BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

namai pragarai

Kaimynai virš manęs - jauna šeima su dviem vaikais. Jų mama, mane sutikusi, vis bando atsiprašyti, kad gal kartais jie per daug triukšmauja, įsijaučia žaisdami ir ragina perspėti, jei tai man trukdo. O aš kas kartą ją raminu, kad viskas gerai, tegu žaidžia kiek nori ir kaip nori, man net smagu girdėti dundesį virš galvos.

Visai kitaip buvo, kai aš augau. Tik įsikrausčius, po kelių dienų tėčiui per grindis ridenant dažų skardinę, o mums su broliu žaidžiant cirką, skambutis į duris - tie vaikai per daug triukšmauja! Ir taip buvo nuolat - užtekdavo neatsargiai užsimiršus perbėgti per koridorių, jau tėvai, o ir mes einant pro šalį sulaukdavome priekaištų. Bent jau baba ragana pati būtų gyvenusi nepriekaištingai. Bet ne. Ji gyveno su girtuokliu sūnumi, ir aš būdama labai jauna sužinojau, kokia blogybė yra nesaikingas alkoholio vartojimas.

Šiandien gi iš viršaus sklinda nerimą keliantys garsai. Mano kaimynai barasi. Girdžiu pirmą barnį per trejus metus - ir man neramu…

Rodyk draugams

šventinė katastrofa

Paskutinis mano sapnas šiandien buvo apie tai, kaip aš savo tėvų virtuvėje netyčia išpilu stiklinę vandens. Klausydama tėvų priekaištų šluostau grindis ir juos raminu. Tik kažkodėl vandens gerokai daugiau, negu kad buvo toje stiklinėje. Man nusibosta. Ir aš liepiu vandens pūslelėms besišypsančiais veidukais žingsniuoti į vonią. Visai kaip animaciniame filmuke. Vora pūslelių žygiuoja į vonią, ten akimirkai pakimba virš jos ir ištykšta. O vanduo išbėga.

Pažadino mamos žinutė sveikinanti su švente.

Ir šiandien visą dieną mano namuose nėra vandens. Tikra tragedija.

Rodyk draugams

gyvenimas kova

Naktį buvo labai šalta miegoti. Kad net vidurnaktį atsikėliau pasiimti dar vienos antklodės. O nuo pat ryto jaučiuosi nei sveika nei serganti. Mano imuninė sistema kovoja su puolančiais virusais. Mažieji kovotojai tratina bloguosius virusus, visi kūno vartai puolami blogiečių, bet maniškiai atakas dar atlaiko. Tra ta ta ta … Aš laimėsiu. Be abejo.

Tėtis pridėjo krepšį svarainių. Tai dabar turiu uždavinį sugalvoti, ką su jais daryti. Jie nepaprastai skaniai kvepia, gražiai žydi, ir, sako, naudingi. Bet ką darysiu, dar nežinau.

Akis bado namų tvarka. Tiksliau netvarka. Kaip tokiais atvejais norėčiau kam nors kitam pavesti šiuos reikalus! Bet, ko gero, teks pačiai pasiraitoti rankoves ir imtis šio reikalo. Šveisti.

Rodyk draugams

kalendorius

Aišku, kad geriau yra anksti gultis ir anksti keltis, tik kol kas aš darau priešingai - vėlai guluosi ir vėlai keliuosi. Trumpėjanti diena tampa dar trumpesnė. Apėmęs kažkoks tai gyvenimo tingulys. Man tiek daug dalykų yra sunku daryti. Tingiu. O gal nenoriu. Nežinau…

Bet kai sutemsta, einu į savo virtuvę ir gėriuosi savo šviestuvu. Džiaugiuosi tamsa, nes tada reikalinga šviesa. Ir skleidžiasi nepaprastas mano šviestuvo grožis. Juokauju. Bet tai mažas dalykas, kuris džiugina mane šiuo metu.

Nukritusių nesušluotų lapų krūvos žadina liūdesį. Didelį ir neapčiuopiamą. Skaičiuoju dienas vis dar besipainiodama laike. Metas keliauti.

Rodyk draugams

mėlynės priverčia pasaulį suktis

Ryte pažadina skambutis. Mama - važiuoji į kaimą - mmm, aš dar miegu - ne - tai ateik pasiimti mėlynių - gerai. Vėl smengu į miego duobę. Po kiek laiko jaučiu, kad lyg ir laikas keltis, bent jau pažiūrėti į laikrodį. Bet negaliu. Šiandien sekmadienis. Šiandien leidžiama daugiau. Prasmengu dar vienoje miego duobėje. Kai galiausiai keliuosi, laikrodis rodo 12:19. Bet aš jaučiuosi puikiai. Nereikia niekur eiti, nieko daryti. Ši diena mano.

Vis tik imuosi darbų, kurie jau senokai badė akis. Namų tvarka. Surenku kelis gniutulus savo plaukų. Jei ne jie, grindų plovimas būtų maloni mankšta. Kol kas vienintelis galimas spendimas, kad būtų kitaip, yra šios mankštos dažniau imtis. Bet yra kaip yra. Neišeina kitaip…

Dar nuveikiu kelis darbelius. Net supykstu ant savęs - o šitai visai nebuvo būtina šiandien daryti! Bet padarau.

Taip gera namie, bet tos, hmm, mėlynės. Dar reikia grąžinti knygą. Ir išnešti šiukšles. Šiaip taip išeinu. Karšta. Prie konteinerių prisimenu, kad knygos tai nepasiėmiau. Priimu tai kaip ženklą. Užsuku į šalia esantį prekybcentrį, nusiperku ledų ir spūdinu atgal. Namie nuplėšiu visus drabužius, įskaitant apatinius, pasigaminu šaltąją arbatą, ir laukdama, kol ji tikrai taps šalta, rašau šį įrašą.

Rodyk draugams

augti ir klestėti

Sakoma, kad savaitgalį temperatūra pakils iki 17 laipsnių Celsijaus. Duok, Dieve, kad taip ir būtų. Mano langai tuo labai apsidžiaugs. Ketinu juos valyti.

Visiems žmonėms, kalbantiems apie orą, griežtai draudžiu minėti bet kokias negatyvias užuominas. Prisimenu, kaip pernai, panašiu metu, staigiai atšilus orams, pasigirdo kalbos apie tai, kad dar per anksti, per šilta, per greitai. Ir koks buvo rezultatas? Orų valdytojas užsuko šilumą ir pavasario nebuvo. Nenoriu to ir šiais metais. Todėl man girdint galimos tik pozityvios kalbos.

Pagaliau įgyvendinau ir Rojaus daržo idėją. Tai didelė plastikinė dėžė. kurioje pasėjau ridikėlius, agurkus, paprikas ir žemuoges. Tikrai neįsivaizduoju, kas iš viso šito gausis. Dabar galvoju, kad augalai gal ne visai tinkamai parinkti ar ne taip išdėstyti. Bet gal bus gerai. Ir kas nors išaugs. Kol kas tai eksperimentas, man teikiantis labai daug džiaugsmo. Žiūriu į savo nagus, kurių panagėse dar galima įžvelgti truputį žemių (užmiršau prieš žemės darbus pakasti nagais muilo) ir šypsausi.

Sodas irgi didėja. Petražolė ir mairūnas apsigyveno jame, melisa ir krapas toliau pirmauja augimo varžybose, bazilikas drąsiai kiša žalią galvelę iš po žemių, pagaliau katžolė parodė, kad ir ji gyva (aš beveik buvau praradusi viltį), čiobrelis, kalendra ir rozmarinas dar labai nedrąsūs, bet jau šypsosi man.

Labai gražus pavasaris.

Rodyk draugams

sraunus sekmadienis

…šalčių pramonė su ledais sugaišti pagavo,

ir putodams sniegs visur į nieką pavirto…

Ar kažkaip panašiai.

Tirpsta, tirpsta, tirpsta. Upeliūkštis, tekantis pro mano namus, virto visai rimta upe (žinoma, Lietuvos mastais), šauniai genančia savo vandenis į tikslą. Šiandien išėjau pasivaikščioti jo pakrantėmis. Vaikai, vieni išleisti pasiganyti į lauką, džiaugiasi tokia vandens gausybe. Jei šalia yra mamos, paaiškėja jų ne koks charakteris ir netikęs auklėjimas. Tokių šauksmų dar neteko girdėti.

Rojau sodo augimo varžybose pirmauja krapas ir melisa. Daržas vis dar tik planuose, nes aš jaučiuosi labai aptingusi.

Vakar apturėjau lyg ir nuotykį. Savo namuose - pirmą kartą. Kažkas pabeldė į duris. Nemėgstu nekviestų svečių ir nepažįstamų žmonių, besibeldžiančių į mano duris. O ir artimi žmonės turi gauti kvietimą, prieš svečiuodamiesi. Taigi, nepažįstamas vyriškis. Gal kaimynas, gal namo bendrijos atstovas, gal sektantas, gal platintos, gal … negi aš žinau kas. Visai nenorėjau atidaryti durų nepažįstamam žmogui. Tai to ir nepadariau. Tik kuriam laikui įvaizdis - namai mano tvirtovė - žlugo. Pasijutau kažkam žinoma tada, kai aš to visai nepageidauju.

Dar viena priežastis, kodėl taip padariau, buvo mintis, kad esu netinkamai apsirengusi. Tikrai. Persikrausčius į savus namus labai pagedo mano išvaizda. Jaučiuosi tokia laisva, kad vaikštau nuoga, užsimetusi palaikį chalatą tikrai ne dėl padorumo. O tik todėl, kad vis dar per šalta be jo apsieiti. Jaučiuosi tokia laiminga, galėdama jaustis laivai ir visai nesirūpinti, kaip atrodau, nepiktindama šalia esančių žmonių žvilgsnio. Bet iškyla problema, kai kas netikėtai pabeldžia į duris.

Skambučio įsigijimą atidėjau neribotam laikui.

Rodyk draugams

ar čia pataikėte?

Mano požiūris į kaimynus tikrai lietuviškas - žiūriu į juos įtariai, neskubu sveikintis ir pritrūkusių druskos nelaukiu. Bet tai žmonės, su kuriais gyvenu viename name. Girdžiu, kaip kosėja už vakarinės sienos, bildesį laiptais, padėką už atidarytas duris netyčia susidūrus. Pradedu juos pažinti ir domėtis.

Metu skubrų žvilgsnį pro langą - ar pagaliau nustojo snigti? Bet mano žvilgsnis ilgėja. Garbaus amžiaus dar nematytas ponas išlipa iš mašinos su rožių puokšte. Pas ką jis čia? Eina į mano laiptinę. Aš, jau pagauta smalsumo, kuriu prie durų. Tikrai, pas ką jis čia? Girdžiu, kaip atsargiai virsteli mano kaimynės vienišos (gal tiksliau - vienos gyvenančios), garbios ponios durys. Bet svečias, jei tikrai jis taiko čia, neskuba. Jau dvi moteriškės nekantriai laukia žvilgčiodamos pro akutę. O štai ir jis. Tikrai čia.

Rodyk draugams

baigiasi - - -

Šiandien vakarienei gaminau neįsivaizduojamai didelį kiekį makaronų su vištiena. Su mintimi, kad reikės rytoj kažką įsidėti pietums. Ir vakare grįšiu po aštuonių. O vakarienę kad kas pagamintų - jau nėra…

Pamenu, kai prieš atostogas buvo labai sunku, galvojau, žinok, išauš tokia diena, kai ir atostogos bus praėjusios. Nes tada tai atrodė mažai įtikėtina. Kad aš jų bent jau sulauksiu.

O šiandien jos baigiasi…

Prikepiau ir neįsivaizduojamai didelį kiekį sausainių. Nes reikia kažkuo pavaišinti koleges po atostogų. Tai puikybė. Tikrai. Kadangi sausainiai man labai skanūs, tai įsivaizduoju, kad ir mano bendradarbėms patiks, ir jos norės daug jų suvalgyti. Todėl ir reikalingas neįsivaizduojamai didelis kiekis.

Pagaliau atsisveikinau su baldžiumi. Atsisakiau oda aptraukto suoliuko vien todėl, kad nebereikėtų daugiau bendrauti. Malonus jis žmogus, ir dirba puikiai, bet šiandien jau trečia diena, kai savo namuose nesijaučiu kaip namuose. Gal kada nors…

Turiu prisipažinti, kad jaudinuosi galvodama apie rytojų. Ir kodėl? Kad tik ko nepamirščiau, kad sausainiai būtų skanūs, kad sektųsi, kad būčiau protinga, veikli, sumani, ir t. t. ir pan. Kad geriau jausčiausi, bandau gyventi pagal čia ir dabar principą. O kas bus rytoj bus rytoj.

Studijų metais prieš egzaminus kankindavo dirgliosios žarnos sindromas. Ateina grupiokė - kaip sekasi - gerai - jaudiniesi - dar ne - aš irgi dar ne - bet mano organizmas tai jaučia - mano irgi.

Rodyk draugams

statau pavasarį

Baigiantis antrai savaitei aš maniau, kad puikiai pailsėjau, ir atėjus laikui grįžti į darbą, būsiu entuziastingai nusiteikusi ir eisiu su džiaugsmu. Bet įpusėjus trečiai savaitei aš pradėjau nerimauti. Nenoriu.

Kur dingo tas laikas?

Nors dar ne laikas uždavinėti tokius klausimus. Dar ne pabaiga. Dar penkios dienos.

Manau, kad ponas baldžius labai protingai pasielgė vakar palikęs man lentas, o tik rytoj jas surinks į vientisą kūrinį. Iš pradžių buvau šoke. Nes niekas neatitiko to, kaip aš tikėjausi. Gal tik spalva. O dar išeidamas mestelėjo - neįsivaizduoju, kas gausis. Vos nenužudžiau jo. Negalima garsiai sakyti tokių dalykų! Net jei tai ir tiesa. Kartais tyla - gera byla. Bet per šiandien apsipratau, apgalvojau, ir manau, kad gal bus ir visai neblogai. Tik ir vėl gi - neramina būtent tie žodžiai apie tai, kas gausis. Tikrai, kai kada geriau prisiminti, kad turi dvi akis, dvi ausis, ir tik vieną burną.

Ką dar pasakyti? Kad beprotiškai pasiilgau žalios spalvos? Saulės? Šilumos? Žmonių? Kai kurių žmonių… Pavasario. Bet tai tikriausiai bendra visiems…

Rodyk draugams