BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apgaulingi pažadai

Iš tikrųjų aš labai supykstu, išgirdusi, kai man žadama, jog aš pamatysiu tikrąją kokio nors daikto būklę, jei atsisakysiu dalykų, kuriuos iki šiol naudojau, kaip maniau, tai būklei pagerinti. Pavyzdžiui, vietoj įprastinio švelnaus, tinkančio mano odai, gerai plaunančio šampūno geriau yra kiaušinio trynys, juoda duona ar molis. O geriausiai - tik vanduo. Na kam visos tos priemonės? Po kiek laiko tu pamatysi, kokie iš tikrųjų tavo plaukai.

O kam maskuoti veido netobulumus? Kam pudra ar bent jau BB kremas? Gerk daugiau vandens ir tu pamatysi, kokia tavo oda iš tikrųjų.

Bet tiesa yra ta, kad aš ir taip žinau, kokie yra mano plaukai ar mano oda. Ir visos naudojamos priemonės skirtos pagerinti būklei, o ne bloginti gerą. Nes argi galima labiau save apgaudinėti, negu manant, kad štai atsisakysiu visko, gyvenimo būdas ir poreikiai bus asketiški bei puritoniški, ir tada atsiskleis tikrasis grožis.

Taip, aš sutinku, atsiskleis tai, kas tikra. Bet kad tai bus labai gražu, aš abejoju. Aišku, daugybė priemonių naudojama tik iš smalsumo ir tuštybės. Bet dalis tik todėl, kad tikra nėra labai gražu.

Aš už natūralumą. Pati jau kuris laikas kovoju už kuo mažesnį naudojamų priemonių skaičių. Ir stengiuosi atsisakyti visko, be ko galiu apsieiti. Tik, jau sakiau, man ne visada patinka tai, kas tikra. Tada prisireikia gerinti padėtį.

Rodyk draugams

tardymai

Tikrai labai smagu sužinoti, kad kiti žmonės tavimi domisi. Toks egoistiškas geras jausmas. Čia atsakymai į Jovitos iš pinkcity.lt klausimus.

Kokia kitų žmonių turima savybe ar charakterio bruožu niekaip negali atsistebėti?

Kartais piktina, kartais džiugina, sukelia pavydą, bet tikrai nežinau, kas stebina…

Knyga, stipriausiai pakeitusi požiūrį į kažką.

Man atrodo, kad tokios dar neperskaičiau. Bet kažkada įtaką darė (gal ir tebedaro) ir protą drumstė E. Barouzo “Tarzanas”, P. Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmas”, Yamamoto Tsunetomo “Hagakurė”, Umberto Eco “Baudolinas” ir visos J. Fowles knygos.

Kas Tau labiausiai padeda ir kas trukdo kurti santykius su artimiausiais žmonėmis?

Padeda mandagus, pagarbus, malonus elgesys, trukdo tai, kad kartais esu pernelyg kategoriška.

Aromatas, sužadinantis stipriausias emocijas.

Jazminų - kvapas, augalas, net aprašymas.

Ko labai norėtum išmokti, bet vis neprisiruoši?

Nežinau, ar to reiktų mokytis, bet labai noriu kada nors suvaidinti ką nors teatro scenoje. Tebūnie tai netikras teatras, vaidmuo antraeilis ar iš vis tik tarnaitė su padėklu, bet kažką tokio noriu išbandyti.

Labiau mėgsti fotografuoti ar fotografuotis?

Fotografuoti nemėgstu, bet ir savo nuotraukų neturiu daug.

Įsimintiniausias sapnas.

Mano sapnai - tai tik tam tikros realybės variacijos, kurias aš tuojau pat užmirštu. Tiesa, buvo keletas, kuriuos būtų galima pavadinti pranašiškais, bet tai tik sutapimai.

Ar duodi išmaldą / aukoji per gerumo akcijas? Kodėl?

Neduodu/neaukoju. Netikiu, kad tai gali kažką pakeisti, ar bent daryti gerą įtaką.

Ko labiausiai pavydi vaikams?

Nepavydžiu.

Kas dabar puošia Tavo kompiuterio darbastalį?

Pats mano stalas yra ypatingas. Kažkada jį išsirinkau kaip gimtadienio dovaną - griežtai pareiškiau, kad noriu tik šito ir niekas kitas manęs nedžiugins. O dabar galvoju - gal jis jau visam gyvenimui. Ar beveik visam.

Skaniausias gyvenime valgytas dalykas.

Kažkada, vaikystėje, lankant giminaičius pavaišino karštu šokoladu. Nieko skanesnio iki šiol neteko valgyti.

Dabar pati turėčiau kažko paklausti savo mėgiamų tinklaraštininkų. Bet neklausiu. Nes gal ir norėčiau kažko paklausti kiekvieno asmeniškai, bet taip bendrai ir viešai, tai ne.

Rodyk draugams

jaučiu slaptą džiugesį

Kalendoriui kalbant apie žiemą, bet orų prognozėms tylint apie sniegą mano mėgstamiausias šio laikotarpio daiktas yra lova. Ryte keldamasi net sakau - mano brangioji, mieloji, švelnioji, išsiskiriam neilgam, kelios valandos ir aš sugrįšiu. Myliu ją. Toks laikas…

O kai nežadina žadintuvas, miegu nepaprastai ilgai. Nors ką aš sakau, dabar jis beveik visada mane žadina. Šiandien man laisva diena, bet dvyliktą turėjau susitikimą - valdžia kviečia ant kilimėlio. Ir ką - gėda prieš tą vyturėlį, kuriuo kažkada buvau, bet aš nusistačiau žadintuvą…

Apie susitikimą ant kilimėlio - prieš visai nenutuokiau, apie ką jis bus. Truputį bandė pasufleruoti, gal nori didinti savo etatą? Tai aišku, ne. Bet pasirodo, nori mane visai iškelti. Ir man tai visai nepatinka. O gal ne? Nežinau. Kaip žinia, tai nėra vienintelis mano darbas. Bet kaip tik šiuo metu ir kitame užduodami svarbūs klausimai apie ateitį.

Paprašiau laiko pagalvoti. Iki penktadienio. Bet manau, kad jau dabar turiu atsakymą. Jau ne pirmas kartas, kai dėl darbo 1. iškyla panašūs klausimai. Iki šiol jie kažkaip išsisprendė gerai ir nelabai skausmingai, bet visada kažkur giliai tokiu metu suvirpa palengvėjimas - o gal šį kartą atsisveikinsiu? Pripažįstu, bet koks nors kiek lojalesnis darbuotojas būtų geriau. Ir dabar galvoju - gal tai ženklas?

Prieš kurį laiką dėl to labai jaudinausi, nes pirkau butą ir dariau remontą. Buvo krizė. Ir aš bijojau likti be pajamų. Dabar šių baimių nebeliko. Tai gal tikrai laikas ieškoti darbdavio, kurį mylėčiau labiau?

Rodyk draugams

aš esu čia

Lėkštė po lėkštės, diena po dienos vis kaupiasi neplautų indų krūva. Vis daugiau kasdieninių darbų ir įsipareigojimų atidedama neribotam laikui. Jei ribotam - tai iki paskutinės minutės. Ar dar trumpiau. Ar įmanoma atidėti gyvenimą?

Bet koks skirtumas. Aš neatidėlioju. Tik stengiuosi. Kiti, o ne aš, klausia, dėl ko visa tai? Bet į tokius klausimus turiu labai aiškius atsakymus. Ir niekas negali pateikti priešingų argumentų. Laimiu net pati prieš save.

P. S. Šiandien išgirdus du grasinimus nužudyti. Gal ne visai tiesiogiai man, bet ir man. Lyg ir liūdesys apėmė - koks turi būti nusivylęs, užguitas, nelaimingas žmogus, jei kaip savo problemų sprendimo būdą tegali pateikti tik pasiūlymą kažką susprogdinti ar nušauti? Bet tai jau ne mano reikalas.

Rodyk draugams

trys klausimai

Kodėl kai vyresnio amžiaus ponas nori man pasakyti komplimentą, jis visada man linki gero vyro ir daug vaikų? Ar tikrai tik tai yra laimė? Net ir žiūrint jo akimis?

Rodyk draugams

virtuvės sąžinė

O viskas prasidėjo nuo to, kad turėjau daug kiaušinio baltymų.

Nesu didelė virtuvės asė, bet pagauna kartais įkvėpimas. Gaminau ledus (labai skanūs ir jau suvalgyti), ir liko šeši kiaušinio baltymai. Stovėjo jie mano šaldytuve kelias dienas, ir galiausiai sekmadienio vakarą, graužiama sąžinės (juk neleisi pražūti geram daiktui) nusprendžiau, kad reikia kažką daryti. Vienintelis receptas, kurį aš žinau, tai citrininis morenginis pyragas. Gaminau kažkada labai seniai.

Produktus buvau nusipirkusi jau seniau. Maždaug gal pataikysiu. Beveik ir pataikiau. Šiandien susiradau ir įdėmiai perskaičiau receptą. Neturiu kepimo formos ir mikserio. Paguodžiau save, kad morengas atsirado seniau negu mikseris, ir aš kaip nors išsiversiu su savo rankomis.

Bet ar aš žinojau, kad tai yra taip be galo nuobodu. Ir skauda raumenis. Nuobodu. Skauda. Nuobodu-skauda.

Putos gavosi, bet suplakti visiems baltymams man nebeužteko nei kantrybės nei jėgų. Dalį baltyminės cukrinės masės padėjau į šaldytuvą - gal sugalvosiu ką su ja veikti.

Pyragas pamažu šąla, bet paragautas tikriausiai bus tik rytoj.

O aš lieku su klausimu - ką veikti su kiaušinio baltymais? (nes ledus gaminsiu dar ne kartą)

Rodyk draugams

neteisingas būrimas

Štai ir baigiasi dar viena pavasario šventė. Puiki ji buvo. Bet man truputį liūdna, kad jau baigiasi, kad rytoj ir vėl pasinersiu į savo kasdienybę ir kovosiu su savo vėjo malūnais. Gyvenimas - kova.

Einu ir einu iš vieno buto galo į kitą. Vidinis nerimas gena mane. Stabteliu prie savo Rojaus sodo augalų. Petražolė auga ne dienomis, o valandomis. Baziliko veideliai šypsosi man. Mairūnas vis dar ponas pasipūtęs. Nusijuokiu. Bet koks čia Rojus, jei aš viena? Vieniša? Viena-vieniša?

Kai Velykų rytą vyskupas paragino tyliai išsakyti savo asmeninius prašymus, aš labai egoistiškai ir atvirai pagalvojau - noriu įsimylėti. Kitais kartais galvodavau globaliau - apie šeimą, artimus žmones, draugus, darbą, savybes, kurių man trūksta ir kurias turiu tobulinti. O šį kartą buvau egoistė ir atvira - noriu įsimylėti. Man net atrodo, kad ir šį vienišą vakarą bučiau laimingesnė, jei verkčiau dėl nelaimingos meilės, nei dabar, kai esu viena ir vieniša… Viena.

Stabtelėjau ir svarstau, kaip geriau parašyti - ar man padės tik stebuklas, ar vis dėlto mano kaltė, tai tik mano kaltė? Nes sutinku, deja, ne vyrus, o asilus. (Neteisingas požiūris?). Net tais retais atvejais, kai žinau, kad nieko nėra ir negali būti, bet atsiranda šiokie tokie virpesiai, aš kaip kaktusas užsisklendžiu savyje ir atkišu spyglius. Ir ne bet kokius - o ilgus ir aštrius. (Neteisinga laikysena?).

Taigi, kokia išvada? Esu savyje užsisklendusi kaktusų padermės pabaisa su neigiamu požiūriu į priešingą lytį. Ne tikrai ne, į savąją nesiruošiu atsigręžti.

Rodyk draugams

vakaro pasakos

Kokią radijo stotį beatsukčiau, ji groja meilės dainas. Neapkentusi išjungiu. Kaimyno plaktuko kaukšėjimas skamba ne erzinančiai, o skaudžiai erzinančiai.

Man liūdna. Sunku ir skaudu vienu metu. Nes aš viena. Ir pastaruoju metu tai žeidžia. Skaudžiai.

Labiausiai liūdina faktas, kad jei iki šiol nieko neįvyko, tai kokia tikimybė, kad kažkas pasikeis artimiausiu metu? Nes jei užbraukiu jausmus ir priverčiu savo smegenis raukšlėtis, turiu, deja, labai apgailestaudama, padaryti išvadą, kad labai nedidelė (tikimybė).

Man reikia stebuklo. Nes jau praradau viltį. Jei kur ir egzistuoja man skirtas žmogus, sutikti jį galiu tik įvykus stebuklui. Nes jau per ilgai niekas nesikeičia. O jei nesikeičia, tai kodėl turėtų pasikeisti dabar? Todėl nuvarvinu kelias ašarėles, gailiai paklausiu, kodėl šį vakarą aš viena ir lieju savo ilgesį.

Man per daug painiojasi raidės. Todėl daugiau ko gero neparašysiu.

Tik išvadą, kad galiausiai nueisiu miegoti, o rytoj atsikelsiu geresnės nuotaikos ir pilnesnė šviesesnių minčių bei planų.

O ar gali būti kitaip?

Rodyk draugams

skraidantis kilimas

Jau kokį trečią kartą ištrinu ir pradedu iš naujo.

Kaip aprašyti savo būseną - kai laukimas sumišęs su pažadu - viltis su tikrove - kava maišosi su pienu - kol galiausiai gauname spalvą - bet ar ne nuobodu - ar tas momentas - kai pylėme pieną į kavą - nebuvo įdomesnis?

Jaučiu, kad nors ir sėdžiu ant kėdės, esu pakilusi nuo žemės. Gerai. Tik ši būsena tokia trapi. Net tu, už devynių kalnų ir upių, už jūrų marių gali mane pasiekti. Ir aš krisiu žemyn.

Tikiuosi kažko. Kai ko labai konkretaus. Bet nedrįstu garsiai tau pasakyti. Gal atspėsi? O gal ne… Žinau, žinau, sumažinu tikimybę, kad sulauksiu to, ko tikiuosi. Bet kaip ištraukti iš savo gelmių kelis žodžius? Kelis norus? Aš tyliu. Vis dar.

Trapi būsena gali išnykti. Gali baigtis. Gali keistis.

Ir viskas liks taip kaip yra dabar.

Ar kas nors ką nors supratote?

Rodyk draugams

kvailas klausimas

Jaučiau pareigą paguosti vieną artimą žmogų. Vakar jis buvo labai liūdnas. O šiandien? Kaip paklausti - ar tu šiandien liūdnas? O gal - ar tu šiandien linksmas?

Pasirinkau pozityvųjį variantą. Nors ir tesulaukiau atsakymo - kokius čia kvailus klausimus uždavinėji - manau, kad tikslą pasiekiau. Nes po klausimo jis jau nebe toks, koks buvo prieš tai.

Ta proga atsiminiau studijų metus, kai prieš egzaminą juokėmės kalendoriuje perskaitę mintį, jog apie žmogų spręsk iš jo klausimų. Atsisėdus prieš dėstytoją pasakai - dėstytojau, apie jus spręsiu iš jūsų klausimų. Tik kažkas atsiminė kitą mintį, kad atvirkščiai, apie žmogų spręsk ne iš jo klausimų, o atsakymų. Toks ir galėtų būti ir dėstytojo atsakymas. Taip ir susidarytumėm vienas apie kitą teisingą ir objektyvią nuomonę.

Rodyk draugams