinka darosi žalesnė. Daugiau žolės, didesni pumpurai, kurie rodos tuoj tuoj išsprogdins savo turinį lauk. Netgi mano pasėtos petunijos pateikia siurprizą - sudygsta penkiomis dienomis anksčiau, negu kad aš tikėjausi. Aš pati keičiuosi. Kas nors paklausia - kaip gyveni? Gyvenimas gerėja su lyg kiekviena akimirka. Ko tokios geros nuotaikos? - tik atėjus į darbą klausia kolegė. Aš myliu savo darbą. Dabar mano gyvenimas paprastas, ramus, aiškus ir lengvas. Iki kito karto, kol kas nuspręs įspirti į šikną.

Dar žiūriu filmus. Paskutinis palikęs įspūdį - tai The Good, the Bad and the Ugly. Tikrai vienas geriausių visų laikų filmų (veiksmo ir muzikos sintezė tobula). O jaunas Clint Eastwood dar gi pakeitė požiūrį į vyrišką grožį. Iki šiol paklausta, kas yra gražus vyras, būčiau atsakiusi, kad Colin Firth ar Leonardo DiCaprio.

Be perstojo klausau Lanos Del Rey Radio. Dar vienas gražus dalykas.

Gražu. Labai gražu.

Rodyk draugams

purvina stiklinė

Nemiga niekada nesiskundžiau, bet niekada nebuvo taip, kaip dabar - aš padedu galvą ant pagalvės ir jau miegu. Kokias aštuonias devynias valandas per parą. O jei galima, tai dar ilgiau.

Tik sapnai keisti. Juose pasirodo beveik visi mano per gyvenimą sutikti žmonės, bet tik ne savo vietoje. Lyg ir universitetas, net ką čia veikia klasiokai? Viena darbovietė, bet bendradarbiai iš kitos. Pažįstama vieta (jau tai tikriausiai sapnavau), bet ar tai mano sapnas ar neseniai matytas filmas? Paskui pabudus reikia laiko viską surūšiuoti. Kas tikra, kas išgalvota, kas sumaišyta.

Dar lenda visokie sveikatos sutrikimai. Nieko rimto, bet vienas baigiasi, prasideda kitas. Niekada taip nebuvo. Pati sau sakau - senstu. Galbūt. Bet logiškesnis paaiškinimas yra toks - mano kūnas valosi ir atsipalaiduoja po pastarųjų trijų sunkių metų. Nes tik jiems pasibaigus tikrai supratau - sunku buvo.

O dabar lengva. Gal… Bus lengva, kai kūno stiklinė išsiplaus. Nes purvo yra. Juk sakiau - valosi.

Ir dar mano baimės. Viena - nauja. Pradėjau bijoti mirties. Tik jau ne savo. Aš gyvenu taip, kad jei dabar, net nebaigus šio įrašo, mirčiau, nieko nesigailėčiau ir dėl nieko neapgailestaučiau. … . Bet gal ne - dar tiek noriu patirti. Dar noriu gyventi. Bet apie savo mirtį aš negalvoju. Galvoju apie tėvų, šeimos narių, giminių, draugų, pažįstamų gyvenimo pabaigas. Niekada apie tai nesusimąstydavau, o dabar bijau. Niekas nepasikeitė, kad tai galėtų būti logiškas paaiškinimas. Tik įgijau fobiją. Negalvoju apie juos, galvoju apie save. Kas būtų, jeigu būtų? Kas pasikeistų? Kas būtų kitaip? Bijau skausmo, bijau pasikeitimų.

Turiu vilties, kad tai tik dar vienas sujudintas vidinis purvo sluoksnis.

Rodyk draugams

ateivė

Ieškodama jaukumo, susisuku į adijaliuką. Vilkiu chalatą, ant jo užvynioju apklotą, perrišu šalikėliu. Plaukai surišti į kuodelį. Tikra japonė su kimono šaltoje Lietuvoje. Nors žolė jau žalesnė, keliolika laipsnių šilumos ir pumpurai, veikiami vidinės jėgos, sprogdina savo turinį išorėn.

Pagaliau mano knygų lentyna, pavėlavusi lygiai dešimt dienų, pas mane. Viskas atrodo maždaug taip:

Tik pas mane nėra stoglangio. Kurio tikrai labai pavydžiu. Bet gerai ir taip, kaip yra. Nes bent jau man tai gražu neišpasakytai. Dabar klausimas - kur gauti raudoną sofą?

Labai laukiu Velykų. Per kurias, o stebukle, nereikės dirbti. Bręsta ir kiti sprendimai, apie kuriuos kol kas nei žodžio. Bet jau žinau, kad kai turi idėją, kuria tiki, anksčiau ar vėliau ji tikrai įgaus materialų pavidalą.

P. S. Labai trūksta draugų įrašų. Grąžinkit juos!

Rodyk draugams

mirtis man netinka

Mano tinklaraštis miršta. Man sunku jį papildyti net keliais sakiniais. Nes ir tai reikalauja per daug pastangų. Sugrįžau prie popierinio dienoraščio - lengviau reikšti mintis, nereikia už nieko slėptis, ir viskas lieka man.

Pagrindinis gyvenimo prasmės klausimas - kada termometras rodys bent jau keliolika laipsnių šilumos? Taip pasiilgau karščio, kad atrodo, jog tai vienintelis troškimas ir laimės bei sėkmės garantas.

Ilgai vakaroju, ir ilgai miegu. Kartais nėra galimybės miegoti ilgai. Tada miegu trumpai. Bijau, kad tokiu netinkamu ritmu gyvendama įsigysiu blogų įpročių ir ligų. Bet dabar yra taip kaip yra.

Svajoju. Nuo mažyčių džiaugsmelių, kas tėra tik suplanuotų minčių įkūnijimas realybėje, iki didelių svajonių, kurioms nelemta išsipildyti. Nes taip yra ir kitaip nebūna. Noriu jaustis šiek tiek laimingesnė, negu kad jaučiuosi dabar.

Mano kaimynė man grasina. Priekaištai, sutinku, teisingi. Bet tai, kaip jie išsakomi, tesukelia užsispyrimą ir pyktį. Tąkart patylėjau vien todėl, kad bet koks pasakytas žodis būtų keiksmažodis. Bjauri boba.

Ir net knygų lentynos, kuri lyg ir jau turėtų stovėti mano kambaryje, vis dar nėra. Šikniai, ne kitaip.

Džiugesio, truputį daugiau džiugesio, štai ko trokštu dabar.

Rodyk draugams

pavasario žudynės

Aš vėl pilna svarstymų, dvejonių ir planų. Bet kada gi taip nėra? Jau pradedu norėti - na nors kurį laiką, nors truputį pagyventi ramiai, džiaugtis tuo, ką turiu, būti patenkinta savo vieta. Bet tai ne man. Dar kol kas ne.

Plaukai užaugo be galo ilgi, laikas kirptis. Gal net gi per pusę. Bet ir tai man yra galvos skausmas! Žinant, kaip aš bijau kirpėjų, dar kuris laikas dvejosiu.

Gaivinu savo Rojaus sodą. Juokingai. Virtuvėje jau nuo senų senovės mėtėsi česnako skiltelė, ir šiandien sumaniau įdėti ją į troškinį. Bet kadangi buvo jau gerokai padygusi, įsodinau į vazoną. O troškinys bus be česnakų.

Dar mokausi, laukiu saulės ir šilumos, užsisakinėju knygų lentynas, skaitau (dvi knygas iš karto, storas ir lėtai), kuriu ateities planus, sakau taip vietoj ne, ir dėlto labai ant savęs pykstu. Mokausi kalbėti kitaip. Žodžiu, mokausi…

Rodyk draugams

ruoškis

Štai ir pergyvenome žiemą. Išėjusi šiandien į lauką pajutau gaivaus oro gūsį. Įkvėpiau giliai ir supratau - pavasaris. Anksčiau taip nebuvo. Anksčiau rudenį laukdavau Kalėdų; žiemą, jau sausio mėnesį, prasidėdavo pavasaris, kuris būdavo spiriamas būti žalias bei šiltas; o pagaliau atėjusi vasara nusibosdavo liepos pabaigoje. Neskubėjau gyventi, bet laiką skubinau tikrai.

O dabar stoviu išplėtusi šnerves prieš vėją. Gaudau ženklus. Pavasaris. Taip kartais rodo filmuose. Skaičiuoju dienas, kiek jų reikės, kad nutirptų sniegas? Ir net jei žiema, sutelkusi paskutines jėgas, dar bandytų parodyti savo galią, aš tik nusijuokčiau.

Nes šiandien būriau iš svogūno ant palangės, kuris man aiškiai, abejonės nepripažįstančiu tonu pasakė - naujo laiko metas. Permainų metas.

Rodyk draugams

paprastas gyvenimas

- Tavo vardas Modestas?

- Ne, aš pasikeičiau vardą.

- Pasikeisti vardą galima tik nuo dvylikos metų…

- O aš pasikeičiau anksčiau! Ir mano dabar kitoks vardas!

Kaip gera girdėti vaikų balsus. Nes tai reiškia, kad mano langai atviri. O gyventi atvirų langų šalyje tikrai geriau negu uždarų. Pagaliau. Pagaliau šviečia saulė ir oras neatsilieka nuo kalendoriaus. Žolė žalia. Medžiai žali. Jie žydi. Mmmm, žalia…

Vietoj proto balso klausausi paukščių. Ir vietoj pradinio įnašo už vidaus duris (visas penkias) aš perkuosi rūbus. Nors tada prabyla mano šykštumas. Man gaila tam leisti pinigus! Ir visai nesvarbu, kad paskui aš labai džiaugiuosi. Ir jaučiuosi graži. Ir netgi kartais, tiesa retokai, turiu ką apsirengti. Durys palauks.

Ne taip seniai kilus kalbai apie vaikus kukliai tylėjau. Na, mano giminės moterys ilgai išlieka vaisingos. Taigi dar turiu kokius dvidešimt metų pagalvoti, ar noriu taip įprasminti savo gyvenimą. O kol kas rūpinuosi savo augalais. Bazilikai kvepia, nors man prisiskaičius komentarų apie jų greitą augimą, norisi patempti juos už ausų. O va krapai, nepaisant visur deklaruojamo jų laisvės pomėgio, visai gerai jaučiasi ir ne taip laisvai. Ir auga. Svarbiausia, auga. Petražolė stovi mūru ne dienomis, o valandomis. Melisa truputį susitaršiusi moteriškė, bet žavesio jai netrūksta. Jau buvau beprarandanti viltį dėl katžolės. Bet kai ji sudygo, aš supratau, kad niekas jos nesustabdys. Įtariai žiūriu į rozmariną. Lyg ir nuotraukoje jis kitoks. Laukiu. Kavamedį pasėjau šiandien. Dabar reikės laukti 35 dienas, kol sudygs. Irgi laukiu.

Dabar ne tokios geros žinios. Čiobrelis neišdygo. Mairūnas vis dar ponas pasipūtęs. Kalendros vietoje išaugo kažkoks spygliuotas augalėlis, kuris visai neprimena portreto. Laukiu, kol pasakys savo vardą.

Taigi, Rojaus sodui sekasi puikiai. Deja, daržui ne. Tikriausiai koks žaltys apsigyveno. Ridikėliai, taip šauniai sudygę, kokias pora savaičių demonstravo nenorą augti. Ir nyko. Dabar lyg ir pasirodė geresni ženklai. Du agurkai parodė, kad jie yra, o paskui paslaptingai išnyko. Man tai vis dar paslaptis. Paprika lyg ir dyksta, bet kadangi nežinau, kaip atrodo, tai gali paaiškėti, kad tai ne ji. Žemuogės irgi labai šauniai sudygo, bet toliau nė krust. Laukiu. Šiandien darže dar pasėjau kitos rūšies ridikėlių, ir sėklų likučius - krapai, mairūnas, petražolė ir kalendra. Žiūrėsim, kas čia bus.

Taip ir gyvenu.

Rodyk draugams

ak, tas nerimas lakus

Šiandien vedėja pasakė - tu įsimylėjusi. Aš nusišypsojau ir turbūt atsidusau. Nes jei ir esu įsimylėjusi, tai tik labai abstrakčiai - pavasarį, saulę, dienos ilgumą, žalumą. Jaučiuosi laiminga, bet ta laimė kažkokia keista - lyg netikra, lyg sukelta stimuliantų. Gal pavasario oras prisodrintas laimės medžiagų? Bet kas nelabai tikra, tas ir ne visada gerai. Kartu įkvepiu ilgesį, nerimą, jaudulį.

Tai verčia jausti, kad noriu kai ko daugiau…

Rodyk draugams

neteisingas būrimas

Štai ir baigiasi dar viena pavasario šventė. Puiki ji buvo. Bet man truputį liūdna, kad jau baigiasi, kad rytoj ir vėl pasinersiu į savo kasdienybę ir kovosiu su savo vėjo malūnais. Gyvenimas - kova.

Einu ir einu iš vieno buto galo į kitą. Vidinis nerimas gena mane. Stabteliu prie savo Rojaus sodo augalų. Petražolė auga ne dienomis, o valandomis. Baziliko veideliai šypsosi man. Mairūnas vis dar ponas pasipūtęs. Nusijuokiu. Bet koks čia Rojus, jei aš viena? Vieniša? Viena-vieniša?

Kai Velykų rytą vyskupas paragino tyliai išsakyti savo asmeninius prašymus, aš labai egoistiškai ir atvirai pagalvojau - noriu įsimylėti. Kitais kartais galvodavau globaliau - apie šeimą, artimus žmones, draugus, darbą, savybes, kurių man trūksta ir kurias turiu tobulinti. O šį kartą buvau egoistė ir atvira - noriu įsimylėti. Man net atrodo, kad ir šį vienišą vakarą bučiau laimingesnė, jei verkčiau dėl nelaimingos meilės, nei dabar, kai esu viena ir vieniša… Viena.

Stabtelėjau ir svarstau, kaip geriau parašyti - ar man padės tik stebuklas, ar vis dėlto mano kaltė, tai tik mano kaltė? Nes sutinku, deja, ne vyrus, o asilus. (Neteisingas požiūris?). Net tais retais atvejais, kai žinau, kad nieko nėra ir negali būti, bet atsiranda šiokie tokie virpesiai, aš kaip kaktusas užsisklendžiu savyje ir atkišu spyglius. Ir ne bet kokius - o ilgus ir aštrius. (Neteisinga laikysena?).

Taigi, kokia išvada? Esu savyje užsisklendusi kaktusų padermės pabaisa su neigiamu požiūriu į priešingą lytį. Ne tikrai ne, į savąją nesiruošiu atsigręžti.

Rodyk draugams