BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

abstraktus įrašas

Šiam gyvenimo laikotarpiui gavau patarimą - neišlaidauk ir džiaukis tuo, ką turi. Tikrai, tinka. Ir ramina. Aš nuolat siekiu kažko nepasiekiamo, ieškau ir jaudinuosi, o juk jau turiu labai daug. Tikrai verta nusiraminti ir suprasti - dabar negausiu daugiau, bet - aš turiu daug.

Šiuo metu vėl verčiasi mano gyvenimas, ir aš pati stebiuosi, kokia rami esu. Protas man sako, kad turėčiau bent truputėlį jaudintis, bet tiesa yra ta, kad kol kas aš nežinau, dėl ko reikėtų tai daryti.

Net sunku paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai kartu ir tam tikras pralaimėjimas, ir taip pat paaukštinimas pareigose, dideli pasikeitimai, bet gal į geresnę pusę, nors nebūtinai. Kita vertus, taip kaip buvo, irgi tęstis ilgai negalėjo.

Trečiadienį laukia svarbus susitikimas ir pokalbis. O aš rami ramutėlė. Gerai, bet kad tik per tą ramumą nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Perskaičiau, ką parašiau ir kažin, ar pati ką supratau. Tebūnie, tai būsenos aprašymas, kad galėčiau palyginti, kai kas nors paaiškės.

Rodyk draugams

mano senatvė

Po trisdešimtojo gimtadienio kažkas pasikeitė mano žvilgsnyje - aš pradėjau pastebėti tai, kad senstu. Iki tol raukšlės, vienas žilas plaukas, randai, keli priaugti kilogramai tereiškė, kad aš bręstu, keičiuosi, kaip mano kūno pokyčiai keičia mano vidų. Buvo smagu.

O paskui mano pokyčiai man pradėjo rodytis, kaip negrįžtami, kartais net naikinantys. Aš pradėjau spėlioti, kaip aš atrodysiu dar po dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties metų?… Kaip aš jausiuosi? Iš vis, koks jausmas būti senai? Aš beveik pradėjau bijoti.

Paskui apsipratau. Tai yra, būdavo dienų, kai mano baimės kankino mane, ir aš bijojau išvysti pokyčius. Tada žiūrėdama į veidrodį galvodavau - tikiuosi, kad kiti žmonės mane mato patrauklesnę, negu kad aš pati save. O paskui ir pati pastebėdavau, jog esu visai nieko. Tokia pat graži ir patraukli - tiek vidumi, tiek išore. (Tai rašydama aš švelniai šypsausi, jei ką).

Mano masė. Aš aukšta ir liekna. Vaikystėje mama pergyveno, kad man trūksta svorio. Paauglystėje per kasmetines sveikatos patikras jausdavausi blogai, nes visi sužinodavo, kad esu beveik aukščiausia ir beveik lengviausia iš visų. Universitete kilogramų skaičius pradėjo didėti, bet jie sėdo moterų strateginėse vietose - ant krūtinės ir truputį ant užpakalio. Todėl man šiek tiek baisu, kai išgirstu, jog kokia mylinti motina padovanoja savo dukrai krūtų didinimo operaciją aštuoniolikto gimtadienio proga - ar ne per anksti, kam tokia skuba? Paskui dar priaugau kelis kilogramus. Dabar pagal ūgį mano svoris normalus, svyruoja plius du kilogramai kasmėnesinių potvynių metu. Ir tada aš susijaudinu - ar pradedu negrįžtamai storėti? Bet tai praeina.

Mano plaukai. Jie ilgi ir stori, bet jau tokia jų išsidėstymo struktūra - mano smilkiniai nėra labai plaukuoti. Ir tai lemia, kad užpakalinėje galvos dalyje plaukų yra gerokai daugiau negu priekinėje. Dabar tai nesukelia problemų, bet aš stebiu keletą vyresnio amžiaus moterų su tokiais plaukais. Nepaisant amžiaus jos didžiuojasi gražiais plaukais, bet norint atrodyti tikrai gražiai jau tenka priekinėms sruogoms skirti ypatingą dėmesį - rasti kiekvienai tinkamą vietą. Todėl, kai tik iššukuoju didesnį kuokštą plaukų - aš susijaudinu - ar jie ataugs?

Mano oda. Ji kaip indikatorius - visas mano negandas, mano nuodėmes, kitų siunčiamą energiją oda pajunta pirmiausiai. Iš odos sudirgimų, išsausėjimų, pleiskanų, randų ir apgamų aš pati apie save sužinau daugiausiai - žinoma, jei tos informacijos jau nesu gavusi kitais šaltiniais. Bet tai ateina ir praeina. Lieka raukšlės. Vis dar galiu sakyti - neturiu jų. Bet… ar kartais mano kaktos neveikia žemės trauka? O ta šiek tiek pikta, šiek tiek ironiška raukšlelė kairiajame lūpų kamputyje - ar ne mano reakcija į tam tikrus žmonės, jų kalbas ir poelgius ją paliko?

Mano randai. Neturiu tokių, kurie būtų pastebimi, reikalingi slėpti, gadinantys gyvenimą. Bet pamažu, metai iš metų, po truputį kaupiasi odos nelygumai, įpjovimų pėdsakai, nudegimų žymės. Kažkada tai džiugino - atrodė, kaip aplinkos ženklai, kad ji prisideda formuodama mane. Gi dabar ant blauzdos turiu įbrėžimą, ir man tai nepatinka. Aišku, jis po kiek laiko užgis, bet aš jaudinuosi - liks randas? Jis matysis? Ar jis bjauros mano koją?

Mano kapiliarai. Tai paveldima. Ant mamos šlaunų sutrūkinėję. Pradėjo trūkinėti ir ant mano.

Po dviejų metų po trisdešimtmečio, manau, kiek apsipratau ir susitaikiau. Man nebenuostabu, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į mane ponia. Ir niekas nebesako, kad atrodau labai jauna. Taip turi būti. Taip jau yra.

Rodyk draugams

ruoškis

Štai ir pergyvenome žiemą. Išėjusi šiandien į lauką pajutau gaivaus oro gūsį. Įkvėpiau giliai ir supratau - pavasaris. Anksčiau taip nebuvo. Anksčiau rudenį laukdavau Kalėdų; žiemą, jau sausio mėnesį, prasidėdavo pavasaris, kuris būdavo spiriamas būti žalias bei šiltas; o pagaliau atėjusi vasara nusibosdavo liepos pabaigoje. Neskubėjau gyventi, bet laiką skubinau tikrai.

O dabar stoviu išplėtusi šnerves prieš vėją. Gaudau ženklus. Pavasaris. Taip kartais rodo filmuose. Skaičiuoju dienas, kiek jų reikės, kad nutirptų sniegas? Ir net jei žiema, sutelkusi paskutines jėgas, dar bandytų parodyti savo galią, aš tik nusijuokčiau.

Nes šiandien būriau iš svogūno ant palangės, kuris man aiškiai, abejonės nepripažįstančiu tonu pasakė - naujo laiko metas. Permainų metas.

Rodyk draugams

datos pasikeitimas 2009/2010

Ko jau ko nesuprantu - tai Naujųjų metų kaip šventės. Nepaveldėjau jokių tradicijų nei papročių, neprisimenu įspūdžių, nerandu prasmės. Man Naujieji - tai tik datos pasikeitimas.

Todėl šiek tiek pavydžiu rytiečiams, kurių baltojo Tigro metai prasidės vasario kažkelintą dieną. Tai reiškia naują požiūrį, sroves, rekomendacijas, horoskopus, naujo laikmečio pradžią. Bent jau aš taip įsivaizduoju.

O man Naujieji asocijuojasi su balta mišraine ir televizoriumi. Liūdna ir nuobodu.

O kokie gi buvo Senieji metai?

Žvelgiant iš šiandienos man sunku išskirti kokius tai įvykius. Viskas susiliejo į vieną masę. Tikriausiai tai reiškia, kad nieko ypatingo ir nebuvo… Tai buvo vientisi metai. Nei per daug blogi, nei per daug geri. Vienodi, gal šiek tiek nuobodūs. Buvo ir praėjo.

Aš nusipirkau namus. Bet kadangi ten dar negyvenu, kaip ir sunku pajusti šio įvykio svarbą. Bet jaučiu, kokia būsiu laiminga, kai pagaliau persikraustysiu. Nes šia prasme man labai sekėsi. Vieta, kuri man kuo toliau, tuo labiau patinka, namų vizija, kurią pamažu, bet užtikrintai sekasi įgyvendinti, galiausiai nepriklausomybė - man tikrai labai sekasi.

Darbas. DARBAS. Darbas. Tai tikrai užėmė didelę dalį mano laiko ir gyvenimo. Gal per didelę. Kai baigsis krizė, mesiu. Bet dabar man patinka neskaičiuoti ir nesiskųsti. Ir dar, kaip pasakė žmogus, tai tikrai suprantantis - tu dirbi šventą darbą. Tebūnie.

O kas dar? Nenoriu prirašyti smulkmenų. O gal jų ir nebuvo? DARBAS ir REMONTAS. Ir gaunasi GYVENIMAS.

P. S. Kaip aš galėjau pamiršti - praeitais metais gimė dvyniai!

Rodyk draugams

pratrinti atmintį

Vakar parašiau jie ilgai laimingai negyveno ir supratau, kad pasveikau. Nugalėjo mano realioji aš.

Šiandien jaučiu, kad reikės truputį daugiau laiko. Stengiuosi neprisiminti tavo žodžių, kuriuos tu kažkada pasakei. Arba galėjai pasakyti. Nenoriu galvoti apie tave kaip apie žmogų, kuris yra šalia manęs. Nes iš tikrųjų tavęs juk nėra. O kad kažkur kitur tu visdėlto esi, neturėtų būti man svarbu. Nes, kaip jau sakiau, tavęs nėra šalia manęs…

Bet aš prisimenu kai ką kita. Gal todėl, kad paskutiniu jaučiuosi vieniša. Ir sakydama, kad aš juokiuos, aš truputį meluoju. Geriausiu atveju ištempiu lūpas parodydama dantis daugiau dėl kito žmogaus, kuris man sako kai ką gražaus, negu kad ištikrųjų man būtų gera ir linksma.

Kaip noriu, kad visa ši kvaila situacija pasikeistų! Tikiuosi, kad toks įrašas yra paskutinis.

Rodyk draugams

nuobodus pamąstymas apie pasikeitimus

Ar atsimeni tuos sekmadienio vakarus, kai man pasidarydavo labai liūdna ir aš nebepakeldama to išeidavau? Su viltimi, kad kažkas pasikeis, kažką sutiksiu, kažkas bus kitaip. Niekas nepasikeisdavo, bet nuotaika praskaidrėdavo. Arba ne. Tada truputį paverkdavau.

Kai dabar galvoju, turėjo tie vakarai savotiško žavesio. Bet nė už ką aš nenorėčiau jų susigrąžinti.

Tu man sakai: tu pasikeitei. Aš pykstu. Ir ginčijuosi, kad visai nepasikeičiau. Kad visada buvau tokia, tik anksčiau tu to nepastebėjai.

Bet aš pasikeičiau. Kartais dar jaučiu savyje senąją aš. Nenuostabu, nes tai vis dar aš. Bet kartu žinau, kad esu nebe tokia. Tobulesnė aš.

O ginčytis su tavimi verčia nepasitenkinimas ir suvokimas, kad iki trokštamo ir įsivaizduojamo tobulumo vis dar labai toli…

Rodyk draugams

trylika valandų ir dvylika dienų

Reikėtų pakirpti plaukus. Nes jau ir susišukuoti nebeišeina, ir aš pati sau nepatinku. Tik kad kirpėjo bijau labiau negu dantisto. Gal todėl ir auginu ilgus plaukus, o kai galiausiai pasirodau kirpykloje, kardinaliai liepiu juos nutrumpinti, dar neišėjusi to gailiuosi ir pradedu vėl auginti…

Dvejoju, ką dar parašyti. Niekas nesikeičia. Tik bijau ką sakyti, nes po tokių pasakymų taip pasikeičia, kad belieka tik žagtelėti. O kartais žagsėti ilgai ir nemaloniai…

O, pavyzdžiui, juk galėtų nutikti kas nors gero… Kad ir prisiminti, jog poryt mano vardadienis. Dovanos irgi gerai. Viskas labai aiškiai pasakyta praeito įrašo pavadinime.

Galvoju, kokia nuobodi esu. Ir kas gi gali atsitikti gero, jei apie rytdieną tesugebu sugalvoti GREITAI IR NESKAUSMINGAI.

To ir palinkėkit.

Rodyk draugams