BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

statybininko darbas

Iškepti tortą - tai didelis malonumas. Iškepti du - tai jau darbas. Bet gerai, kad mylimų ir mylinčių žmonių yra tiek daug. Vienas tortas kepamas mylimiems, kitas daugiau iš reikalo, bet… irgi mylimiems.

Tiesa, padariau tik pusę darbo - dar reikia sulieti ir aptinkuoti. Rytoj, tai yra jau šiandien vieną būtinai, kitą - tada, kada Dievas duos.

Esu tokia taupi, kad kartais atrodo, kad iš tikrųjų tai esu šykšti. Bet palikti pinigus knygyne man visai negaila. Ypač sunkiais laikais norėtųsi, kad knygynas būtų ta vieta, kuri sulauks geresnių laikų. Taigi, po dviejų vienas po kito einančių apsilankymų knygyne, šiandien (vakar) dar užsukau į biblioteką, ir viso to rezultatas yra tas, kad mano namuose yra daug neskaitytų knygų. Ir mane tai neramina! Nes nesu linkusi jų kaupti. Knygas turiu tam, kad skaityčiau. Todėl vienu metu dar neperskaitytų turiu vieną. Tris ar keturias, jei buvau bibliotekoje.

Bet vis tiek prisipirkti knygų yra geras dalykas.

Vakar (užvakar) pasimatavau tai, ką jau kelis mėnesius vadinu savo rankdarbiais. Sakyčiau, siauroka. Dar negalutinis variantas, bet ir ne viską jau galiu pataisyti. Ta proga pasimatavau ir liemens apimtį. Tai vienintelis fizinis mano kūno rodiklis, kurį nuolat seku. Ir turiu primažinti, kad rezultatai nėra labai džiuginantys. Iki aštuoniasdešimt centimetrų (ribos, kurios nerekomenduojama peržengti, nesvarbu kokio amžiaus, ūgio ar masės bebūtumėt) dar toli, bet kokius tris cm norėčiau suraukti. Gal atrodo ne tiek jau daug, bet man tai šį tą reiškia. Kokius tris kilogramus.

Pasidėjau prieš akis lanką.

Rodyk draugams

alio? ar čia Dievas?

Labas, Dievuli. Čia aš. Prisimeni, kažkada seniai seniai, maždaug per Velykas aš Tau pateikiau prašymėlį? Bet nuo to laiko reikalai kaip ir nepajudėjo… Nenoriu įkyrėti ar per daug Tave skubinti, bet tas mano prašymėlis man yra visas prašymas. Man tai labai svarbu. Prisimink mane, gerai? Ačiū, kad atkreipi dėmesį į kitus mano prašymus.

Einate aplankyti mylimo žmogaus, ir pakeliui randate augančius du rožių krūmus - raudoną ir baltą. Iš kokių žiedų suskinsite jam puokštę?

Paaiškėja, kad esu linkusi viską atiduoti ir nieko neimti (mano puokštė tik iš raudonų žiedų). Rojuje tai tikriausiai būtų didi dorybė. Bet ne nuodėmingoje žemėje. Kai kritiškai apie save galvoju, suprantu, kad žinau tik du atsakymus: kai kas nors nepatinka ar nepriimtina, griežtą NE, ir visais kitais atvejais TAIP. Ir tai nėra gerai. Man trūksta tarpinių variantų. Panašiai, kaip taip, bet ne ir ne, bet taip. Reikia išmokti sukomponuoti puokštę nors su keliais baltais žiedais.

Mano visai gerą nuotaiką sugadino telefono skambutis. Nekenčiu telefoninių pokalbių. Man sunku taip bendrauti, išskyrus tuos atvejus, kai yra konkretus pokalbio tikslas ar reikalas. Dabar skambino artimas žmogus, kurio aš pasiilgau, ir su kuriuo mieliau bendraučiau gyvai. O tos dešimt minučių nieko nedavė, tik priminė, ko šią akimirką neturiu  ir ko ilgiuosi…

Rodyk draugams

laiminga pabaiga

Pasakykit, o kokie jūsų santykiai su sėkme? Ar sekasi? Ar ne, viską sunkiu darbu ir atkakliomis pastangomis pasiekiate patys?

Nes man nesiseka. O gal ir sekasi? Viskas priklauso nuo požiūrio. Todėl ir vengiu lyginti. Bet kokį kartą per mėnesį ištinka nevilties priepuolis - o man nesiseka! Kodėl taip blogai? - klausiu Dievo. Ir tuojau pat atsiprašinėju. Nes bendrai paėmus, tai sekasi. Tai gerai. Tik gal šiandien nesiseka…

Anksčiau tokie priepuoliai būdavo retesni. Dabar riba priartėja dažniau. Vienas iš dabartinio gyvenimo būdo pašalinių poveikių.

Šiandien, jausdama, kad blogai, atsiprašiau iš darbo. Išėjau, užsidėjau tamsius akinius ir verkiau. Žinodama, kad nėra nieko, kas pasirūpintų bent jau mano kūno poreikiais, prisiverčiau užeiti į prekybcentrį. Išėjau jau beveik šypsodamasi. Riba nutolo. Dar truputį paverkiau, bet nugalėjo proto balsas. Man verkti negalima. Nes pradeda skaudėti galvą, sūru burnoje, baisiai atrodau, o ir savijauta visai nepagerėja.

Dabar graužiau sąžinė, kad savo bėdas užkraunu kitiems kad ir tik viršvalandžių pavidalu. O šiuo atveju ne tik tai.

Svarstau, ar plauti grindis, ar eit dar kur nors pasižmonėti? Bet ir vėl reikia, kad spirtų į užpakalį. Net čia nesiseka…

Rodyk draugams

Rojus plečiasi

Mano Rojaus sodas šiandien pasipildė baziliku, rozmarinu ir katžole. Esu dosniai sėjanti Deivė.

Tik kartu apimta nerimo ir abejonių. Žinau, dar teks palūkėti, kol pasirodys daigeliai, bet ar jie tikrai pasirodys? Kada? Kokie? Laukimas mane žudo. Juokauju. Pasilenkiu prie savo žemių lopinėlių ir šnabždu - aš jus labai labai myliu. Aš jūsų labai labai laukiu. Man jūs labai labai reikalingi.

O gal padės?

Rodyk draugams

Dievo darbas

Žalumos ilgesys jau prieš savaitę privertė nusilaužti kelias šakutes. Tris alyvos, vieną liepos ir vieną neidentifikuotą. Pamerkiau jas. Liepa vis dar apmirusi, tačiau kitos jau pasipuošė žaliais pumpurais. Šypsausi dėl to.

O šiandien prigimtinis lietuviškas noras privertė sukišti pirštus į žemę. Kol kas dar neturiu jokių kambarinių augalų. Tai pasėjau čiobrelį, kalendrą, krapą ir melisą. Neįsivaizduoju, kas išeis. Visai neturiu žemdirbystės patirties. Bet jau berdama žemes į vazonėlius prisiminiau, jog kažkada girdėjau, kaip vaikai augino ąžuoliukus. Kad gilė sėkmingai sudygtų, prieš kišant į žemę reikia ją apspjauti. Aš irgi spjaudžiau spjaudžiau - o gal padės?

Jaučiuosi kaip Deivė kurianti savo Rojaus sodą.

Rodyk draugams

laikas mano priešas

Mintis turi ateiti ir išeiti.

O mano galvoje mintis sukasi ir sukasi.

Žinau, kad dabar ne laikas galvoti, nes ne laikas ką daryti, bet argi visada klausau savo proto?

Ne.

Aš truputį jaudinuosi (žiauriai) ir bijau (žiauriai), o ir ką nors padaryti galėsiu tik rytoj, bet šiandien visą dieną mano galva - tai lėkštė sriubos, o aš nenumaldomai, nesustodama, įkyriai suku šaukštą.

Ar man pavyks, ar pavyks bent ką padaryti, ar sėkmingai, o gal ne, ar išdrįsiu, ar žinosiu, ar palankus bus laikas, o žmonės geranoriški, ar ar ar? …

Laukiu rytojau, kad galėčiau ką nors daryti, bet ir nelaukiu - bijau. O jei nepavyks? Jei nepriversiu savęs? Jei nesiseks?

Ar rytoj šiuo metu jau būsiu tai padariusi? Bent pradėjusi? Ar man pavyks? O gal ne? Tai kitą dieną?

O šiandien vienintelė išvada, kurią galiu padaryti, yra tokia - tai labai nesveika.

Rodyk draugams

sušalti į ledą

Pastarosiomis dienomis dažna mintis yra apie ožką ant ledo. Ir kas yra ta ožka? Aš, be abejo. Tiek tiesiogine prasme, kai bandau išlaikyti pusiausvyrą, ir bijau žengti tiek pirmyn, tiek grįžti atgal, tiek ir savo laukimu, trypčiojimu, laukimu.

Prisipažinsiu, paskutiniu nesu laiminga. Turiu ant širdies skaudulį. Atrodo, smulkmena, bet mane kai kas labai įskaudino. Bandau sau pasakyti, kad visa tame yra ir mano kaltės, bet nuo to ne geriau. Nes mano kaltė - tai, kas nuo manęs nepriklauso. Yra taip, kaip yra. Ir arba reikia mane priimti tokią, kokia esu, arba eiti be manęs. Ir nuėjo… Tai kodėl man taip skaudu?

Kadangi jaučiuosi nepelnytai įskaudinta, jaučiu, kad likimas, gyvenimas, gal Dievas? man skolingas. Ir artimiausiu metu laukiu to, kas man tai grąžins. Skolas (skriaudas?).

Tikrai, esu ožka. Trypčioju, ir nei pirmyn, nei atgal.

Sapnavau jūrą. Piktą ir šaltą. Ankstyvą pavasarį. Aš atvykstu atostogauti, jaučiu piktą ir šaltą vėją, bet jaučiuosi laiminga. Dėl to pojūčio, kad kažkas man skolingas, ir dabar man už viską bus atlyginta. Bet tesutinku žmones, kuriuos kažkada pažinojau. Man malonu vėl juos sutikti, norisi bendrauti, bet nei vienas manęs neprisimena! Ar bent jau apsimeta, kad taip yra. Aš bandau ieškoti priežasčių, kodėl taip yra, bet telieka skausmo pojūtis. Kai kas mane labai įskaudino…

Rodyk draugams

pradeda suktis naujas ratas

Ką žinote apie užsiciklinimą? Jau kokį dvidešimtą kartą klausau Shakira ft. Wyclef Jean - Spy ir negaliu sustoti. Kokia graži man šią akimirką ši daina, kad aš stabtelėjau vietoje. Sukuosi 3,28 minučių laike.

Kalėdos buvo nuostabios. Šiltos ir savos. Su gerais žmonėmis. Liūdna, kad rytoj vėl į darbą. Bet didžiausiame savo ko nors nenorėjime sugebu ieškoti kažko teigiamo. Kažko, ko dar nežinau. Bet kas manęs laukia.

Dieve, ačiū Tau už Mb. Aš tesugebu pasakyti, kas patinka ar ne, reikia ar ne, noriu ar ne. Visa kita atlikti tenka jam. Tikra materiali gėrio išraiška.

Ilgiausią naktį teko padiskutuoti apie būrimus. Gal tai tik ir žaidimas, bet aš jo bijau. Kadangi visi jie labai teisingi. Ta prasme, kad visi turi ne tik gerąją, bet priešingą, blogąją pusę. O blogo atsakymo aš nenoriu. Geriau tada nežinoti. Geriau to neprišaukti.

Rodyk draugams

viskas yra susiję - aš renkuosi ratą

Dar vakar norėjau parašyti apie keistą savo gyvenimą, blogus ženklus, prietarus ir tramdomas ašaras. Nes buvo sunku.

Bet sustreikavo mano internetas, ir neparašiau nieko.

Šiandien išviriau pomidorų sriubą, prasmingai pasišnekėjau su tėvais, sužinojau, kad dviem savaitėm išeinu nemokamų atostogų ir esu visai laiminga.

Su viltimi klausiu: gal gi viskas baigsis gerai? Esu nepataisoma optimistė ir esant bent menkiausiam postūmiui skeidžiu savo bures ir manau, kad mano kelias nuves mane, kur tik aš panorėsiu: bet kur…

Galvoju apie savo virtuvę: juk raudonos plytelės, balti stalviršiai ir rudos spintelės yra gražu, ar ne? Dabar tik tereikia tai paversti tikrove. Kai pagalvoju, kiek dar reikės investuoti į savo namų remontą, man plaukai šiaušiasi. Bet po labai po truputį aš judu savo vizijos link. Dar galvoju, kad esu labai laiminga, kai krizės metais galiu rinktis viryklę žiūrėdama į spalvą, o ne į kainą. Ir nelikti niekam skolinga. Ir todėl į priekaištus, o kam to reikia, nekreipti dėmesio. Juk pati tai uždirbu.

Todėl šio vakaro maldose neprašau nieko sau, prašau kitiems - bet ir tada per kitus bandau padėti pati sau. Juk viskas yra susiję…

Rodyk draugams

ar tu mano pusėje?

Sako, kad atsidūrus tarp dviejų bendravardžių norai pildosi, todėl dabar mano kolegių mėgstamiausias žaidimas yra atsidurti tarp manęs ir mano bendravardės kolegės ir sugalvoti norą. Negalima galvoti: aš noriu. Norėti niekas nedraudžia, ir norėti gali visą gyvenimą. Reikia galvoti: aš esu sveika, laiminga, laisva, mylima, turtinga… Arba esu į universitetą įstojusio sūnaus mama, ištikimo vyro žmona, sveikų ir laimingų tėvų dukra ir t.t. ir pan. Sako, norai pildosi.

Aišku, aš tuo džiaugiuosi ir visai nepavydžiu, bet kartais taip norisi pasakyti: aš irgi taip noriu. Atsistoti tarp ko nors. Ne todėl, kad ko nors ypatingo norėčiau (aišku, kad noriu), bet tam, kad pajusčiau paramą.

Kažkada sužinojau, kad mūsų gyvenimo sėkmė ir laimė 33% priklauso nuo mūsų, 33% nuo kitų ir dar 33% nuo Dievo, likimo, ar dar kaip tai pavadinsite. Todėl pagrindinė priežastis, kodėl kažkada melsdavausi prieš egzaminus, ir buvo tai, kad tikėjau, jog 33% plius 33% lygu 66%, o tą dėstytoją aš jau kaip nors įveiksiu.

Ir dabar kartais labai morėtusi pajusti, kad tie paslaptingieji 33% yra mano pusėje…

Rodyk draugams