BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

senieji metai, naujieji metai

Kartais noriu išnykti, dingti, nebūti čia, o būti kažkur kitur. Ir nežinau - ar noriu būti kažkuo kitu, ar kaip tik - būti savimi?

Naujieji metai - tai lyg pradžia. Dar vienas šansas pradėti kažką naujo. Tai iliuzija, dažniausiai tai būna iliuzija, aš per daug sena, kad nežinočiau, jog vis tiek paskui viskas būna taip pat. Todėl kuo toliau, tuo labiau man metų skaičiaus keitimasis nepatinka. Bet vis tiek tikiuosi geriausio.

Neapsisprendžiu, kaip vadinti savo kalėdinę dovaną - tarnas ar vergas? Tarnas, vis dėlto. Kažkaip gražiau ir padoriau skamba. Gavau grindų priežiūros robotą, ir jau sulaukiau pastabų - nukrinta dulkelė ir robotukas bėga išvalyti. Bet švaros niekada nebūna per daug.

Senųjų metų pabaiga buvo pilna vilčių, iš kurių nei viena dar kol kas nebuvo pateisinta. Norisi garsiai ir piktai sušukti Kažkam į erdvę - Tu iš manęs šaipaisi? Rodai ir gundai - bet kodėl? Kodėl visa tai neįgyja bent kiek materialesnio pavidalo? Kad apčiuopčiau ir pajusčiau. Paskui jau kaip nors tvarkysiuosi pati.

Taigi, baigėsi dar vieni geri metai, ateina kiti geresni. Ir tikrai tikrai - bus tik geriau.

Rodyk draugams

mano paaiškinimas

Kaip žinia, visada galimi du variantai - geras ir nelabai geras. Šiandien ryte niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad galimas blogesnis variantas, negu kad labai geras. Diena suplanuota, tai, kas priklauso nuo manęs, padaryta, netgi ir nuojauta gerų geriausia. Bet tai, nuo ko tas gerumas (o kartu ir diena) turėjo prasidėti, žlugo net neprasidėję.

Mane taip apmovė ir pavedė, kad iki šiol negera. Iki šiol net neįsivaizdavau, kad galimi ir tokie variantai. Kad ir taip būna.

Aš geras žmogaus. Suprantu, visaip būna. Visko atsitinka. Bet ką man daryti? Ką dabar daryti? Neįsivaizduoju. Nes problema vis dar lieka.

Eilinį kartą įsitikinau, kad man niekada, jokiomis aplinkybėmis, jokiomis sąlygomis negalima verkti. Nes tai bene vienintelė indikacija mano galvos skausmui. Taip įsiskaudėjo, kad buvau priversta galvoti apie nuskausminamuosius. Nieko geresnio nesugalvojau, kaip ištepti kaktą Traumeel. Bet tikriausiai šiuo atveju geriau tiktų raminamieji.

Tu žiūri ne į žmones, bet pro juos, - pasakė brolis. Ir tai tikriausiai tiesa. Ir paaiškinimas mano fobijų, mano vienatvės, mano gyvenimo būdo, manęs paaiškinimas…

Rodyk draugams

skaidri blogybė

- Ar namie jau šildo?

- Ne.

- Karštos bobutės tavo name gyvena.

Ir tai tikra tiesa. O šaltis yra tas reiškinys, kurio aš labai nemėgstu. Tai tokia gyvenimo blogybė, kuria galiu nepaliaujamai skųstis. Man šalta. Tik grįžusi apsirengiu dar prieš dešimt metų megztą mano močiutės megztinį, kuris skirtas ne šaltiems orams, bet labai šaltiems orams. Ji jį numezgė prieš mano studijų pradžią, kad lengviau pakelčiau auditorijų bei bendrabučio šaltį. Ant viršaus užtempiu didelį jaukų chalatą. Tada jau galiu kažką ir veikti.

Nesu karšta moteris…

Rodyk draugams

Nancy Sinatra Bang Bang

Atrodo, nebemoku rašyti. Pasipina kokia mintis, o jos paversti žodžiais man neišeina. Bet neišgyvenu dėl to. Gal nieko verta? Gal ne laikas? Ai, nesvarbu.

Įdomu, kokių E čia pridėta? - Kaipgi be E. Reikia palaikyti imunitetą.

Mąsčiau, kad viskuo nepatenkintų lietuvių charakterį lemia per dažna metų laikų kaita. Mes tiesiog nespėjame priprasti ir prisitaikyti prie vieno metų laiko, o jau, žiūrėk, kitas. Jau ruduo. Mano plaukai tai jaučia. Akys taip pat. Man reikia daugiau valandų miego. Ieškau jaukios šilumos ir galvoju - o kur nukišau savo Himalajų druskos lempą?

Ypač patinka tas Bang Bang.

Rodyk draugams

nėra viskas, bet be jos viskas yra niekas

Visą gyvenimą dirbau, o dabar reikia pinigus reikia išleisti vaistams.

Tai gal dirbti mažiau reikėjo? Arba ne tik uždirbti pinigus, bet ir jausti polėkį, įkvėpimą, meilę.

Visos mūsų ligos - tai ankstesnio gyvenimo išraiška.

P. S. šiandien jau ketvirta diena.

Rodyk draugams

nuogumo džiaugsmas

Vakar viena moteriškė man pasakė - galėčiau vaikščioti nuoga iš to džiaugsmo, kad karščiai baigėsi.

Bet koks čia džiaugsmas?

Vasara baigiasi… Gal ir gerai, kad baigiasi. Neatnešė ji man to, ko tikėjausi. Ne, netiesa. Atnešė. Bet per mažai. Bet man visada būna mažai. Nors yra daug. Rudens pradžia irgi žada daug. Bet kas iš to? Nes noriu daugiau.

O iš tikrųjų tai norėjau pasakyti, kad kaip tik praeina laikas, kai galėjau nuoga vaikščioti. Laikas prisidengti.

Rodyk draugams

šiandienos pokalbiai

- Ar Rita yra?

- Ne, atostogauja.

Ne tik kad, nepavydžiu, bet užjaučiu Ritą, kai jos teiraujasi toks bernas (kad ir kas jis bebūtų).

Brolio paprašau išvalyti vonios sifoną. Pasiskundžiu - na ir pripėdavai. Nieko, išsišluostysi. Bet kad grindų plovimo laikas tik po dviejų savaičių! Tik jau nereikia pamokslų. Pati žinau. Tik kad kitaip neišeina…

Perkelia man jūros nuotraukas. Šalia, matau, yra ir “Pacientų nuotraukos”. Nustebusi klausiu - fotografuoji savo pacientus? Dantis. Bet juokdamasi atsakau - na, juk būna įvairių iškrypėlių.

Į kambarį įskrenda musė. Atsiranda didvyris, norintis ją išvyti.

- Skrisk, nes užmušiu. Taigi rodau, kur skristi. Ne, ten gi šviesiau. Kvaila musė.

Sakau:

- Negąsdink, ji juk tavęs bijo. O tu kaip jaustumeisi tokioje padėtyje?

Musė pagaliau išskrenda. Didvyris sako:

- Pagaliau išvijau.

O musė:

- Pagaliau pabėgau nuo to pabaisos.

Rodyk draugams

ravėjimas

- Ką nors nuo galvos.

- Prekybos centre paieškokit kirvio.

Vakar vakare kone apsiverkiau. Praleidau nepaprastai puikią šventišką dieną, ir vietoj to, kad džiaugčiausi ateinančia kita dar puikesnia diena, žinau - man rytoj, t. y. jau šiandien, į darbą. Dirbti per šventes yra labai sunku. Vargina.

Grįžtant iš darbo gėrėjausi medžių žaluma lietaus debesų fone. Man tai atrodė be galo gražu. Vos vos suspėjau grįžti. Išėjau į balkoną pasigėrėti lietumi. Mano kaimynai iš apačios džiaustė skalbinius.

- Kai taip pakabini, atsiradusį sulenkimą labai sunku išlyginti, - mokė moteris savo gyvenimo vyriškį.

Negi ir mano skalbiniai taip atsiduoda skalbimo milteliais, pagalvojau. Tikiuosi, ne. Net negalėjau užuosti lietaus.

Kavamedžio vazonėlyje jau kažkas žalia. Nagi sudygo? Po devynių dienų. Kai aš apsišarvavau trisdešimties dienų kantrybe. Stebiu.

Darže ridikėlius pasėjau gerokai per tankiai. Tai jie dabar patį Rojaus daržą kelia į dangų.

Prieš akis dvi su puse sunkios dienos. Kur sunkiausias darbas nuravėti kojas. Juokauju, žinoma.

Rodyk draugams

kvailas rytas

Vakar teko girdėti pokalbį:

- Ar daug buvo vyrų?

- Asilų buvo daugiau.

Nors ir kovoju visa apibendrinančiomis neigiamomis nuostatomis, kova kartais būna beveik bevaisė. Vakar jau buvau linkusi tuo patikėti. Ir susapnavau Tave. Kitais būdais uždraudžiau apie save priminti, tai įsibrauni į mano sapnus. Na ir kodėl Tu buvai ir vis dar esi man toks vienintelis? Kodėl aš nesutinku kito tokio vyro? Tik asilai ir asilai. Tai kad buvai mano gyvenime, man suteikia viltį, kad tai pasikartos. Aš pavargau laukti. O už tai, kad kažkur dar yra šiek tiek vilties, vadinu save kvaile. Kvailių kvaile.

Rodyk draugams

ar turtingi?

Su ponu baldžiumi aptarėme mano būsimą drabužių spintą. Kokia ji turi būti? Jei būtų tik mano valia, ji būtų bent jau dvigubai didesnė. Bet mano valia ir yra! O aš savo spintai paskyriau šią vietą ir jokią kitą. O vietos yra tik tiek, kiek yra. Ir spinta bus tokia kokia bus.

Ta proga verta prisiminti mano kolegės užsienietės, kilusios iš šiltesnio krašto, nei Lietuva, pastebėjimą, kad Lietuvoje reikia daugiau drabužių. Bandžiau suskaičiuoti, koks galėtų būti pats kukliausias garderobas metams Lietuvoje įskaitant visus reikalingus daiktus, ir kiek bemažinau, vis tiek gavosi daug.

Į mano spintą maždaug tiek ir tetilps. Liūdna. Ypač, kai man dabar didybės manija.

Na, tikrai, kai pagalvoji, ar tiek reikia? Kiek būtų galima sumažinti, atsisakyti, apsieiti…

Ir dar kai kas meta atseit protingą mintį - o vaikai tai badauja. (Afrikoje).

Bet jei jau atsisakyti, tai ir nesiekti, nekilti, netobulėti… Neturtėti. Ar ne?

Rodyk draugams