BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

metų apžvalga

Atrodo, kad visose mano skaitytose praėjusių metų apžvalgose visi giriasi - kiek daug pasiekė, kokie buvo geri metai, kiek atradimų ir gerų patirčių, kokie visi šaunuoliai! Deja, aš ne tokia. Ir mano apžvalga visai neįspūdinga. Bet ji mano. Ir čia kelios eilutės apie tai, kas buvo.

Metų kova. Man pačiai sunku patikėti, bet praėję metai - tai kova su antsvoriu. Man, kuri daugiau nei pusę savo gyvenimo bijojo svarstyklių, nes jos rodė mažiausią galimą skaičių. O paskui girdėjo - kokia tu liesa. Bet jau 2014-jų pabaigoje supratau - nebesu liesa. Kad vėl pasijausčiau gerai, privalėjau atsikratyti šito, kol tai netapo mano dalimi. Dar svarbesnis tikslas buvo susikurti gyvenimo būdo sistemą - kaip gyventi toliau - nes tapo aišku - jaunystės medžiagų apykaita liko jaunystėje. Ir atrodo man tai pavyko. Per tris mėnesius, per daug nesikankinant aš atsikračiau priaugto svorio, dabartinis gyvenimo būdas lengvai leidžia palaikyti pastovų svorį, tik čia jau prasideda kova su kitokiais iššūkiais. Nes dabar jau kyla noras numesti dar truputį. Tik kad norint tai padaryti - tektų griežtinti gyvenimo būdą ir dar kažko atsisakyti. O tai jau būtų sunku. Todėl dabar svarbiausia išlaikyti tai, kas yra.

Metų praradimas. Natūrali plaukų spalva. Žilų plaukų turėjau ir anksčiau, bet būtent praėjusiais metais teko pradėti juos dažyti, kad to nepastebėtų kiti. Ir tada tie visai neypatingos spalvos mano plaukai man pasidarė labai mieli. Bet kita vertus išbandyti kažką naujo irgi smagu.

Metų atradimas. Jis nesmagus. Gal net liūdnas. Aš senstu. Po gimtadienio, kai pagalvoju, kiek man metų (34), pasidaro baisu. Ir nereikia čia man pasakų, kad tai dar visai ne pabaiga. Pati žinau. Bet jaučiuosi blogai. Nes kaip ten bebūtų, laikas suvokti - jaunystė baigiasi. Bet priprasiu.

Metų muzika. Be jokios abejonės tai Andrius Mamontovas ir jo naujausias albumas. Neįtikėtina, kaip tai paliečia mano širdį ir sielą.  Atrodo, kad nėra eilutės, kuri man netiktų, kuri nebūtų sakoma man. Dar neatsiklausiau.

Metų liūdesys. Ruduo buvo neįtikėtinai liūdnas. Dėl visko - praeities, dabarties, ateities. Atrodė, kad tai, kas buvo, teteikia nusivylimą, o tai kas gali būti - didesnė tikimybė, kad gali nebūti… Su liūdesiu vis dar kovoju. Tai pati sunkiausia kova - nes tai kova su savimi. Bet turiu viltį ir ateities planų. Atrodo, kad dabar tai svarbiausia.

Šiuo šventiniu laikotarpiu išgirdau vieną palinkėjimą, kuris ypatingai palietė mano širdį. Deja, jis buvo sakomas ne man, bet pagalvojau - tai yra tai, ko man labiausiai reikia. Todėl dabar jį sakau jums, bet ypač sau - kad šiais metais laimės būtų daugiau, negu, kad buvo praėjusiais.

Rodyk draugams

tryliktieji metai

Prieš metus spėliojau - koks jausmas yra gyventi tryliktais metais? Po metų džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai yra nepakartojami - man per akis buvo tų tryliktų.

Metų pradžia buvo niūri - aš labai rimtai mąsčiau, kad man jau pakanka gyvenimo šioje Žemėje - aš noriu mirti. Ne, ne, ne - aš nemąsčiau apie savižudybę, aš tik nebenorėjau gyventi. Dabar tai atrodo šiek tiek keista - bet aš puikiai prisimenu, kaip sekiau naujienas apie žemės link artėjančius asteroidus, juodąsias skyles, potvynius ir žemės drebėjimus. Aš troškau nuosprendžio iš viršaus, kad manęs nebeliktų, kad aš nebebūčiau aš.

Pavasaris neskubėjo ateiti - nebuvo atgimimo ir manyje. O paskui vasara. Bet per mažai karšta, per mažai saulėta, vėl mažai džiaugsmo, mažai iššūkių, mažai nuotykių, mažai visko…

Gelbėjimosi ratą pamėtėjo brolis, pasiūlęs kur nors išvykti. Ne, tai netapo lūžiu, bet tai atnešė tai, ko iki tol aš taip beviltiškai troškau - pokyčių. Dabar net šiek tiek baisu prisiminti, jog aš kraunuosi daiktus kelionei ir mąstau, kokia beprasmybė - aš juk noriu mirti. Gal lėktuvas nukris…

Bet viskas pavyko puikiai, o ta savaitė buvo pati saulėčiausia, labiausiai įsimenanti, laimingiausia metuose. Gaila kad tik viena savaitė iš penkiasdešimt dviejų.

O kai grįžau, buvo dar sunkiau - nes aš vėl sužinojau, kad gali būti kitaip - saulėta ne tik lauke, bet ir manyje. Gali būti, bet nėra.

Dar paskui prasidėjo pokyčiai darbe - buvo sunku, nes jaučiausi kaip kokiam realybės šou - kas iškris, kas liks, kaip bus įveiktos užduotys, kaip mes susitvarkysime tarpusavyje, ar susiriesime, ar sugebėsime vis dėlto kalbėtis.

Buvo sunku, bet buvo sunku kitaip - aš nebegalvojau apie save - galvojau apie kitus. Visa tai baigėsi didesne atsakomybe, didesniu atlyginimu, bet ir didesniu pasitikėjimu savimi. Neturėjau pasirinkimo - nėra taip, kad gali daryti arba ne. Gali tik daryti, tai ir darai.

Prieš keletą mėnesių vieno žmogaus paklausiau, ar jis laimingas? Tiesą sakant, man ne itin rūpėjo jo atsakymas, aš pati norėjau pasakyti, kad esu nelaiminga. Dabar gi į tokį klausimą, tik su dviem atsakymų variantais, atsakyčiau - esu laiminga. Jei atsirastų tarpiniai variantai - aš prisakyčiau daugybę norų, lūkesčių, svajonių. Taigi, mano laimė turi daug išimčių. Bet 2014-ioliktų metų horoskopas žada visus juos patenkinti. Ir jei man kas nors sako ką nors gera, aš tuo tikiu.

Rodyk draugams

į pietus

Atrodo, tik prieš porą savaičių pastebėjau pro savo miegamojo langą raudonų lapų sruogą. Dabar tas medis be lapų. Keistas metas. Gatvėje, priėjus geltoną klevą, sustoju pakėlusi akis į jį. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Tiesiog praeiti. Nes tas mirštantis grožis hipnotizuoja ir traukia. Ar vis dar tebesu toje pačioje Žemėje? Ar vis dar tebesu čia?

Norėjau naujų iššūkių - tai ir gavau. Kad net žiaukčioju - ar tai kąsnis, kurį galiu apžioti? Bet tai tik pradžia, tik pati pradžia - žiema bus sunki, bet pavasarį tikiuosi atgimimo.

Dar turiu du gerbėjus. Nieko rimto, netgi negali būti tai kada nors. Nes įsivaizduoju save kaip karaliaus dukterį, visiems pretendentams į jos ranką ir širdį, sakančią ne. Gyvenimas ne pasaka, bet kartais tai taip būna panašu. Tebūnie supykęs karalius uždarys mane bokšte, kuriame auginsiu kasą, bet ne, šį kartą tikrai ne.

Sapnuoju merginą, kurią kažkada pažinojau. Labai seniai buvome klasiokės - vienus metus. Per tuos metus viena kitai nepasakėme gal nei dvidešimties sakinių. Bet tada ja aš labai žavėjausi. Nes mokėsi labai gerai, buvo graži, patiko berniukams, drąsi, gal net kartais balansuodavo ties neleistina riba. Bet net tie mokytojai, kuriems tai nepatiko, rašė pačius geriausius pažymius, nes tiesiog kitaip elgtis negalėjo - ji buvo jų verta. Taigi, po aštuoniolikos metų sutikau dar kartą. Nieko tikro nežinau, bet tie keli ženklai leidžia spėti, kad nėra viskas labai gerai. O paskui sapnai su bažnyčia, žaizdomis, nusivylimais… Truputį liūdna.

Šie metai kažkokie keisti, liūdni, pereinamieji. Ne tik man - daugeliui. Pavasaris buvo labai vėlyvas, vasara irgi neypatinga. Stengiuosi gaudyti kiekvieną saulės spindulį, bet jaučiu baimę - ar spėsiu prigaudyti jų pakankamai, kad ištverčiau žiemą? Jaučiu baimę dėl trumpėjančios dienos ir bijau to laiko, kai teks persukti laikrodį. Nes jaučiu, kad manyje saulės atsargų mažai. Šiais metais prisimenu tik kelias dienas, kai buvo tikrai karšta, ir nei vienos, kad būčiau norėjusi, jog būtų bent šiek tiek vėsiau.

Noriu keliauti, kažkur išvykti, dingti. Bandau bent jau apie tai kalbėtis ir planuoti. Žinau, kad pasaulis platus, pilnas įdomių vietų, kurių niekada neaplankysiu, teoriškai galiu nuolat keliauti vis kitur. Bet praktiškai mane traukia ten, kur jau buvau, ir kur buvo gera. Ten noriu sugrįžti vėl ir vėl.

Rodyk draugams

abstraktus įrašas

Šiam gyvenimo laikotarpiui gavau patarimą - neišlaidauk ir džiaukis tuo, ką turi. Tikrai, tinka. Ir ramina. Aš nuolat siekiu kažko nepasiekiamo, ieškau ir jaudinuosi, o juk jau turiu labai daug. Tikrai verta nusiraminti ir suprasti - dabar negausiu daugiau, bet - aš turiu daug.

Šiuo metu vėl verčiasi mano gyvenimas, ir aš pati stebiuosi, kokia rami esu. Protas man sako, kad turėčiau bent truputėlį jaudintis, bet tiesa yra ta, kad kol kas aš nežinau, dėl ko reikėtų tai daryti.

Net sunku paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai kartu ir tam tikras pralaimėjimas, ir taip pat paaukštinimas pareigose, dideli pasikeitimai, bet gal į geresnę pusę, nors nebūtinai. Kita vertus, taip kaip buvo, irgi tęstis ilgai negalėjo.

Trečiadienį laukia svarbus susitikimas ir pokalbis. O aš rami ramutėlė. Gerai, bet kad tik per tą ramumą nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Perskaičiau, ką parašiau ir kažin, ar pati ką supratau. Tebūnie, tai būsenos aprašymas, kad galėčiau palyginti, kai kas nors paaiškės.

Rodyk draugams

sapnas košmaras

Šiandien pabudau verkdama. Pasirodo sapno savigailos ašaros gali turėti labai realų pavidalą. Bandžiau nusiraminti, bet verkiau tol, kol galiausiai teko atsikelti, kad išsišnirpšti nosį. Ne itin kokia trečiojo kalendorinio pavasario trečdalio pradžia.

O liūdna todėl, nes sapnas - tai mano realybės projekcija. Jei žmones sudėliotume į liniją, save pastatyčiau per vidurį. Gal net truputį arčiau viršūnės. Nesu nei pikta, nei bjauri, nei bloga, bet gi ir nesu nei kažkuo ypatinga, nei talentinga, nei išsiskirianti. Tai kokia aš esu? Drovi. Ir tai yra mano bėda. Nes dažnai pritrūksta drąsos priminti apie save, o žmogaus, kuris tada sušuktų - o ji?, nėra.

O paskui verkiu dėl to.

Rodyk draugams

naujos galimybės

Kartais, po paslaptingų knygų skaitymo ar filmų žiūrėjimo susimąstau, o kas būtų jei tai nutiktų man? Tarkim, aš paslaptingai dingčiau. Ar mane kas nors imtų sekti. Ką iki šiol manęs visiškai nepažinojusiam žmogui apie mane pasakytų mano šeimos nariai, draugai, kolegos? Ką jis nuspręstų tyrinėdamas mano daiktus, mano aplinką, mano įpročius?

Kadangi įstatymų nepažeidinėju ir niekam nestoviu skersai kelio, tai visiškai nesijaučiu kalta ar besiteisinanti dėl savo gyvenimo būdo. Tikra tiesa, kad mūsų gyvenimas yra toks, kokį mes susikūrėme ir kokio norime, net jei kartais ir mėginame tuo skųstis ir kažkam priekaištauti.

Aš irgi kartais vidurnaktį, ypač pažiūrėjus sentimentalų filmą ar besiklausant romantiškos muzikos, nulieju kelias ašarėles klausdama, o kodėl man tai nenutinka? Ar kodėl aš tokių jausmų niekada nepatiriu? Bet išaušta rytas, ir suprantu, kad esu labai patenkinta savo gyvenimu, kad esu labai laiminga, ir jei kas nors manęs ir netenkina, tai reikia priimti kaip galimybę tobulėti ir mokytis. Kad tai tik tikslai suteikiantys gyvenimui prasmę.

Rodyk draugams

dvikova

Darau eksperimentą - ką galima parašyti neturint minčių, tik norą kažką parašyti. Sukurti. Palikti žymę. Darbą dar apsunkina tuo pačiu valgomas sumuštinis su sūriu. Žinau, žinau, taip valgyti negalima - valgymas - tai veiksmas, kurį geriausia atlikti vieną. Bet valgyti ir veikti dar kažką yra smagu.

…Pauzė…

Jau suvalgiau. Minčių vis dar nėra. Mano tėtis sakydavo kad taip valgant suvalgai savo protą. Jis tikrai daug žino protingų posakių. Tada aš atsakydavau - ai, tėti… Dabar jam pritariu, bet tai nereiškia, kad visada elgiuosi teisingai. Nes kitus mokytis labai lengva. Pačiai gyventi pagal skleidžiamą išmintį - sunku.

Tie žmonės, kurie vadinami pažįstamais, laiko mane protinga, tvarkinga, pareiginga. Man kartais pačiai smalsu, kaip man pavyksta sudaryti tokį teigiamą savo įvaizdį, kai aš tokia visai nesu. Ir kas keisčiausia, kad net kitiems ir susidūrus su mano ydomis, man lengvai pavyksta priversti jas užmiršti. Tai geros mergaitės nesėkmė, mano jie. Ir niekaip netiki, kad ir aš turiu blogąją pusę.

(Aišku, žmonės, kuriuos aš vadinu draugais ir šeimos nariais, puikiai pažįsta visas mano puses - bet vis tiek mane myli…)

O kokia blogoji mano mergaitė? Aš tvarkinga, nerasite išmėtytų ar ne vietoje padėtų daiktų mano aplinkoje. Bet dulkes man kartais sunku laiku nuvalyti. Taigi, pasirodo, įdėmiai pažvelgus esu nevala.

Kai kas nors man nepriimtina ar aš to nenoriu, galiu visa tai atidėlioti iki paskutinės akimirkos ir dar ilgiau. Taip jau yra - yra dalykų, kuriuos reikia, tiesiog reikia padaryti. O aš nedarau. Kai kurie taip ir praeina. (Čia kyla klausimas, o kiek aš prarandu dėl to?) Kiti ne. Bet juk visi mato gerąją mergaitę, kuriai nepasisekė, ir kuriai reikia padėti. Ir kuriai galiausiai viskas baigiasi gerai.

Blogoji mergaitė nemyli vaikų. Bet geroji jiems visada šypsosi, vaikai į tai atsako taip pat, ir giminaičiai ją kviečia tapti savo vaikų krikštamote. Aš gerokai suabejočiau taip darydama.

Prašant pagalbos, blogoji gerosios balsu ir veidu griežtai atsisakys. Bet taip pat pati nepasikuklins ko nors paprašyti. Ir aš prisiekiu, jums bus sunku atsisakyti.

Blogoji protingesnė ir labiau patyrusi už pašnekovą, bet tai kukliai, pagarbiai ir atsargiai parodo geroji. Ir taip galima ilgai tęsti.

Kartais man pikta, kad nesugebu atvirai parodyti blogosios savo pusės. Nes ir geras įvaizdis kartais yra blogas.

Rodyk draugams

skundas

Jau senokai niekas nepasako - tu protinga, tu graži, gerai dirbi, gera būti su tavimi, teisingai kalbi, esi nuostabi ir taip toliau ir panašiai. Nieko, absoliučiai nieko. Ir ilgai jau taip. Pradedu bijoti - ir nebepasakys? Gal nepastebi? Netinkamos aplinkybės? Netinkami žmonės?

O gal tikrai nieko manyje nebėra? Tai baisiausia…

Rodyk draugams

dirginti tarp skrandžio ir širdies

Pamenu, prieš gerą dešimtmetį pasiskundžiau tėčiui, kaip lėtai eina laikas. Tada jis mane nuramino - kol esi jaunas, taip jau yra. O didėjant gimtadienių skaičiui laikas pradeda eiti vis greičiau ir greičiau. Ir šiandien, įžengusi jau į ketvirtą dešimtį galiu sutikti - laikas eina greitai. Taip greitai, kad net jaučiu nemalonų jaudulį dirginantį kažkur tarp skrandžio ir širdies. Greitai.

Baigėsi vasara. O! Aš vėluoju. Taip, baigėsi, bet jau ir ketvirtis rudens prabėgo. Ir tai dar labiau sustiprina mano greitai bėgančio laiko baimę. Ruduo yra nepaprastai gražus metų laikas, bet krintantys lapai ir trumpėjanti diena kelia nerimą ir laiko baimę.

Šiandien ir paskutinė mano trumpų atostogų diena. Ne atostogos, o ilgos išeiginės. Aš miegojau, daug valgiau, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, švenčiau gimtadienį - mano kūnas pailsėjo, bet siela ne. Nes juk kitaip nerašyčiau taip nerimastingai. Nelabai norėjau šių atostogų - jaučiuosi išmušta iš ritmo. Ir prieš vėl stojant į ritmą aš jaudinuosi.

Nors galiu būti rami - teliko kelios valandos, ir aš vėl būsiu priklausoma nuo tvarkaraščio, mano miegą reguliuos žadintuvas, ir gyvenimui prasmę teiks įprastos taisyklės. Bet teliko kelios valandos laisvės - ir aš bijau…

Rodyk draugams

vidurvasaris

Mano blogas miršta…

Žinau, tai jau sakiau. Bet tada dar tuo netikėjau. Dabar tikiu. Tik kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą. O po pabaigos seka nauja pradžia.

Kokia mano nuotaika? Gera. Nes visus nesklandumus išsprendžia žvilgsnis į kalendorių - dabar vasara. Net keista, kaip teigiamai mintis, darbus ir gyvenimo būdą veikia šis nuostabus metų laikas. Net jei ir tenka dirbti. Net jei tai vasara mieste. Net jei šiais metais jūra dar nepamatyta. Net jei atostogos tik rudenį. Ačiū Dievui - vasara.

Išbandau naujus gyvensenos būdus, skaitau knygas, žiūriu filmus, dirbu mylimą darbą, jaučiuosi įsimylėjus. Nuostabu, kaip gerai gali būti. Vasarą.

P. S. Ar čia tik man vis dar nerodo draugų įrašų?

Rodyk draugams