BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mano malda

Man kartais atrodo, kad naujienų puslapius verčiu, ne kad neatsilikčiau nuo gyvenimo ritmo, o kažko ieškodama. Gerų naujienų. Asmeninės žinios. Nurodymų ateičiai. Tikiuosi rasti kažką, dėl ko jausiuosi geriau, žinosiu daugiau, gyventi bus aiškiau. Tik kad tos viltys retai patenkinamos. Tą akimirką nusiviliu, o kitą dieną ieškau vėl.

Gyvenimas banguoja, bet taip buvo visada. Diena ant bangos, diena šalia, diena po banga. Tik pasiilgau ramybės. Arba pokyčių. Bet kai kas pakinta, aš vėl nepatenkinta. Todėl šių laikų mano malda - džiaukis ką turi. Tik kas negerai - džiaukis ką turi, kažko trūksta - džiaukis ką turi, per daug nerealių svajonių - džiaukis ką turi… Tam kartui palengvėja.

Dar labai noriu atostogų. Šiais metais - buvo tik savaitė. Tai taip norisi dar nors truputį. Kur nors išvažiuoti, pakeisti aplinką, ištrūkti iš rutinos, tiesiog pasikeisti. Čia aš jau nesidžiaugiu tuo, ką turiu.

Rodyk draugams

dirginti tarp skrandžio ir širdies

Pamenu, prieš gerą dešimtmetį pasiskundžiau tėčiui, kaip lėtai eina laikas. Tada jis mane nuramino - kol esi jaunas, taip jau yra. O didėjant gimtadienių skaičiui laikas pradeda eiti vis greičiau ir greičiau. Ir šiandien, įžengusi jau į ketvirtą dešimtį galiu sutikti - laikas eina greitai. Taip greitai, kad net jaučiu nemalonų jaudulį dirginantį kažkur tarp skrandžio ir širdies. Greitai.

Baigėsi vasara. O! Aš vėluoju. Taip, baigėsi, bet jau ir ketvirtis rudens prabėgo. Ir tai dar labiau sustiprina mano greitai bėgančio laiko baimę. Ruduo yra nepaprastai gražus metų laikas, bet krintantys lapai ir trumpėjanti diena kelia nerimą ir laiko baimę.

Šiandien ir paskutinė mano trumpų atostogų diena. Ne atostogos, o ilgos išeiginės. Aš miegojau, daug valgiau, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, švenčiau gimtadienį - mano kūnas pailsėjo, bet siela ne. Nes juk kitaip nerašyčiau taip nerimastingai. Nelabai norėjau šių atostogų - jaučiuosi išmušta iš ritmo. Ir prieš vėl stojant į ritmą aš jaudinuosi.

Nors galiu būti rami - teliko kelios valandos, ir aš vėl būsiu priklausoma nuo tvarkaraščio, mano miegą reguliuos žadintuvas, ir gyvenimui prasmę teiks įprastos taisyklės. Bet teliko kelios valandos laisvės - ir aš bijau…

Rodyk draugams

lietus mano gyvenime

Prieš šešerius metus atstatinėdama savo gyvenimo pusiausvyrą vasarą praleidau kaime. Viena. Visa aplinka ir žmonės buvo įgrisę, jaučiau, kad daugiau gyventi negaliu. Gyvenimo pasikeitimo kampas nebuvo labai didelis, bet to užteko, kad jis būtų kitoks. Siekiau išvalyti ne tik mintis, bet ir kūną. Sudariau sau asketišką dietą, kurios griežtai laikiausi. Griežtai todėl, nes nebuvo galimybių pagundoms. Artimiausias miestelis, turintis parduotuvytę, už trijų kilometrų. Neturėjau net dviračio.

Aišku, tai nedidelis atstumas. Vieną dieną, trokšdama nuotykių ir pasikeitimų, o dar labiau beprotiškai norėdama kažko saldaus, patraukiau per pievas, palei upę maždaug ta kryptimi. Buvo smagu į pažįstamą pasaulį žvelgti kitu kampu. Aišku, nusipirkau šokolado, ir jausdamasi labai laiminga ir patenkinta savimi, pasukau jau įprastu vieškeliu atgal. Bet jei jau nukrypau nuo pasirinktos gyvenimo krypties, tai kažkaip tai reikia kompensuoti.

Kompensaciniai mechanizmai buvo netikėti. Prapliupo lietus. Stiprus. Aplink tik laukai ir aš ant vieškelio. Einu toliau. Ko tik nedariau, kad pagreitinčiau bei palengvinčiau savo kelią. Dainavau ir šokau. Bėgau ir ėjau palengva spjovus į viską. Lažinausi su savimi, ar lietus sustos, kol sugrįšiu ar ne. Pagaliau, šalta ir šlapia kaip undinė pasiekiau namus. Jaučiausi kitokia. Drąsesnė, stipresnė, ryžtingesnė. Geresnė.

Šiandien panaši patirtis priminė ankstesniąją. Po paskaitos lietus pradėjo grasinti, bet argi tikėjausi, kad tikrai pradės lyti. Taip smarkiai ir ilgai. Dar viena undiniška patirtis. Ir štai jau aš esu saugioje ir šiltoje vietoje, iš undinės vėl virtau žmogumi, ir visai gerai jaučiuosi.

P. S. Mirė mano močiutė. Viskas, nebeturiu senelių. Tarp praeito ir šio įrašo labai norėjau dar parašyti vieną. Bet neišėjo. Dar negaliu to padaryti. Sudie, močiute.

Rodyk draugams

laikytis paviršiuje

Aš vėl sapnuoju vandenį. Šįkart tai buvo didžiulis vandens telkinys prie jūros. Lyg tai jūra ne vandens telkinys. Bet ir taip būna.

Šviečia saulė, ošia pušys, šilta ir gaivu vienu metu. Gilu. Prie kranto įsmunku kone iki juosmens. Dugnas greitai tolsta, ir aš jau plaukiu. Bet ir vėl priartėja. Dabar vanduo tesiekia kelius. Grožiuosi dugnu. Kas labiausiai įsiminė - tai saulės apšviesto dugno vaizdas. Smėlis, lengvos bangelės, augalai. Be galo gražu. Be galo įspūdinga.

Girdžiu, kaip nuo kranto šaukia draugai. Grįžtu pas juos. Kuršių marios - kažkas pasako.

Šiandien pagaliau man laisva diena. Bet tai nelabai džiugina. Visą dieną drybsau lovoje ir ilsiuosi nuo pasaulio. Norėtųsi daugiau, bet manau, kad rytoj eidama į darbą neverkiu (yra buvę ir taip). Nebe daug.

Rodyk draugams

pasakyk

Nors vis pažadu sau daugiau taip nebedaryti, kuo arčiau atostogos, tuo labiau mano gyvenime tampa svarbi misija - IŠGYVENTI! Jaučiuosi pavargusi, bijanti ir nerami.

Šiandien jau devinta diena. Atrodo, kad niekas nepasikeis iki atostogų. Liko dar keturios, o gal net penkios dienos. Ir kvailas klausimas - išgyvensiu?

Baisu, kad galiu neturėti net ir tokio pasirinkimo. Mano vedėją baigia nuvaryti į kapus visos tos valdžios nesąmonės, ir bijau, kad ji neišlaikys. Spėkit, kas tada atostogas matys kaip savo ausis. Aš vos neverkiu pagalvojusi apie tokią galimybę.

Galiausiai, birželio 7 d. nusimato toks renginukas, kuriame aš labai norėčiau sudalyvauti. Bet dar ne  visai aišku, kaip ten su kvietimais. Aišku, kad protingiausia būti drąsiai bei teirautis ir aiškintis visa tai, kas dar neaišku. Bet. Bet… Bet aš laukiu, laukiu vieno klausimo. Žinau, kvaila. Bet man reikia įrodymo, kad vis dar nors kiek rūpiu ir esu prisimenama. Dar viskas kvailiau, kad tikriausiai tik man vienai tas renginukas ir terūpi.

Išardžiau šiandien visus savo mezginius ir pradėjau ir naujo. Truputį (gerokai) buvau apsiskaičiavusi. Tai prie tų metų metų prisidėjo dar penkios dienos. Pikčiausia, kad galėjau apsižiūrėti ir ankščiau.

Būtų gerai, kad kas padrąsindamas pasakytų - viskas baigsis gerai.

Rodyk draugams

atostogauti tulpėse

Pernai tokiu metu jau žydėjo alyvos… Žinau, nes pati apie tai rašiau. O šiemet? Šiemet dar nieko.

Užtat žydi tulpės ir ievos. Sekmadienį buvau su tėvais pasižiūrėti tulpių. Bet supykau. Aš noriu leisti laiką su jais, o jie prisikviečia draugų. Tikriausiai pervertinu savo draugijos poreikį jiems.

Žiūriu į savo melisą ir pergyvenu. Seniai abejojau, bet tikriausiai jau laikas pažvengti tiesai į akis - tai ne melisa. Nežinau, kokia čia sumaištis, bet vietoj melisos išaugo nežinia kas. Pergyvenu, nes imu nebemylėti nepažįstamo augalo. Panašiai kaip su vaikais.

Ką pasirinkti - ar važiuoti atostogauti ar užsisakyti duris? Kol kas išgaliu tik vieną iš jų. Jei bus šilta, gerai bus ir kaime su tėčiu. Bet tokiu atveju norisi ir jūrą pamatyti. O jei nebus šilta, tikriausiai nieko nenorėsiu. Jaučiuosi terorizuojama visuomenės nuomonės, kad ir per atostogas reikia veikti kažką prasmingo. Dar paskui kas paklaus - kaip praleidai?

Rodyk draugams

baigiasi - - -

Šiandien vakarienei gaminau neįsivaizduojamai didelį kiekį makaronų su vištiena. Su mintimi, kad reikės rytoj kažką įsidėti pietums. Ir vakare grįšiu po aštuonių. O vakarienę kad kas pagamintų - jau nėra…

Pamenu, kai prieš atostogas buvo labai sunku, galvojau, žinok, išauš tokia diena, kai ir atostogos bus praėjusios. Nes tada tai atrodė mažai įtikėtina. Kad aš jų bent jau sulauksiu.

O šiandien jos baigiasi…

Prikepiau ir neįsivaizduojamai didelį kiekį sausainių. Nes reikia kažkuo pavaišinti koleges po atostogų. Tai puikybė. Tikrai. Kadangi sausainiai man labai skanūs, tai įsivaizduoju, kad ir mano bendradarbėms patiks, ir jos norės daug jų suvalgyti. Todėl ir reikalingas neįsivaizduojamai didelis kiekis.

Pagaliau atsisveikinau su baldžiumi. Atsisakiau oda aptraukto suoliuko vien todėl, kad nebereikėtų daugiau bendrauti. Malonus jis žmogus, ir dirba puikiai, bet šiandien jau trečia diena, kai savo namuose nesijaučiu kaip namuose. Gal kada nors…

Turiu prisipažinti, kad jaudinuosi galvodama apie rytojų. Ir kodėl? Kad tik ko nepamirščiau, kad sausainiai būtų skanūs, kad sektųsi, kad būčiau protinga, veikli, sumani, ir t. t. ir pan. Kad geriau jausčiausi, bandau gyventi pagal čia ir dabar principą. O kas bus rytoj bus rytoj.

Studijų metais prieš egzaminus kankindavo dirgliosios žarnos sindromas. Ateina grupiokė - kaip sekasi - gerai - jaudiniesi - dar ne - aš irgi dar ne - bet mano organizmas tai jaučia - mano irgi.

Rodyk draugams

statau pavasarį

Baigiantis antrai savaitei aš maniau, kad puikiai pailsėjau, ir atėjus laikui grįžti į darbą, būsiu entuziastingai nusiteikusi ir eisiu su džiaugsmu. Bet įpusėjus trečiai savaitei aš pradėjau nerimauti. Nenoriu.

Kur dingo tas laikas?

Nors dar ne laikas uždavinėti tokius klausimus. Dar ne pabaiga. Dar penkios dienos.

Manau, kad ponas baldžius labai protingai pasielgė vakar palikęs man lentas, o tik rytoj jas surinks į vientisą kūrinį. Iš pradžių buvau šoke. Nes niekas neatitiko to, kaip aš tikėjausi. Gal tik spalva. O dar išeidamas mestelėjo - neįsivaizduoju, kas gausis. Vos nenužudžiau jo. Negalima garsiai sakyti tokių dalykų! Net jei tai ir tiesa. Kartais tyla - gera byla. Bet per šiandien apsipratau, apgalvojau, ir manau, kad gal bus ir visai neblogai. Tik ir vėl gi - neramina būtent tie žodžiai apie tai, kas gausis. Tikrai, kai kada geriau prisiminti, kad turi dvi akis, dvi ausis, ir tik vieną burną.

Ką dar pasakyti? Kad beprotiškai pasiilgau žalios spalvos? Saulės? Šilumos? Žmonių? Kai kurių žmonių… Pavasario. Bet tai tikriausiai bendra visiems…

Rodyk draugams

išplauti blogį

Prieš pora mėnesių svajojau, kad per mano atostogas būtų saikingai šalta, šviestų saulė ir būtų sniego. Šiandien ir yra tokia diena. Tik gaila, kad tas sniegas man jau nusibodo.

Labai pasiilgau žalios spalvos…

Esu linkusi šaipytis iš žmonių, kurie nuolat nepatenkinti esama padėtimi, bet šiandien aš pati tokia. Pasiilgau žydėjimo, sprogimo, šilumos - pavasario.

Jau greitai.

Sloga baigia mane išplauti ir aš visai gerai jaučiuosi, tik baisūs liekamieji reiškiniai. Suskeldėjusi ir sutrūkusi oda nėra maloni. Ir niekas nepadeda! Kartais, nepaisant proto balso, taip ir norisi užsukti tą kranelį. O juk kaip tik reikia tai skatinti.

Rodyk draugams

Ar mirti iš meilės yra kvaila?

IKI Fazer šokoladui šiuo metu yra nuolaida. Tai dabar per dieną suvalgau jau ne 100, o du 200 g šokolado. Vis tiek tai tik viena plytelė.

Praeitą sekmadienį besiruošdama į darbą pagalvojau - o už savaitės tokiu pat metu mano atostogos jau bus prasidėjusios!… Tik savaitė sunki. Kiekviena diena - tai kova. Pirmiausia - tai su savimi. O paskui - ir su kitais.

Dar dvi dienos. Daug.

Daug, ypač kai tikrai per dažnai galvoju - ar išgyvensiu? Ar sulauksiu?

Imsiu ir parkrisiu ištiesta ranka liesdama finišo liniją.

Pasiekiau tokią ribą, kad tai nei jaudina, nei bekelia susirūpinimą ar liūdesį. Mirsiu tai mirsiu. Bent jau su meile ir iš meilės.

Rodyk draugams