BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pamoka, kurios aš dar neišmokau

Nemoku galvoti apie ateitį. Įsivaizduoti, kokia aš kada nors būsiu. Bet kartais mėginu pagalvoti, kas būtų, jei dabartinė aš atsidurtų mano praeityje. Ar kas nors būtų kitaip? Ne, tikriausiai. Bent jau tais kartais, kuriuos aš norėčiau pakartoti. Nes tikriausiai dar tiek nepažengiau į priekį (nepasikeičiau), kad galėčiau pasielgti kitaip…

Nors kartais išgirstu - kaip tu pasikeitei. Tu tokia anksčiau nebuvai. Kaip aš tavimi džiaugiuosi. Bet tada, nors savo viduje jaučiuosi laiminga, aš nutaisau piktą veidą ir burbu, kad visada tokia buvau. O tu nepastebėjai…

Bet mano pašnekovas dažniausiai būna teisus. Aš keičiuosi. Į gerąją pusę, aišku. Tik kartais išgyvenu, kad per lėtai. Tada, kai galvoju, jog dabartinė aš tam tikru atveju kažkada praeityje būtų pasielgusi kitaip. Geriau.

Tik, kaip jau minėjau, tais kartais, kuriuos iš tikrųjų norėčiau pakartoti, aš dar nepasielgčiau kitaip. Reiškia, dar nepakankamai toli esu priekyje.

Rodyk draugams

kai kada liežuvį geriausia būtų įdėti į dėžutę

Laikinoji sostinė pasirodė liūdna ir aptriušusi. Tokia liūdna, kad moviau iš jos neatsigręždama. Nors pagalvojau - o šiame mieste Tu gyveni. Bet tokių minčių geriau vengti.

Dantukų gydytojas nudžiugino, nes pasirodė, kad šokoladas mano dantims visai nekenkia. Ir gręžti visai nereikėjo. Nors aš to visai ir nebijau. Bijau, kai plombuoja. Nes nors mano gydytojas tai daro labai kruopščiai ir gerai, man tai kančia. Didelė.

Dar jaučiu poliravimo pastos skonį burnoje ir man truputį skauda galvą. Laikas keisti vertikalią padėtį į horizontalią. Iki.

Rodyk draugams

pasikarti ant blakstienų

Diena praėjo gerai. Šalta. Dar rytoj šešios valandos - ir - laisvė! Einu miegoti, nes kitaip gali būti kaip vakar. Sugalvojau, kad reiktų išplauti plaukus. Aišku, kad ryte atrodžiau ne kaip. Bet diena praėjo, ir rytoj jau bus geriau.

Ir ką aš čia bandau sumalti? Miegoti, miegoti.

Kažkada vienam brangiam žmogui linkėdavau - labanakt, nors man tas žodis ir nepatinka.

Rodyk draugams

tobulas scenarijus

Mes sėdim šalia vienas kito. Mano plaukai krinta man ant veido. Tu apkabini mane per pečius. Aš žiūriu į tave ir tyliai, stengdamasi nejudinti lūpų, šnabždu - nubrauk nuo veido mano plaukus.

Rodyk draugams

ar tai jis? ar tai jis?

Truputį paraustu pagalvojus, kad kai kam keistai galėjo pasirodyti mergina apkabinus ir karštai bučiuojanti šaldytuvą bei aistringai šnabždanti: “Koks tu gražus! Koks tu gražus…”

Šis gražuolis jau mano virtuvėje, ir aš esu labai laiminga.

Rodyk draugams

pratrinti atmintį

Vakar parašiau jie ilgai laimingai negyveno ir supratau, kad pasveikau. Nugalėjo mano realioji aš.

Šiandien jaučiu, kad reikės truputį daugiau laiko. Stengiuosi neprisiminti tavo žodžių, kuriuos tu kažkada pasakei. Arba galėjai pasakyti. Nenoriu galvoti apie tave kaip apie žmogų, kuris yra šalia manęs. Nes iš tikrųjų tavęs juk nėra. O kad kažkur kitur tu visdėlto esi, neturėtų būti man svarbu. Nes, kaip jau sakiau, tavęs nėra šalia manęs…

Bet aš prisimenu kai ką kita. Gal todėl, kad paskutiniu jaučiuosi vieniša. Ir sakydama, kad aš juokiuos, aš truputį meluoju. Geriausiu atveju ištempiu lūpas parodydama dantis daugiau dėl kito žmogaus, kuris man sako kai ką gražaus, negu kad ištikrųjų man būtų gera ir linksma.

Kaip noriu, kad visa ši kvaila situacija pasikeistų! Tikiuosi, kad toks įrašas yra paskutinis.

Rodyk draugams

jie ilgai ir laimingai negyveno…

Jaučiu pagundą žvilgtelėti į ateitį. Turiu kelis amžinus klausimus, ir kartas nuo karto man prireikia atsakymo. Žinau, ko turiu paklausti. Ir man būtų atsakyta. Bet aš tyliu ir delsiu. Nes tada neišvengčiau ir klausimo apie tave. O gal turiu klausti tavęs?

Nežinau, kas pasidarė paskutiniu metu, bet aš gyvenu dvigubą gyvenimą. Viena aš valgo braškes, dirba, kepa pyragus, mėgaujasi pagyromis, bando mest bulvių traškučius, renkasi grindis, pergyvena dėl pražuvusių laikiklių, nors ir nežino, kas tai yra, skaito knygas, tingi išsikrauti lagaminą, juokiasi ir kartais kovoja su žiovuliu, nes kita aš nemiega naktimis, paskendusi keistose mintyse, nesuskaičiuojamą daugybę kartų klausosi Love’s Theme ir rašo keistus įrašus. Aš esu du žmonės, kurie nesikalba. Viena aš žino, kad jau baigta ir tai netrukdo džiaugtis gyvenimu. O kita negali pamiršti tavęs.

Nieko nenoriu žinoti apie savo ateitį, nes nenoriu joje sutikti tavęs. Nes, kad viskas prasidėtų iš naujo, turiu tapti antrąja aš. Bet netgi ir tuo atveju nėra pabaigos jie ilgai ir laimingai gyveno…

Rodyk draugams

skirtumas tarp berniuko ir mergaitės yra akivaizdus

Keista, bet mūsų amžiaus skirtumas man pasidarė visai nebesvarbus. Ar tai daug? Man nesvarbu. Gal aš pati senstu? Bet man nesvarbu.

Šiandien dar kartą tapau teta. Netgi dukart. Berniukas ir mergaitė. Dėl mergaitės aš ypač džiaugiuosi. Po brolio, gausybės pusbrolių, Ir jau esamų dviejų sunėnų tai svarus moteriškų gretų papildymas.

Laikrodis sako - eik miegoti. Bet dar ilgai neleisiu sau užmigti. Nors rytoj ryte ir gailėsiuos. Nes šiandien smagu galvoti apie tave. Pasakyčiau kam nors, sakytų - nuprotėjai. Žinau. Bet kitaip negaliu.

P.S. Lagamino dar neišsikrausčiau.

Rodyk draugams

man bus lengviau…

Prisimenu, kaip pirmą kartą aš tave sutikau. Tai buvo sunki diena. Bet aš didžiavausi savimi. Ir dar ilgą laiką po to. Diena prasidėjo nuo to, kad aš tave sutikau. Tu norėjai man kažką pasakyti, bet aš tau atsukau nugarą… Bijojau. Jaudinausi. Nerimavau. Užtat dabar smalsu, ką tu tada apie mane pagalvojai. Ir vėliau, ką tu apie mane galvojai? Nors tolesnes mintis aš galiu nuspėti. Nemanau, kad galėtum mane nustebinti. O dar tolimesnės tavo mintys (artimesnės laiko juostoje) man visai aiškios.

Aš įsimylėjau tave. Labai nedrąsiai, pati tuo netikėdama ir save tramdydama. Bet tikrai nedaug laiko reikėjo, kad išdrąsėčiau. Ir duočiau valią vaizduotei. Dar labai daug ko tau nepapasakojau. Ir tikriausiai dar kol kas nieko nesakysiu. Aš šypsausi matydama tavo smalsumą, bet patikėk, aš dar droviuosi…

Buvo laikas, kai aš tikrindavau savo draugės sąsiuvinį ieškodama tavo parašo, kad įsitikinčiau, jog tu tikrai esi. Žinau, kvaila. Bet taip dar vieną kartą sutikdavau tave.

Prisimenu tavo šypseną pamačius mane. Ji buvo tokia išskirianti mane iš tų visų tave apstojusių mergelių būrio, kad net dabar, praėjus tiek laiko, prisiminimas apie tai glosto man širdį… Tada įkalbinėjai mane susitikti dar kartą. Taip nedrąsiai, santūriai. Man tai patiko. Nors ir žinojau, kad nieko nebus. Mes nesusitiksime. Nes aš neateisiu.

Vėl pasimatėme po kelių mėnesių, rudenį. Bet mane kažkas apsėdo. Aš bijojau tau žiūrėti į akis, aš bijojau tave sutikti. Aš visomis išgalėmis tavęs vengiau. O juk tai buvo laikas, kai viskas priklausė tik nuo manęs… Nežinau, ar dabar elgčiausi kitaip. Noriu manyti, kad taip. Bet tikrai nežinau.

Jau du metai praėjo nuo paskutinio karto. Daug kartų maniau, kad labai sėkmingai tave užmiršau. Bet kartas nuo karto sugrįžti į mano sapnus. Ir mintis. Ir vidurnaktį nebepajėgdama to ištverti aš rašau tau laiškus. Nesistengiu, kad tu juos gautum. Nes viskas baigta, ar ne? Bet žinau, kad gali juos rasti. Ir perskaityti. Ir gal tada ne viskas būtų baigta?

O žinai, koks mieliausias mano prisiminimas? Šilta vasaros pradžios diena, aš persirengiau suknele, sukeliančia jausmus ir turinčią istoriją, einu gatve jausdama žvilgsnius (moteris gauna dėmesio tiek, kiek ji pati to nori), love is in the air… Tai buvo ypatinga akimirka. Norėčiau dar kada nors tai patirti. Net jei ir ne su tavimi.

Ir kas turės kantrybės perskaityti tokį ilgą tekstą? Aš tikrai neskaityčiau. O tu? Dabar tikrai nežinau. Bet atsiųsk atsakymą, gerai? Nes šią akimirką aš tave myliu.

Rodyk draugams

kai sutiksiu tave

O galbūt aš noriu kai ką nužudyti. Žiauriai. Kankinant ir palengva.

Šiandien mačiau, kaip jauna mama vežimėlyje vežė savo kūdikį ir kartu už pavadėlio vedė kačiuką. Kūdikėlis ir kačiukas - to paties amžiaus. Žavu.

Dar mačiau antį ir septynis ančiukus.

O nuo naujųjų durų staktos nusilupo dažai nuplėšus apsauginę juostą. Šūdžiai. ŠŪDŽIAI.

Kadangi pagaliau turiu laiko, daugiau galvoju. Apie vaikus, kurių dar neturiu ir kurių tikriausiai niekada neturėsiu. Neturėsiu, nes jau dabar toks mano amžius, kai bent pradėti planuoti būtų pravartu. Bet aš labai nemyliu vaikų. Ir nenoriu. Nei dabar, nei po metų, nei po penkių, nei dar kada nors. Visiškai neatmetu galimybės kada nors tapti motina, bet atrodo, kad tada jau gali būti per vėlu.

Galvoju, ir koks galėtų būti jų tėvas. Nes tokio žmogaus nėra šalia manęs. Pasvajokime apie pilį Pracūzijos pietuose, vyrą grafą (man tikrai labai patiktų būti grafiene), keturis vaikus ir jų motiną, kuri, graži, žavi ir protinga, suderintų motinystę ir sėkmingą karjerą.

O dabar grįžkime.

Man labai patinka mano gyvenimas. Be vyro ir vaikų. Mano nepriklausomybė, kurią aš labai branginu. Nemanau, kad kas galėtų priversti jos atsisakyti. Aš katė, kuri vaikšto viena. Ir kitokios savęs neįsivaizduoju. Nebent Pracūzijos pietuose cha cha.

Rytoj galėsiu pasakyti, kad rytoj išvažiuoju atostogauti. Viena. Ir tai mane džiugina. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip.

Jau žydi jazminai. Mano mėgstamiausias kvapas.

Rodyk draugams