BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

liūdesys, liūdėti…

Šiandien sapnavau pavasarį. Netikėtai atsiduriu parke, stebiu nežinia iš kur atsiradusius šuniukus ir užuodžiu neįprastą kvapą. Pastebiu pražydusią gyvatvorę. Kas gi tai? Nejaugi pavasaris? O kokie ten balti žiedai? Prireikia laiko, kad suprasčiau - tai bijūnai. Tikrai - jau pavasaris. Paskui sapnas baigiasi, nes suskamba telefonas. Kodėl? Mama… Pasistengiu atsiliepti kuo žvalesniu balsu, nes miegoti antrą valandą dienos, netgi sekmadienį - ne, to savo mamai prisipažinti aš neišdrįsiu.

Tiesą sakant, pastaruoju metu tai nėra labai retas atvejis. Gyvenu pagal Charles Bukowski - gal jei lovoje praleisiu iki pietų, pusė bjaurių šio pasaulio žmonių išmirs, ir antrąją jų pusę pakęsti bus lengviau…

Praeiti metai buvo blogi. Nepaisant, kad buvo gerų dalykų, buvo ir blogų. Buvo praradimų. Ir blogiausia, kad neatsirado nieko, kas tai pakeistų. O visai blogai, kad nepanašu, kad kada nors ir atsiras.

Todėl man liūdna, slepiuosi nuo to lovoje, ir nežinau, ką daryti toliau…

Rodyk draugams

norai ir tikslai

Dabar gi kalbant apie orą vienam iš pašnekovų skundžiantis juo, kitas jaučia pareigą ne guosti, o sugrąžinti į realybę - kitaip jau nebus. Nebus pavasario, nebus vasaros, mums liko tik ruduo ir žiema.

O kovo 8-osios proga gautas ciklamenas klesti. Žinia, jam patinka šaltis. Tik man nuo to liūdna. Mano pasaulis verčiasi aukštyn kojom - niekada negalėjau pagalvoti, kad ateis diena, kai nebepatiks žydinti gėlė.

Jaučiu stingulį - taip nieko nenoriu daryti! Niekada nebuvau per daug didelė aktyvistė, bet dabar tai jau pradeda trukdyti. Šiandien pagalvojau - ar galiu pasikviesti svečių? Ne, ne kokių ypatingų. Savų. Ir suabejojau. Tikrai per daug apkerpėjau.

Nors, atrodo, stengiuosi. Judinu save kuo daugiau galimų būdų. Bet pagalvojus, ko aš noriu dabar, šią akimirką, nedaug - švarių namų ir nelipti iš lovos dieną, naktį ir dar pusę kitos dienos. Kaip paprasta ir pasiekiama.

Rodyk draugams

jaučiu slaptą džiugesį

Kalendoriui kalbant apie žiemą, bet orų prognozėms tylint apie sniegą mano mėgstamiausias šio laikotarpio daiktas yra lova. Ryte keldamasi net sakau - mano brangioji, mieloji, švelnioji, išsiskiriam neilgam, kelios valandos ir aš sugrįšiu. Myliu ją. Toks laikas…

O kai nežadina žadintuvas, miegu nepaprastai ilgai. Nors ką aš sakau, dabar jis beveik visada mane žadina. Šiandien man laisva diena, bet dvyliktą turėjau susitikimą - valdžia kviečia ant kilimėlio. Ir ką - gėda prieš tą vyturėlį, kuriuo kažkada buvau, bet aš nusistačiau žadintuvą…

Apie susitikimą ant kilimėlio - prieš visai nenutuokiau, apie ką jis bus. Truputį bandė pasufleruoti, gal nori didinti savo etatą? Tai aišku, ne. Bet pasirodo, nori mane visai iškelti. Ir man tai visai nepatinka. O gal ne? Nežinau. Kaip žinia, tai nėra vienintelis mano darbas. Bet kaip tik šiuo metu ir kitame užduodami svarbūs klausimai apie ateitį.

Paprašiau laiko pagalvoti. Iki penktadienio. Bet manau, kad jau dabar turiu atsakymą. Jau ne pirmas kartas, kai dėl darbo 1. iškyla panašūs klausimai. Iki šiol jie kažkaip išsisprendė gerai ir nelabai skausmingai, bet visada kažkur giliai tokiu metu suvirpa palengvėjimas - o gal šį kartą atsisveikinsiu? Pripažįstu, bet koks nors kiek lojalesnis darbuotojas būtų geriau. Ir dabar galvoju - gal tai ženklas?

Prieš kurį laiką dėl to labai jaudinausi, nes pirkau butą ir dariau remontą. Buvo krizė. Ir aš bijojau likti be pajamų. Dabar šių baimių nebeliko. Tai gal tikrai laikas ieškoti darbdavio, kurį mylėčiau labiau?

Rodyk draugams

rytas, reikalaujantis paaiškinimo

Paskutiniu metu lanko ne kokie sapnai. Kai aš jau pabudusi, puikiai suprasdama, kad naktis baigėsi, rytas, laikas keltis, sėdėdama lovoje ir svarstydama, kurią koją pirmiau nuleisti, pravirkstu. Juk nėra gerai, kad sapnuoti siaubai drėkina akis jau tikromis ašaromis, ar ne?

Sapnuoju žmones, kuriuos kažkada gerai pažinojau, kuriuos tikriausiai smagu būtų ir dabar sutikti, ar sužinoti, kaip jiems sekasi. Sapne taip ir nutinka. Bet jaučiu tik šaltį, nenorą mane prisiminti, prie manęs priartėti. Manęs nepastebi, ignoruoja, atsuka nugarą.

Ir blogiausias jausmas aplanko, kai pabundu. Tas kelias minutes tarp miego ir ryto pasidaro labai liūdna - kas yra negerai, kas man yra, kas atsitiko?

Rodyk draugams

arbatinis miegas

Mano virduliui padaugėjo darbo. O aš darausi visa arbatinė. Kas teka mano kraujagyslėmis? Verdantis vanduo. Vėsesnis vanduo. Tamsus vanduo. Šaltas vanduo.

Ir vėl lyja…

Šiandien ryte bežiovaudama vos neišsinarinau žandikaulių. Rimtai išsigandau - man niekada dar taip nebuvo! Kitas priepuolis užėjo po pietų pertraukos per paskaitą. O dar ir sėdėjau kone prezidiume - tiesiog lektoriui prieš akis. Tu žvali, susidomėjusi, protinga, įsimenanti, dalyvaujanti, budri - pati save įtikinėjau. Neužmigau, bet kažkodėl manau, kad šį kartą ne dėl pozityvaus mąstymo naudos. Tiesiog greičiau baigėsi paskaita.

Va kas būna, kai kūnas reikalauja dešimties valandų miego, o tegauna tik septynias. Bet rytoj atsigriebsiu. Palaiminti rytai, kai galiu keltis su šviesa ir be žadintuvo.

Rodyk draugams

labai svarbus eilučių skaičius

Ką tik išardžiau privalomą kasdieninę savo rankdarbių eilutę. Nes prieš tai praleidau kitą. Gerai, kad tik vieną, nes kai teko ardyti keturias (dėl tos pačios priežasties), beveik verkiau. O kadangi manau (neskaičiuoju specialiai), kad eilučių skaičiumi lenkiu dienas, tai nustumiu viską į šoną ir sakau - šiandien užteks.

Rytoj einu tobulintis. Kaip aš tuo džiaugiuosi! Bet kokia veikla, priverčianti suraukti smegenis ir sužinoti kažką naujo mane įkvepia ir džiugina. … Prisiminiau, kaip aiškinau merginoms, patingėjusioms pačioms pasukti galvas - raukšlė smegenyse, tai ne veide. Ten tegu jų būna daug ir gilesnių. … Kol mokausi, jaučiuosi jauna.

Lyja. Lašai barškina mano palangę, ir aš manau, kad mano miegui tai nelabai patiks. Bet man jau per daug painiojasi raidės, ir aš sakau labanakt.

Rodyk draugams

atsakymai pradžioje

Jums įdomu, ką aš veikiu? Aš miegu. Mažiausiai dešimt valandų per parą, jei galima - ir visas dvylika. (Kur ten jau liks laiko dar kažką rašyti, nors komplimentai labai malonūs ir skatinantys pasitempti).

O kai pagaliau atsikeliu, jaučiuosi labai gerai. Nežinau, ar čia kompensacija už kažkada neišmiegotas valandas, ar nuovargis, ar poreikis, ar toks laikas. Svarbu, kad kurį laiką turiu tokią galimybę. Ir gerai jaučiuosi.

Kai nemiegu, užsiimu savo rankdarbiais. Niekam nerodau, džiaugiuosi viena pati sau. Labai egoistiškai. Ir galvoju kaip viena Marilyn Monroe herojė - dar nesugalvojau, kas čia bus.

Kodėl esu lorencapelegrini? Man rodos, kažkada pasakojau. O gal ne. Arba tai buvo labai seniai. Nes tikriausiai tik aš viena taip elgiuosi - kai atrandu man patinkantį tinklaraštį, būtinai perskaitau jį nuo pat pradžios, o paskui tampu nuolatine skaitytoja. (Jokiu būdų nesakau, kad tai yra sektinas pavyzdys). Tai gi, kodėl? Atsakymas labai paprastas ir tikriausiai nuobodus - kai bandžiau užsiregistruoti blogas.lt, skaičiau Umberto Eco “Fuko švytuoklę”. Ir pabandžiau pasisavinti knygos herojų vardus - iš pradžių buvo Sofija, bet toks vardas jau buvo BLOGe, Lija irgi kažkodėl netiko. Tada man nusibodo, ir aš nusprendžiau neberizikuoti tik su kokia lorenca. Todėl ir aš, ir mano tinklaraštis esame lorencapelegrini.

Tą pačią dieną perskaičiau atmintinę, ko reikia, kad jūsų blogas būtų populiarus. Vienas iš patarimų buvo rašyti kasdien. Netgi buvo laikas, kai labai stengiausi taip daryti. Bet … dabar yra kaip yra. Tikriausiai neišeina geriau.

O spalio pirmą bus jau keturi metai! (lorencai pelegrini) 

Rodyk draugams

mėlynės priverčia pasaulį suktis

Ryte pažadina skambutis. Mama - važiuoji į kaimą - mmm, aš dar miegu - ne - tai ateik pasiimti mėlynių - gerai. Vėl smengu į miego duobę. Po kiek laiko jaučiu, kad lyg ir laikas keltis, bent jau pažiūrėti į laikrodį. Bet negaliu. Šiandien sekmadienis. Šiandien leidžiama daugiau. Prasmengu dar vienoje miego duobėje. Kai galiausiai keliuosi, laikrodis rodo 12:19. Bet aš jaučiuosi puikiai. Nereikia niekur eiti, nieko daryti. Ši diena mano.

Vis tik imuosi darbų, kurie jau senokai badė akis. Namų tvarka. Surenku kelis gniutulus savo plaukų. Jei ne jie, grindų plovimas būtų maloni mankšta. Kol kas vienintelis galimas spendimas, kad būtų kitaip, yra šios mankštos dažniau imtis. Bet yra kaip yra. Neišeina kitaip…

Dar nuveikiu kelis darbelius. Net supykstu ant savęs - o šitai visai nebuvo būtina šiandien daryti! Bet padarau.

Taip gera namie, bet tos, hmm, mėlynės. Dar reikia grąžinti knygą. Ir išnešti šiukšles. Šiaip taip išeinu. Karšta. Prie konteinerių prisimenu, kad knygos tai nepasiėmiau. Priimu tai kaip ženklą. Užsuku į šalia esantį prekybcentrį, nusiperku ledų ir spūdinu atgal. Namie nuplėšiu visus drabužius, įskaitant apatinius, pasigaminu šaltąją arbatą, ir laukdama, kol ji tikrai taps šalta, rašau šį įrašą.

Rodyk draugams

mano stebuklai

Prieš persikraustant buvo drąsiau grįžti namo po devynių. Dabar gi lyg ir kelias tiesesnis, ir trumpesnis, bet jaučiuosi ne tokia drąsi. Vis sakau sau - tai paskutinis toks kartas, o kitą kviečiuosi taksi. Bet diena ilgėja, man pagailsta kelių litų, ir aš vėl žingsniuoju pėsčia. Ir vieną vakarą įvyksta stebuklas - vėjas pučia man į veidą atnešdamas muilo fabriko kvapą. Vis dar jaučiuosi apsvaigusi.

Saja rašo apie mėnulį su išmuštais dantimis. Kuriam reikia protezo. Nesutinku su juo. Man mėnulis šypsosi. Atsigulusi nustembu - kodėl taip šviesu? Ar kur nors užmiršau išjungti šviesą? Ne. Prieinu prie lango ir gėriuosi plačia šypsena. Gal ten ne mėnulis - gal Češyro katinas žiūri į mane? O mano vardas dabar Alisa?

Tai tokie pastarųjų mano vakarų pastebėjimai. O šiandien buvau nubausta už didžiausią savo nuodėmę - rimtų, bet man nemalonių dalykų atidėliojimą iki paskutinės sekundės ir dar ilgiau. Gerai kas gerai baigiasi. Nemanau, kad taisysiuosi, bet bausmę supratingai priimu. Ir svarbiausias reikalas prieš Velykas sutvarkytas.

Dabar miegoti, miegoti. Kiekvieną rytą sau žadu, kaip vakare aš anksčiau atsigulsiu. Bet negalėjau neparašyti šių kelių sakinių. Sau. Kad liktų bent truputis muilo kvapo naktyje ir šypsenos danguje. Nors ir žinau, kad rytoj kelsiu save už plaukų ir keiksiu šūdą su visai šūdukais. Miegoti.

Rodyk draugams

trumpas vėmulys prieš miegą

Nervina skaityti kažkieno įrašus, parašytus taip, kaip aš dabar parašysiu, bet tiesiai rašyti aš nedrįstu.

Aš pavydžiu. (Dabar galvoju, kaip čia parašius, kad nors pati kada nors suprasčiau, ką tai reiškia). Buvimo kartu, laimės, laimingo laukimo, kad toje poroje esu ne aš. Manau, atskleidusi tiesą - nustebinčiau. Gal sukelčiau pyktį. O gal smalsumą.

Senoliai yra griežti, bet protingi. Laikas miegoti. Nes kitaip rytoj save iš lovos iškelsiu tik su kranu. Miegoti, miegoti… Dabar tai svarbiausia mano misija.

Rodyk draugams