BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

tryliktoji pradžia

13 yra vienas iš išskirtinių skaičių - laimingas ar nelabai, keliantis nerimą, netgi pranašaujantis nesėkmę, bet gi nebūtinai, atsiranda žmonių, kuriems labai sėkmingas. Bet tai ne 23, 59 ar 105. Man labiausiai patinkanti jo reikšmė - tai Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų. Ir Naujiesiems metams pranešus apie save fejerverkų šviesa pirmoji mintis buvo - gyvensime tryliktais metais. Pasaulyje nebėra daug žmonių, kurie jau tai darė, t. y. gyveno 1913 metais. Aišku, toks mano pastebėjimas nieko nereiškia, tik kol kas man tai truputį keista. Bet priprasiu.

Neseniai žiūrėjau filmą “In time”. Labai patiko idėja, kad laikas iš tikrųjų yra pinigai. Ir ėmiau skaičiuosi - kiek aš turiu laiko? Apie pusantrų metų, jei taupyčiau - gal du. Tiesa, dar turiu mažiau likvidaus turto, kurį prireikus galėčiau paversti pinigais, t. y. laiku. Ir likau sutrikus - dabartinė tvarka geresnė - leidžia man įsivaizduoti, kad turiu šešiasdešimt metų.

Plaukų priežiūrai išbandžiau kosmetinį žibalą. Plaukai paskui tikrai gražūs, bet jam nuplauti reikėjo galvą muilinti tris kartus! Ir tai nebuvau tikra, kad to užteks. Bet baigėsi šampūnas. Kitą kartą bandysiu maišyti su citrinos sultimis (tai rekomenduoja, kad nuplauti būtų lengviau) - bet jei situacija nebus geresnė - eina velniop tokios priemonės!

Su nauja pradžia, mielieji!

Rodyk draugams

gyvenimo procentai

Ką tik paskambinau broliui. Balse nulis entuziazmo, nulis džiaugsmo. Suprantama - juk ne pana, tik sesuo skambina. Bet taip jau yra - kai jis su nuline nuotaika, tai pas mane jos šimtas procentų. Kalbu jam apie nuostabią žiemą, saulėtas dienas, orą be debesų, be audrų, be pūgų. Juk puiku, ar ne? Sakysit šalta? Niekai! Nėra netinkamo oro, tik netinkamas apsirengimas. Ir dabar mano išvaizdoje nulis mados ir stiliaus, bet man šilta. Žiema man teikia džiaugsmą.

Bet aišku galima rasti ir trūkumų. Labai noriu naujos suknelės. Kad per Valentadienį turėčiau kuo pasipuošti nors dėl mylimiausio pasaulyje žmogaus - pačios savęs. Tik iki to dar milijonas reikalų - pavyzdžiui, kaip pasimatuoti, kai jau vilki tris sluoksnius rūbų? Atrodo, sumokėčiau dvigubai, kad tik ta suknelė jau būtų mano spintoje. Na, bet laiko dar yra.

Mečiau vieną iš savo darbų. Ir jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kokį man tai teikia džiaugsmą. Kalėjimas gal nėra tinkamiausias palyginimas, bet panašu. Dabar turiu vieną darbą, laisvus sekmadienius ir nenuvažiavusį stogą. Darbas man teikia džiaugsmą, gyvenimas taip pat, aš jaučiu, kaip gyvenimo svarstyklės įgauna geriausią pusiausvyrą.

Vien geros naujienos, ar ne? Dar noriu nuvykti į Romą, ar bent į Kauną, ar prie jūros, nors Baltijos, truputėlį atšilus orams savaitgalius leisti kaime su šeima, noriu sofos ir raudonos rožės paveikslo ant sienos, dar batų ir naujų kailinių, noriu pagaliau nusipirkti roibos arbatos ir išbandyti cukraus vašką. Ir vėl daryti rytinę mankštą.

Metų pradžia puiki. Nors kartais pagaunu save mąstančią - kurioje metų vietoje esu. Ir nustembu, kad dar taip nedaug jų praėjo. Su laiku niekad gerai nesutariau. Tik jaučiu, kad dabar jis mano pusėje.

Rodyk draugams

sulėtinti

Galva pilna minčių. Kartais net dūzgia. Bet kai bandau sugalvoti, kaip jas materializuoti, sutrinku. Jaučiu, kad nesugebėsiu to padaryti. Arba gausis tik menkas atspindys.

Neseniai skaitytoje Jurgos Ivanauskaitės knygoje rašoma apie “lėtą” laiką. Ir mano kažkada toks buvo. Dabar tai yra vienas iš praeities potyrių, kurio ilgiuosi. Nes mano laikas dabar yra “greitas”… Lekia pasišokinėdamas. Prisimenu, kaip tik prieš keletą metų lapkritis ir gruodis buvo ilgiausi, tamsiausi bei sunkiausiai išgyvenami metų mėnesiai. Dabar nei matau, nei jaučiu tai. Kas atsitiko?

Ilgiuosi nuobodulio. Kai skaičiuosi minutes ir lauki, lauki, lauki. O ką veikti dabar? Kada baigsis? Kada praeis? Kada? Kada?… Dabar taip nebebūna. Savaitgalį teko paskirti profesiniam tobulinimuisi, ir kai kurios paskaitos pasirodė ilgos bei nuobodžios. Bet tik trumpam. Juk čia būtent tas laikas, kurio tu ilgiesi - pasakiau sau. Galvoje nebeliko minčių, nebežiūrėjau į laikrodį, nebeklausiau lektoriaus, atsipalaidavau. Buvo gera. Kad taip dažniau.

Kita vertus, galima pamanyti, kad dabar mano gyvenimas pilnas įvykių, nuotykių, užduočių ir pastangų. Tikriausiai. Bet yra ir ilgesio. Šiek tiek kitokio. Nes ir greitis gali atsibosti.

Rodyk draugams

raukšlė kaktoje

Pastarojo laikmečio problema ta, kad aš nuolat painiojuosi laike. Mano laiko mašina streikuoja. Bet negaliu pykti. Prisipažįstu, negerai su ja elgiuosi. Bet kas iš to? Vis tiek nežadu taisytis. Gerai, kad savo painiavas dar pavyksta nuslėpti nuo kitų. Tik todėl, kad labiau esu linkusi patylėti, negu kad tuojau pat reikšti savo nuomonę. Bet amžinai tai juk nesitęs?…

Ne tik laikas ne mano pusėje. Painiava ir jausmuose. Keista ir man nepriimtina. Pati ant savęs pykstu.

Atrodo, kad gyvenu stabdydama. Darau tik tai, kas labai labai būtina. Pasiteisinu - neturiu laiko. Bet ką kitą dėl to sukritikuočiau. Bet iš tikrųjų yra sunku per dieną nunerti nors kelis stulpelius vąšeliu, perskaityti nors vieną knygos puslapį, išplauti nors vieną lėkštę, padaryti nors kelis lanko sukinius, parašyti nors kelias eilutes… Todėl renkuosi nieko nedaryti. Kol kas.

Rodyk draugams

kalėdinio sapno patiekalas

Man atrodo, kad labai rimtai susipykau su laiku. Viskas arba per greitai, arba per lėtai. O laiku - niekada. Sapnuoju, kaip vėluoju, man trukdo, patenku į bažnyčią, bet ir čia ramybės rasti nelemta.

Šiuo metu laiminga jaučiuosiu tik kokius du kartus per savaitę, kai nežadina žadintuvas. Pabundu, prisimenu, kaip gerai, kad galiu nesikelti, apsiverčiu ant kito šono. Tą akimirką tikrai jaučiuosi laiminga.

Artimiausia laiko žyma - Kalėdos. Kadangi esu susipykusi su laiku, pamirštu, kiek dar liko laiko. Kai prisimenu, palengvėja. Nelabai jų laukiu. Bijau. Ne Kalėdų, žinoma. O išpažinties, dovanų, tradicijų, neišradingo ir tingaus Kalėdų Senelio. Daug ko bijau. Noriu pabėgti, noriu, kad būtų kitaip, nei visada. Bet Kalėdos šeimos šventė, tai varžo, ir žinau, kad bent jau šiais metais neturėsiu jėgų ką nors pakeisti.

Žinau, kokio prieskonio trūksta mano gyvenimo patiekalui. Spontaniškumo. Tik kur jo gauti?

Rodyk draugams

kaip viskas prasidėjo

O viskas prasidėjo truputį daugiau nei prieš tris metus, rugsėjo penktą dieną. Tada dar gyvenau Kaune. Buvo pirmoji praktikos diena. O aš pakeliui pasiklydau. Jaudinausi gerokai. Kaip čia pirma diena ir tokia nesėkminga. Paskambinau savo gelbėtojui, prikeldama jį iš miegų. Vietoj sveikinimų gimtadienio proga sulaukiau komentarų, kad per anksti pradėjau švęsti. Bent jau nepavėlavau.

Tas rugsėjis tada man atrodė sunkus. Bandžiau ieškoti darbo. Nesėkmingai. Nesėkmės priežastis, manau, slypi žodyje bandyti. Reikėjo ne bandyti ieškoti, o tiesiog ieškoti. Turėjau be galo daug laisvo laiko. Maniau, kad nesugebu realizuoti savęs. (O kad dabar sugrįžčiau į tuos laikus su dabartiniu protu ir patirtimi).

Rugsėjo dvidešimt kelintą man nepavyko prisijungti prie blogas.lt. Bet spalio pirmą tai pavyko. Ir tada tai prasidėjo…

Patį pirmą komentarą aš ištryniau. (Kažkas panašau: nežinai, ko nori iš gyvenimo. Tada aš supykau, dabar manau, kad tikriausiai tai buvo tiesa… Atleisk, Eimantai.) Daugiau taip nebedarau.

Kas čia per jausmas, kad žodžiai nesidėlioja taip, kaip aš noriu. Perskaičiau, ir manau, kad bent jau šis tekstas gavosi kaip Donelaičio “Metai”. Mažiausiai.

Ir kam aš tai pasakoju? …

Rodyk draugams

per daug neiginių

Nekankink manęs… Aš  prašau.

Kodėl man atrodo, kad aš pasiklydau laike? Nebeskiriu savaitgalių jau seniai, bet jau ir su mėnesiais darosi ne kas. Labai rimtai manau, kad jau lapkritis. Nors sąmonei prašviesėjus suvokiu, kad vis dar niekaip nesibaigia rugsėjis.

Rytoj anksti keltis. Jau valanda, kaip turėjau gulėti lovoje. Labanakt.

Rodyk draugams