BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

gabalas burnoje

Paskutinio apsilankymo pas odontologą metu dantukų gydytojas pastebėjo, kad mano iltiniai dantys labai nudilę. Tokiu atveju jie plombuojami sugrąžinant reikiamą formą. Bet man tokia operacija negalima, nes sukandimas toks, kad greitai to plombavimo neliktų. Tai ką daryti? Gal jau nebedils?… Dar patarė miegoti su kapa.

Kapa - tai plastikinė plokštelė išlieta pagal mano dantų formą. Ir tada, kai ji buvo pagaminta, prasidėjo mano kova.

Pirmiausia mano vidinis priešiškumas prieš plastiko gabalą burnoje. Kas čia per nesąmonė? Kodėl? Ar tikrai man to reikia? Vakare įsidedu į burną, atsigulu į lovą ir klausiu - kodėl? Verčiuosi ant vieno šono, paskui ant kito, rytoj anksti keltis, o aš dar nemiegu, neišsimiegosiu, miego trūks - išsiimu ir pasidedu šalia. Ir tuojau pat užmiegu.

Taip keletą naktų iš eilės. Ketvirtą ar penktą vakarą užmiegu jau su kapa. Bet prabundu vidury nakties, suskaičiuoju, pažvengusi į laikrodį, kiek dar liko miego valandų ir išsiimu plastiką sau iš burnos. Toks scenarijus vėl kartojasi kelias naktis iš eilės.

Paskui nusistovi tam tikra pusiausvyra - jei ryte nereikia anksti keltis, miegu be kapos. Jei keltis anksti - su kapa. Jei sėkmingai su ja išmiegu, ryte būna lengviau ristis iš lovos.

Tokia tvarka tęsiasi keletą savaičių. Bet, prisipažįstu, nuodėmingas aš padaras. Jau kuris laikas kapa tvarkingai, visai nejudinama stovi ant lentynos. Pasiguodžiu savo odontologui apie neapykantą plastiko gabalui burnoje. Jis įkalbinėja pakentėti keletą mėnesių. Priklausomai nuo susidėvėjimo, gal paaiškės, kad man ji nereikalinga.

Tikiuosi.

Rodyk draugams

man tragiška, bet jums juokinga istorija

Kodėl visuose filmuose su Audrey Tautou (tuose, kur aš mačiau) pagrindinis vyriškojo vaidmens aktorius yra toks negražus? Stačiai atstumiantis.

Prasta man ši vasara. Iki šiol jaudinausi dėl savo tikrų ir įsivaizduojamų bėdų. Toks egoistinis liūdesys. Bet jau kelios dienos tai pamiršau. Atsirado bėdų, dėl kurių iš tikrųjų rimtai jaudinuosi.

Dažnai minėjau savo šeimą, kaip aš ją myliu, kokia ji tvirta ir solidari. Tikėjau tuo. Nors ir žinojau, kad ne viskas taip jau idealu. Gerai tol, kol gerai. O tik iškyla sunkumų, ir šeimos nebėra…

Ir liūdniausia, kad tie sunkumai bent jau man atrodo juokingi. Tai ne tos bėdos, dėl kurių reikia jaudintis. Mano brolis turi merginą, kuri nepatinka mano mamai. Juokinga. Kokios bėdos? O bėdos didelės. Nes šeimos nebeliko.

Ir baisiausia, kad jau niekada nebebūsim šeima. Po visų tų įžeidimų, grasinimų, pykčių - ar dar galima kažką sulipinti? Ar nebus jungiamasis audinys per daug randuotas?

Dar ne vestuvės, mano brolis suaugęs nepriklausomas vyras, iš vis aš manau, kad dar neįmanoma nuspręsti, kas iš tų santykių bus. Bet jau mama spėjo išsižadėti tiek mano brolio, tiek manęs. Nes esu jo pusėje, o ne jos.

Laimei, dar galiu kalbėtis su tėčiu. Tai paklausiau, iš kokio jūs amžiaus? Jis nusišaipė - XIXa. Xa., ne kitaip.

Rodyk draugams

dialogai

Man atrodo, kad pastaruoju metu mano ir taip nedidelis socialinis aktyvumas dar labiau mažėja. O bet koks kontaktas su kitais žmonėmis tampa išmėginimu.

Mama serga. Todėl paskambinusi klausiu - nori, kad tave aplankyčiau? O pati sau sakau - ne, ne, ne. Su tėčiu irgi sunku - jis sutrinka, kai mama nekaip jaučiasi. Atrodo, kad visi iki tol buvę bendravimo būdai pamirštami, o naujas neišrandamas.

Darbe kyla konfliktas - jis rėkia taip, aš ne. Esu teisi, bet man apmaudu, kad nesugebu įtikinti. Kyla skandalas, iš kurio niekas nelaimi.

Miršta kolegės uošvė. Senutei laikas mirti, ir visi tai priima kaip aiškų ir suprantamą dalyką. Gal net šiek tiek su palengvėjimu. Bet ką sakyti susitikus?

Galiausiai, jau vakare, grįžtant namo, užkalbina mergina - ar nematėte šuns, be pavadėlio, vokiečių aviganio? Ne. Bet kažkodėl nesmagu, kad tik taip galiu atsakyti. Panorstu, kad šio susitikimo nebūtų buvę.

Paguodžia tik pokalbis su broliu. Jam paskambinusi galiu tylėti. Ir net toks pokalbis yra pakankamai informatyvus bei jaukus.

Rodyk draugams

mano paaiškinimas

Kaip žinia, visada galimi du variantai - geras ir nelabai geras. Šiandien ryte niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad galimas blogesnis variantas, negu kad labai geras. Diena suplanuota, tai, kas priklauso nuo manęs, padaryta, netgi ir nuojauta gerų geriausia. Bet tai, nuo ko tas gerumas (o kartu ir diena) turėjo prasidėti, žlugo net neprasidėję.

Mane taip apmovė ir pavedė, kad iki šiol negera. Iki šiol net neįsivaizdavau, kad galimi ir tokie variantai. Kad ir taip būna.

Aš geras žmogaus. Suprantu, visaip būna. Visko atsitinka. Bet ką man daryti? Ką dabar daryti? Neįsivaizduoju. Nes problema vis dar lieka.

Eilinį kartą įsitikinau, kad man niekada, jokiomis aplinkybėmis, jokiomis sąlygomis negalima verkti. Nes tai bene vienintelė indikacija mano galvos skausmui. Taip įsiskaudėjo, kad buvau priversta galvoti apie nuskausminamuosius. Nieko geresnio nesugalvojau, kaip ištepti kaktą Traumeel. Bet tikriausiai šiuo atveju geriau tiktų raminamieji.

Tu žiūri ne į žmones, bet pro juos, - pasakė brolis. Ir tai tikriausiai tiesa. Ir paaiškinimas mano fobijų, mano vienatvės, mano gyvenimo būdo, manęs paaiškinimas…

Rodyk draugams

šiandienos pokalbiai

- Ar Rita yra?

- Ne, atostogauja.

Ne tik kad, nepavydžiu, bet užjaučiu Ritą, kai jos teiraujasi toks bernas (kad ir kas jis bebūtų).

Brolio paprašau išvalyti vonios sifoną. Pasiskundžiu - na ir pripėdavai. Nieko, išsišluostysi. Bet kad grindų plovimo laikas tik po dviejų savaičių! Tik jau nereikia pamokslų. Pati žinau. Tik kad kitaip neišeina…

Perkelia man jūros nuotraukas. Šalia, matau, yra ir “Pacientų nuotraukos”. Nustebusi klausiu - fotografuoji savo pacientus? Dantis. Bet juokdamasi atsakau - na, juk būna įvairių iškrypėlių.

Į kambarį įskrenda musė. Atsiranda didvyris, norintis ją išvyti.

- Skrisk, nes užmušiu. Taigi rodau, kur skristi. Ne, ten gi šviesiau. Kvaila musė.

Sakau:

- Negąsdink, ji juk tavęs bijo. O tu kaip jaustumeisi tokioje padėtyje?

Musė pagaliau išskrenda. Didvyris sako:

- Pagaliau išvijau.

O musė:

- Pagaliau pabėgau nuo to pabaisos.

Rodyk draugams

Tarzanas ir Džeinė

Pasiklydau mokesčių džiunglėse. Tikiuosi, Tarzanas mane išgelbės.

Mano Rojaus sodas šiandien pradėjo rodyti pirmuosius gyvybės ženklus. Labai menkus ir labai pirmus. Bet jau pradėjo. Valio!

O aš pradėjau mąstyti ir apie Rojaus daržą. Esu nusiteikusi labai optimistiškai. Kažkas vis tiek išeis.

Prisigalvojau net iki tokių fantazijų, kaip apie balkoną vietoj laukinės vynuogės ar gebenės apsivijęs agurkas. Tikriausiai bent kiek geriau visą šitą reikalą išmanantys žmonės mane sukritikuotų, bet juk smagu, ar ne?

O už pipirnę ačiū Bernadetai.

Rodyk draugams

kai kada liežuvį geriausia būtų įdėti į dėžutę

Laikinoji sostinė pasirodė liūdna ir aptriušusi. Tokia liūdna, kad moviau iš jos neatsigręždama. Nors pagalvojau - o šiame mieste Tu gyveni. Bet tokių minčių geriau vengti.

Dantukų gydytojas nudžiugino, nes pasirodė, kad šokoladas mano dantims visai nekenkia. Ir gręžti visai nereikėjo. Nors aš to visai ir nebijau. Bijau, kai plombuoja. Nes nors mano gydytojas tai daro labai kruopščiai ir gerai, man tai kančia. Didelė.

Dar jaučiu poliravimo pastos skonį burnoje ir man truputį skauda galvą. Laikas keisti vertikalią padėtį į horizontalią. Iki.

Rodyk draugams

pradeda suktis naujas ratas

Ką žinote apie užsiciklinimą? Jau kokį dvidešimtą kartą klausau Shakira ft. Wyclef Jean - Spy ir negaliu sustoti. Kokia graži man šią akimirką ši daina, kad aš stabtelėjau vietoje. Sukuosi 3,28 minučių laike.

Kalėdos buvo nuostabios. Šiltos ir savos. Su gerais žmonėmis. Liūdna, kad rytoj vėl į darbą. Bet didžiausiame savo ko nors nenorėjime sugebu ieškoti kažko teigiamo. Kažko, ko dar nežinau. Bet kas manęs laukia.

Dieve, ačiū Tau už Mb. Aš tesugebu pasakyti, kas patinka ar ne, reikia ar ne, noriu ar ne. Visa kita atlikti tenka jam. Tikra materiali gėrio išraiška.

Ilgiausią naktį teko padiskutuoti apie būrimus. Gal tai tik ir žaidimas, bet aš jo bijau. Kadangi visi jie labai teisingi. Ta prasme, kad visi turi ne tik gerąją, bet priešingą, blogąją pusę. O blogo atsakymo aš nenoriu. Geriau tada nežinoti. Geriau to neprišaukti.

Rodyk draugams

bjaurūs šeimyniniai ryšiai

Prieš maždaug dvidešimt dvejus metus mano namuose atsirado daug plono skaidroko popieriaus. Popierius buvo puikus tuo, kad uždėjus ant paveiksliuko nereikėjo kelti prie lango. Viskas puikiai persišvietė ir taip. Ir mes su broliu tuo naudojomės. Kartą jam labai puikiai tokiu būdu pavyko perpiešti vieną paveiksliuką. Jis labai džiaugėsi šiuo savo darbu ir paprašė manęs nesakyti, kokia technologija panaudota piešiant. Atseit jis taip nupiešė tik pasižiūrėdamas. O aš ir pažadėjau.

Viso šito pasekmė buvo tai, kad mano brolis šeimos rate penkiolikai minučių tapo žvaigžde. Buvo giriamas tėvų, piešinys parodytas į svečius užsukusiai tetai, didžiuojamasi ir svarstoma, kas iš jo išaugs.

Prisipažinsiu, buvo skaudu. Nes aš tai žinojau, kad giriamas ne už tuos nuopelnus. Bet tylėjau. Juk pažadėjau.

Mano virtuvės dizaino įkvėpinu irgi tapo paveiksliukas, rastas interneto platybėse. Labai patiko spalvų derinys ir aš ramia sąžine jį nukopijavau. Apie tai papasakojau broliui, netgi parodžiau tą paveiksliuką.

Po susitikimo su ponu baldžiumi mamą supažindinau su savo virtuvės vizija. Jai patiko. Net negalvojau, kad tu turi tokį skonį. Tą pačią dieną ji apie tai papasakojo mano broliui. O jis, bjaurybė, galėjo ir patylėti. Aš tai tyliu jau dvidešimt dvejus metus!

Rodyk draugams

spalio pirmoji yra ypatinga diena

Aš niekad niekam niekaip neužsiminiau, kad rašau šį dienoraštį. Bet įtariu bent vieną žmogų, kuris gal ir žino, kad rašau. Ir gal net skaito. Mes niekada apie tai nekalbėjom, nesulaukiau jokių komentarų, bet tokia galimybė yra.

Šiandien šio žmogaus vardadienis.

Nuoširdžiausi sveikinimai. Nuo sesers.

Rodyk draugams