BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

į pietus

Atrodo, tik prieš porą savaičių pastebėjau pro savo miegamojo langą raudonų lapų sruogą. Dabar tas medis be lapų. Keistas metas. Gatvėje, priėjus geltoną klevą, sustoju pakėlusi akis į jį. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Tiesiog praeiti. Nes tas mirštantis grožis hipnotizuoja ir traukia. Ar vis dar tebesu toje pačioje Žemėje? Ar vis dar tebesu čia?

Norėjau naujų iššūkių - tai ir gavau. Kad net žiaukčioju - ar tai kąsnis, kurį galiu apžioti? Bet tai tik pradžia, tik pati pradžia - žiema bus sunki, bet pavasarį tikiuosi atgimimo.

Dar turiu du gerbėjus. Nieko rimto, netgi negali būti tai kada nors. Nes įsivaizduoju save kaip karaliaus dukterį, visiems pretendentams į jos ranką ir širdį, sakančią ne. Gyvenimas ne pasaka, bet kartais tai taip būna panašu. Tebūnie supykęs karalius uždarys mane bokšte, kuriame auginsiu kasą, bet ne, šį kartą tikrai ne.

Sapnuoju merginą, kurią kažkada pažinojau. Labai seniai buvome klasiokės - vienus metus. Per tuos metus viena kitai nepasakėme gal nei dvidešimties sakinių. Bet tada ja aš labai žavėjausi. Nes mokėsi labai gerai, buvo graži, patiko berniukams, drąsi, gal net kartais balansuodavo ties neleistina riba. Bet net tie mokytojai, kuriems tai nepatiko, rašė pačius geriausius pažymius, nes tiesiog kitaip elgtis negalėjo - ji buvo jų verta. Taigi, po aštuoniolikos metų sutikau dar kartą. Nieko tikro nežinau, bet tie keli ženklai leidžia spėti, kad nėra viskas labai gerai. O paskui sapnai su bažnyčia, žaizdomis, nusivylimais… Truputį liūdna.

Šie metai kažkokie keisti, liūdni, pereinamieji. Ne tik man - daugeliui. Pavasaris buvo labai vėlyvas, vasara irgi neypatinga. Stengiuosi gaudyti kiekvieną saulės spindulį, bet jaučiu baimę - ar spėsiu prigaudyti jų pakankamai, kad ištverčiau žiemą? Jaučiu baimę dėl trumpėjančios dienos ir bijau to laiko, kai teks persukti laikrodį. Nes jaučiu, kad manyje saulės atsargų mažai. Šiais metais prisimenu tik kelias dienas, kai buvo tikrai karšta, ir nei vienos, kad būčiau norėjusi, jog būtų bent šiek tiek vėsiau.

Noriu keliauti, kažkur išvykti, dingti. Bandau bent jau apie tai kalbėtis ir planuoti. Žinau, kad pasaulis platus, pilnas įdomių vietų, kurių niekada neaplankysiu, teoriškai galiu nuolat keliauti vis kitur. Bet praktiškai mane traukia ten, kur jau buvau, ir kur buvo gera. Ten noriu sugrįžti vėl ir vėl.

Rodyk draugams

mano malda

Man kartais atrodo, kad naujienų puslapius verčiu, ne kad neatsilikčiau nuo gyvenimo ritmo, o kažko ieškodama. Gerų naujienų. Asmeninės žinios. Nurodymų ateičiai. Tikiuosi rasti kažką, dėl ko jausiuosi geriau, žinosiu daugiau, gyventi bus aiškiau. Tik kad tos viltys retai patenkinamos. Tą akimirką nusiviliu, o kitą dieną ieškau vėl.

Gyvenimas banguoja, bet taip buvo visada. Diena ant bangos, diena šalia, diena po banga. Tik pasiilgau ramybės. Arba pokyčių. Bet kai kas pakinta, aš vėl nepatenkinta. Todėl šių laikų mano malda - džiaukis ką turi. Tik kas negerai - džiaukis ką turi, kažko trūksta - džiaukis ką turi, per daug nerealių svajonių - džiaukis ką turi… Tam kartui palengvėja.

Dar labai noriu atostogų. Šiais metais - buvo tik savaitė. Tai taip norisi dar nors truputį. Kur nors išvažiuoti, pakeisti aplinką, ištrūkti iš rutinos, tiesiog pasikeisti. Čia aš jau nesidžiaugiu tuo, ką turiu.

Rodyk draugams

abstraktus įrašas

Šiam gyvenimo laikotarpiui gavau patarimą - neišlaidauk ir džiaukis tuo, ką turi. Tikrai, tinka. Ir ramina. Aš nuolat siekiu kažko nepasiekiamo, ieškau ir jaudinuosi, o juk jau turiu labai daug. Tikrai verta nusiraminti ir suprasti - dabar negausiu daugiau, bet - aš turiu daug.

Šiuo metu vėl verčiasi mano gyvenimas, ir aš pati stebiuosi, kokia rami esu. Protas man sako, kad turėčiau bent truputėlį jaudintis, bet tiesa yra ta, kad kol kas aš nežinau, dėl ko reikėtų tai daryti.

Net sunku paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai kartu ir tam tikras pralaimėjimas, ir taip pat paaukštinimas pareigose, dideli pasikeitimai, bet gal į geresnę pusę, nors nebūtinai. Kita vertus, taip kaip buvo, irgi tęstis ilgai negalėjo.

Trečiadienį laukia svarbus susitikimas ir pokalbis. O aš rami ramutėlė. Gerai, bet kad tik per tą ramumą nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Perskaičiau, ką parašiau ir kažin, ar pati ką supratau. Tebūnie, tai būsenos aprašymas, kad galėčiau palyginti, kai kas nors paaiškės.

Rodyk draugams

gyvenimo procentai

Ką tik paskambinau broliui. Balse nulis entuziazmo, nulis džiaugsmo. Suprantama - juk ne pana, tik sesuo skambina. Bet taip jau yra - kai jis su nuline nuotaika, tai pas mane jos šimtas procentų. Kalbu jam apie nuostabią žiemą, saulėtas dienas, orą be debesų, be audrų, be pūgų. Juk puiku, ar ne? Sakysit šalta? Niekai! Nėra netinkamo oro, tik netinkamas apsirengimas. Ir dabar mano išvaizdoje nulis mados ir stiliaus, bet man šilta. Žiema man teikia džiaugsmą.

Bet aišku galima rasti ir trūkumų. Labai noriu naujos suknelės. Kad per Valentadienį turėčiau kuo pasipuošti nors dėl mylimiausio pasaulyje žmogaus - pačios savęs. Tik iki to dar milijonas reikalų - pavyzdžiui, kaip pasimatuoti, kai jau vilki tris sluoksnius rūbų? Atrodo, sumokėčiau dvigubai, kad tik ta suknelė jau būtų mano spintoje. Na, bet laiko dar yra.

Mečiau vieną iš savo darbų. Ir jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kokį man tai teikia džiaugsmą. Kalėjimas gal nėra tinkamiausias palyginimas, bet panašu. Dabar turiu vieną darbą, laisvus sekmadienius ir nenuvažiavusį stogą. Darbas man teikia džiaugsmą, gyvenimas taip pat, aš jaučiu, kaip gyvenimo svarstyklės įgauna geriausią pusiausvyrą.

Vien geros naujienos, ar ne? Dar noriu nuvykti į Romą, ar bent į Kauną, ar prie jūros, nors Baltijos, truputėlį atšilus orams savaitgalius leisti kaime su šeima, noriu sofos ir raudonos rožės paveikslo ant sienos, dar batų ir naujų kailinių, noriu pagaliau nusipirkti roibos arbatos ir išbandyti cukraus vašką. Ir vėl daryti rytinę mankštą.

Metų pradžia puiki. Nors kartais pagaunu save mąstančią - kurioje metų vietoje esu. Ir nustembu, kad dar taip nedaug jų praėjo. Su laiku niekad gerai nesutariau. Tik jaučiu, kad dabar jis mano pusėje.

Rodyk draugams

maištas

Pačios gamtos sugalvota tvarka visada yra pati geriausia. Kodėl žiema turi būti balta? Nes diena trumpa ir niūri. Kad būtų pusiausvyra, ir žmonės nemirtų nuo depresijos, sniegas nušviečia dieną.

O šią besniegę žiemą mano nuotaika bjauri. Tiesiog fiziškai jaučiu, kaip trūksta šviesos. Ir dilgteli sieloje nuo bet kokios užuominos  apie saulę, šviesą, atostogas, jūrą, šilumą.

Tiesa, vakar pasnigo. Tai bent jau nuramino mano nuogąstavimus, kad šią žiemą galiu nepamatyti sniego.

Protestuodama keičiu plaukų spalvą. Pamažu tampu šviesiaplauke. Natūraliais būdais! Pasirodo, kad medus šviesina plaukus. Įdedu šaukštelį į plaukų balzamą, palaikau 30 min - ir tai veikia! Netapsiu šiaudine blondine, bet plaukai šviesėja ir blizga. Man gražu.

Baigiu atsisveikinti su vienu iš savo darbų. Tuo, kurio nemyliu. Dar trys dienos, ir ištarsiu galutinį sudie. Tai dar vienas dalykas, kuris džiugina. Ir dar tai reiškia naują pradžią. O man tai visada asocijuojasi su gerais dalykais.

Ir pasirodo, kad citrinų sultis galima naudoti vietoj plaukų lako.

Rodyk draugams

jaučiu slaptą džiugesį

Kalendoriui kalbant apie žiemą, bet orų prognozėms tylint apie sniegą mano mėgstamiausias šio laikotarpio daiktas yra lova. Ryte keldamasi net sakau - mano brangioji, mieloji, švelnioji, išsiskiriam neilgam, kelios valandos ir aš sugrįšiu. Myliu ją. Toks laikas…

O kai nežadina žadintuvas, miegu nepaprastai ilgai. Nors ką aš sakau, dabar jis beveik visada mane žadina. Šiandien man laisva diena, bet dvyliktą turėjau susitikimą - valdžia kviečia ant kilimėlio. Ir ką - gėda prieš tą vyturėlį, kuriuo kažkada buvau, bet aš nusistačiau žadintuvą…

Apie susitikimą ant kilimėlio - prieš visai nenutuokiau, apie ką jis bus. Truputį bandė pasufleruoti, gal nori didinti savo etatą? Tai aišku, ne. Bet pasirodo, nori mane visai iškelti. Ir man tai visai nepatinka. O gal ne? Nežinau. Kaip žinia, tai nėra vienintelis mano darbas. Bet kaip tik šiuo metu ir kitame užduodami svarbūs klausimai apie ateitį.

Paprašiau laiko pagalvoti. Iki penktadienio. Bet manau, kad jau dabar turiu atsakymą. Jau ne pirmas kartas, kai dėl darbo 1. iškyla panašūs klausimai. Iki šiol jie kažkaip išsisprendė gerai ir nelabai skausmingai, bet visada kažkur giliai tokiu metu suvirpa palengvėjimas - o gal šį kartą atsisveikinsiu? Pripažįstu, bet koks nors kiek lojalesnis darbuotojas būtų geriau. Ir dabar galvoju - gal tai ženklas?

Prieš kurį laiką dėl to labai jaudinausi, nes pirkau butą ir dariau remontą. Buvo krizė. Ir aš bijojau likti be pajamų. Dabar šių baimių nebeliko. Tai gal tikrai laikas ieškoti darbdavio, kurį mylėčiau labiau?

Rodyk draugams

dialogai

Man atrodo, kad pastaruoju metu mano ir taip nedidelis socialinis aktyvumas dar labiau mažėja. O bet koks kontaktas su kitais žmonėmis tampa išmėginimu.

Mama serga. Todėl paskambinusi klausiu - nori, kad tave aplankyčiau? O pati sau sakau - ne, ne, ne. Su tėčiu irgi sunku - jis sutrinka, kai mama nekaip jaučiasi. Atrodo, kad visi iki tol buvę bendravimo būdai pamirštami, o naujas neišrandamas.

Darbe kyla konfliktas - jis rėkia taip, aš ne. Esu teisi, bet man apmaudu, kad nesugebu įtikinti. Kyla skandalas, iš kurio niekas nelaimi.

Miršta kolegės uošvė. Senutei laikas mirti, ir visi tai priima kaip aiškų ir suprantamą dalyką. Gal net šiek tiek su palengvėjimu. Bet ką sakyti susitikus?

Galiausiai, jau vakare, grįžtant namo, užkalbina mergina - ar nematėte šuns, be pavadėlio, vokiečių aviganio? Ne. Bet kažkodėl nesmagu, kad tik taip galiu atsakyti. Panorstu, kad šio susitikimo nebūtų buvę.

Paguodžia tik pokalbis su broliu. Jam paskambinusi galiu tylėti. Ir net toks pokalbis yra pakankamai informatyvus bei jaukus.

Rodyk draugams

metų potvynis

Vakar buvo jau aštunta darbo diena. Tai nieko keista, kad verkiu eidama į darbą. O dar paslydau ir nučiuožiau ant nugaros. Normaliomis sąlygomis nusijuokčiau, mano - pravirkau dar graudžiau. Bet paskui pasakiau sau, kad tai blogiausias dienos įvykis, o paskui bus tik geriau. Bet diena vis tiek sunki buvo.

O šiandien nesikeliu iš lovos. Dieve, kaip gera. Nepaisant to, kad sąžinei ramybės neduoda visokie buitiški reikaliukai, kuriuos kaip ir laikas būtų padaryti. Juk prieš tai buvo aštuonios darbo dienos! Tikrai visko prisikaupė. Ir dar šiek tiek daugiau. Bet sakau - raminkis, juk savaitgalis bus laisvas. Gal pagaliau pirmą kartą šiais metais turėsiu dvi laisvas dienas iš eilės? Tikiuosi.

Kartais pagaunu save svarstančią - kaip keista, žmonės neturi darbo, o aš jo turiu per daug. Mielai mažinčiau jo apimtis. Bet tai ir stabdo - laikmetis toks, kai darbas pasidaręs vertybe. O man dar siūlo paaukštinimą. Dėl kurio turiu daugybę abejonių - realiai šiuo metu tai reiškia dar daugiau darbo ir mažiau stabilumo. Tai ir laukiu, tikėdamasi ryžtingą ir galutinį sprendimą dar kuriam laikui atidėti.

Pabudau šiandien persuktu ar tai susuktu sprandu. Gal čia slydimo, čiuožimo ir griuvimo pasekmė, gal ne, bet jausmas keistas. Man niekada dar taip nebuvo! Tepu Traumeel ir svarstau - ar padeda? Lyg ir geriau, o gal taip pat? O gal tas pagerėjimas ir nieko nedarant būdų toks pat? Bet juk ir yra tokia homeopatinių vaistų esmė - skatinti organizmą sveikti patį.

Pastaruoju metų įsigijau naują pomėgį, kuris baigia pavirsti dar viena priklausomybe. Bet jums apie jį nepasakosiu, nes man šiek tiek gėda apie tai prisipažinti. Visa  laimė, kad yra žmogus, su kuriuo galiu apie tai pasikalbėti, ir jam tai visai neatrodo kvaila ar keista. O aš džiaugiuosi, kad šis pomėgis nėra tęstinis, turi pabaigą, kuri ne taip ir toli. O paskui bus ir vėl kaip visada.

Išsiliejau. Kelioms savaitėms.

Rodyk draugams

inventorizacija

Naujieji metai įsibėgėja, bet jųjų sąskaita dar išgyvenu senuosius. Galų suradimas bei surišimas kartais atima laiko ir jėgų. Todėl šiandien garsiai pasakiau - žmogus, kurį labiausiai myliu, esu aš pati. Ir išėjau. (Bet rytoj grįšiu, jei ką).

Žinote, tikriausiai, kokie yra dešimt Dievo įsakymų. Jie visi kažką draudžia. Bet yra ir dar vienas. Didysis, kuris liepia. Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų, taip, kaip save.

Už meilę. Toks būtų mano naujametinis tostas. Nes šiandien man prasideda Naujieji metai. Asmeniniai. (Rašau ir šypsausi iki ausų - gerai čia sugalvojau, ar ne?)

O kokie buvo senieji? Prieš akis matau ramų, smagiai čiurlenantį, per pievą tekantį upeliuką. Rami tėkmė - toks pavadinimas man labiausiai patinka. Aišku, kad buvo visko. Pakilimų, nuotykių, smagių kelionių, artimų žmonių, atradimų (ir praradimų…), žinių, patirties (ir išminties), kraustymosi, darbo, dovanų - bet šiandien viskas šiek tiek susiliejo ir ištekėjo (upeliuku). Tolyn…

Rodyk draugams

sulėtinti

Galva pilna minčių. Kartais net dūzgia. Bet kai bandau sugalvoti, kaip jas materializuoti, sutrinku. Jaučiu, kad nesugebėsiu to padaryti. Arba gausis tik menkas atspindys.

Neseniai skaitytoje Jurgos Ivanauskaitės knygoje rašoma apie “lėtą” laiką. Ir mano kažkada toks buvo. Dabar tai yra vienas iš praeities potyrių, kurio ilgiuosi. Nes mano laikas dabar yra “greitas”… Lekia pasišokinėdamas. Prisimenu, kaip tik prieš keletą metų lapkritis ir gruodis buvo ilgiausi, tamsiausi bei sunkiausiai išgyvenami metų mėnesiai. Dabar nei matau, nei jaučiu tai. Kas atsitiko?

Ilgiuosi nuobodulio. Kai skaičiuosi minutes ir lauki, lauki, lauki. O ką veikti dabar? Kada baigsis? Kada praeis? Kada? Kada?… Dabar taip nebebūna. Savaitgalį teko paskirti profesiniam tobulinimuisi, ir kai kurios paskaitos pasirodė ilgos bei nuobodžios. Bet tik trumpam. Juk čia būtent tas laikas, kurio tu ilgiesi - pasakiau sau. Galvoje nebeliko minčių, nebežiūrėjau į laikrodį, nebeklausiau lektoriaus, atsipalaidavau. Buvo gera. Kad taip dažniau.

Kita vertus, galima pamanyti, kad dabar mano gyvenimas pilnas įvykių, nuotykių, užduočių ir pastangų. Tikriausiai. Bet yra ir ilgesio. Šiek tiek kitokio. Nes ir greitis gali atsibosti.

Rodyk draugams