BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

metų apžvalga

Atrodo, kad visose mano skaitytose praėjusių metų apžvalgose visi giriasi - kiek daug pasiekė, kokie buvo geri metai, kiek atradimų ir gerų patirčių, kokie visi šaunuoliai! Deja, aš ne tokia. Ir mano apžvalga visai neįspūdinga. Bet ji mano. Ir čia kelios eilutės apie tai, kas buvo.

Metų kova. Man pačiai sunku patikėti, bet praėję metai - tai kova su antsvoriu. Man, kuri daugiau nei pusę savo gyvenimo bijojo svarstyklių, nes jos rodė mažiausią galimą skaičių. O paskui girdėjo - kokia tu liesa. Bet jau 2014-jų pabaigoje supratau - nebesu liesa. Kad vėl pasijausčiau gerai, privalėjau atsikratyti šito, kol tai netapo mano dalimi. Dar svarbesnis tikslas buvo susikurti gyvenimo būdo sistemą - kaip gyventi toliau - nes tapo aišku - jaunystės medžiagų apykaita liko jaunystėje. Ir atrodo man tai pavyko. Per tris mėnesius, per daug nesikankinant aš atsikračiau priaugto svorio, dabartinis gyvenimo būdas lengvai leidžia palaikyti pastovų svorį, tik čia jau prasideda kova su kitokiais iššūkiais. Nes dabar jau kyla noras numesti dar truputį. Tik kad norint tai padaryti - tektų griežtinti gyvenimo būdą ir dar kažko atsisakyti. O tai jau būtų sunku. Todėl dabar svarbiausia išlaikyti tai, kas yra.

Metų praradimas. Natūrali plaukų spalva. Žilų plaukų turėjau ir anksčiau, bet būtent praėjusiais metais teko pradėti juos dažyti, kad to nepastebėtų kiti. Ir tada tie visai neypatingos spalvos mano plaukai man pasidarė labai mieli. Bet kita vertus išbandyti kažką naujo irgi smagu.

Metų atradimas. Jis nesmagus. Gal net liūdnas. Aš senstu. Po gimtadienio, kai pagalvoju, kiek man metų (34), pasidaro baisu. Ir nereikia čia man pasakų, kad tai dar visai ne pabaiga. Pati žinau. Bet jaučiuosi blogai. Nes kaip ten bebūtų, laikas suvokti - jaunystė baigiasi. Bet priprasiu.

Metų muzika. Be jokios abejonės tai Andrius Mamontovas ir jo naujausias albumas. Neįtikėtina, kaip tai paliečia mano širdį ir sielą.  Atrodo, kad nėra eilutės, kuri man netiktų, kuri nebūtų sakoma man. Dar neatsiklausiau.

Metų liūdesys. Ruduo buvo neįtikėtinai liūdnas. Dėl visko - praeities, dabarties, ateities. Atrodė, kad tai, kas buvo, teteikia nusivylimą, o tai kas gali būti - didesnė tikimybė, kad gali nebūti… Su liūdesiu vis dar kovoju. Tai pati sunkiausia kova - nes tai kova su savimi. Bet turiu viltį ir ateities planų. Atrodo, kad dabar tai svarbiausia.

Šiuo šventiniu laikotarpiu išgirdau vieną palinkėjimą, kuris ypatingai palietė mano širdį. Deja, jis buvo sakomas ne man, bet pagalvojau - tai yra tai, ko man labiausiai reikia. Todėl dabar jį sakau jums, bet ypač sau - kad šiais metais laimės būtų daugiau, negu, kad buvo praėjusiais.

Rodyk draugams

nerimas ir abejonės

Pro mano miegamojo langą matyti kiemas, kuriame neseniai įtaisė dar vieną lempą. Kodėl, nežinau. Tik keistai ji šviečia. Šviesa krenta žemyn, apšviesdama trijų beržų kamienus. Bet man, kai dirsteliu į juos, atrodo, kad apšviečia ateivių erdvėlaivio nusileidimo aikštelę.

Vienatvė nedingo. Tik prisidėjo dar vienas gąsdinantis reiškinys - per daug sutinku blogų žmonių. Piktų, nepatenkintų, keistų, kartais tiesiog tik senatvinės amnezijos kamuojamų - bet kodėl kenčiu aš? Lendu į savo kiautą - dažnai iš baimės. Pilnatis trunka visą mėnesį.

Apie save irgi gerai negalvoju. Manau, kad mano geri darbai yra neįskaitomi - nes kai darau kažką gero, noriu, kad kitas bent suprastų, kad tai geras darbas.

Pavasaris mane pripildo nerimo - jaučiu, kaip tai mane sprogdina. Tik ne visada teigiama linkme. Aš arba slepiuosi po antklode, arba šėlstu kaip audra vandens stiklinėje.

O kartais imu ir kažką padarau. O paskui svarstau, ar gerai, ar tikrai taip reikėjo, gal nereikėjo, o kas bus, ar tikrai bus, kodėl išsišokau, kodėl taip pasakiau, ar nepasakiau, kodėl, kodėl, kodėl… Tokia savijauta pati baisiausia.

Trūksta man pasitikėjimo. Ir vilties, kad tai veda prie gero. Kitą šeštadienį važiuoju sodinti miško. Tebūnie nors tai būna viltis dėl geresnės ateities, geras darbas ir pasitikėjimas juo.

Rodyk draugams

tryliktieji metai

Prieš metus spėliojau - koks jausmas yra gyventi tryliktais metais? Po metų džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai yra nepakartojami - man per akis buvo tų tryliktų.

Metų pradžia buvo niūri - aš labai rimtai mąsčiau, kad man jau pakanka gyvenimo šioje Žemėje - aš noriu mirti. Ne, ne, ne - aš nemąsčiau apie savižudybę, aš tik nebenorėjau gyventi. Dabar tai atrodo šiek tiek keista - bet aš puikiai prisimenu, kaip sekiau naujienas apie žemės link artėjančius asteroidus, juodąsias skyles, potvynius ir žemės drebėjimus. Aš troškau nuosprendžio iš viršaus, kad manęs nebeliktų, kad aš nebebūčiau aš.

Pavasaris neskubėjo ateiti - nebuvo atgimimo ir manyje. O paskui vasara. Bet per mažai karšta, per mažai saulėta, vėl mažai džiaugsmo, mažai iššūkių, mažai nuotykių, mažai visko…

Gelbėjimosi ratą pamėtėjo brolis, pasiūlęs kur nors išvykti. Ne, tai netapo lūžiu, bet tai atnešė tai, ko iki tol aš taip beviltiškai troškau - pokyčių. Dabar net šiek tiek baisu prisiminti, jog aš kraunuosi daiktus kelionei ir mąstau, kokia beprasmybė - aš juk noriu mirti. Gal lėktuvas nukris…

Bet viskas pavyko puikiai, o ta savaitė buvo pati saulėčiausia, labiausiai įsimenanti, laimingiausia metuose. Gaila kad tik viena savaitė iš penkiasdešimt dviejų.

O kai grįžau, buvo dar sunkiau - nes aš vėl sužinojau, kad gali būti kitaip - saulėta ne tik lauke, bet ir manyje. Gali būti, bet nėra.

Dar paskui prasidėjo pokyčiai darbe - buvo sunku, nes jaučiausi kaip kokiam realybės šou - kas iškris, kas liks, kaip bus įveiktos užduotys, kaip mes susitvarkysime tarpusavyje, ar susiriesime, ar sugebėsime vis dėlto kalbėtis.

Buvo sunku, bet buvo sunku kitaip - aš nebegalvojau apie save - galvojau apie kitus. Visa tai baigėsi didesne atsakomybe, didesniu atlyginimu, bet ir didesniu pasitikėjimu savimi. Neturėjau pasirinkimo - nėra taip, kad gali daryti arba ne. Gali tik daryti, tai ir darai.

Prieš keletą mėnesių vieno žmogaus paklausiau, ar jis laimingas? Tiesą sakant, man ne itin rūpėjo jo atsakymas, aš pati norėjau pasakyti, kad esu nelaiminga. Dabar gi į tokį klausimą, tik su dviem atsakymų variantais, atsakyčiau - esu laiminga. Jei atsirastų tarpiniai variantai - aš prisakyčiau daugybę norų, lūkesčių, svajonių. Taigi, mano laimė turi daug išimčių. Bet 2014-ioliktų metų horoskopas žada visus juos patenkinti. Ir jei man kas nors sako ką nors gera, aš tuo tikiu.

Rodyk draugams

į pietus

Atrodo, tik prieš porą savaičių pastebėjau pro savo miegamojo langą raudonų lapų sruogą. Dabar tas medis be lapų. Keistas metas. Gatvėje, priėjus geltoną klevą, sustoju pakėlusi akis į jį. Negaliu atplėšti žvilgsnio. Tiesiog praeiti. Nes tas mirštantis grožis hipnotizuoja ir traukia. Ar vis dar tebesu toje pačioje Žemėje? Ar vis dar tebesu čia?

Norėjau naujų iššūkių - tai ir gavau. Kad net žiaukčioju - ar tai kąsnis, kurį galiu apžioti? Bet tai tik pradžia, tik pati pradžia - žiema bus sunki, bet pavasarį tikiuosi atgimimo.

Dar turiu du gerbėjus. Nieko rimto, netgi negali būti tai kada nors. Nes įsivaizduoju save kaip karaliaus dukterį, visiems pretendentams į jos ranką ir širdį, sakančią ne. Gyvenimas ne pasaka, bet kartais tai taip būna panašu. Tebūnie supykęs karalius uždarys mane bokšte, kuriame auginsiu kasą, bet ne, šį kartą tikrai ne.

Sapnuoju merginą, kurią kažkada pažinojau. Labai seniai buvome klasiokės - vienus metus. Per tuos metus viena kitai nepasakėme gal nei dvidešimties sakinių. Bet tada ja aš labai žavėjausi. Nes mokėsi labai gerai, buvo graži, patiko berniukams, drąsi, gal net kartais balansuodavo ties neleistina riba. Bet net tie mokytojai, kuriems tai nepatiko, rašė pačius geriausius pažymius, nes tiesiog kitaip elgtis negalėjo - ji buvo jų verta. Taigi, po aštuoniolikos metų sutikau dar kartą. Nieko tikro nežinau, bet tie keli ženklai leidžia spėti, kad nėra viskas labai gerai. O paskui sapnai su bažnyčia, žaizdomis, nusivylimais… Truputį liūdna.

Šie metai kažkokie keisti, liūdni, pereinamieji. Ne tik man - daugeliui. Pavasaris buvo labai vėlyvas, vasara irgi neypatinga. Stengiuosi gaudyti kiekvieną saulės spindulį, bet jaučiu baimę - ar spėsiu prigaudyti jų pakankamai, kad ištverčiau žiemą? Jaučiu baimę dėl trumpėjančios dienos ir bijau to laiko, kai teks persukti laikrodį. Nes jaučiu, kad manyje saulės atsargų mažai. Šiais metais prisimenu tik kelias dienas, kai buvo tikrai karšta, ir nei vienos, kad būčiau norėjusi, jog būtų bent šiek tiek vėsiau.

Noriu keliauti, kažkur išvykti, dingti. Bandau bent jau apie tai kalbėtis ir planuoti. Žinau, kad pasaulis platus, pilnas įdomių vietų, kurių niekada neaplankysiu, teoriškai galiu nuolat keliauti vis kitur. Bet praktiškai mane traukia ten, kur jau buvau, ir kur buvo gera. Ten noriu sugrįžti vėl ir vėl.

Rodyk draugams

bėgti

Prieš daugiau, kaip šešerius metus pažinojau vyriškį, tuo metu man dariusį didelę įtaką. Paskui, kaip ir viskas, tai baigėsi, ir daugiau aš jo nesutikau. Tiesa, buvo keli kartai, kai galėjome susitikti, netgi buvau apgalvojusi scenarijų, kaip elgsiuosi, bet tai neįvyko. Suprantu, tai baigta, aš užmiršau, ir tai tikrai tikrai baigta.

Bet kokį kartą per metus aš sapnuoju sapną, kuriame sutinku šį žmogų. Aplinkybės skiriasi, bet viena visada tokia pat - aš visaip stengiuosi išvengti šio susitikimo. Išgirdusi žingsnius (sapne žinau, ko), pasuku kitu keliu, bėgu tolyn, netgi bandau nepastebėta išeiti iš kambario besislėpdama už kito žmogaus nugaros.

O pabudusi galvoju - kodėl taip kvailai elgiuosi? Juk būtų įdomu nors sapne. Bet nugali nebrandžioji mano dalis.

Rodyk draugams

mano senatvė

Po trisdešimtojo gimtadienio kažkas pasikeitė mano žvilgsnyje - aš pradėjau pastebėti tai, kad senstu. Iki tol raukšlės, vienas žilas plaukas, randai, keli priaugti kilogramai tereiškė, kad aš bręstu, keičiuosi, kaip mano kūno pokyčiai keičia mano vidų. Buvo smagu.

O paskui mano pokyčiai man pradėjo rodytis, kaip negrįžtami, kartais net naikinantys. Aš pradėjau spėlioti, kaip aš atrodysiu dar po dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties metų?… Kaip aš jausiuosi? Iš vis, koks jausmas būti senai? Aš beveik pradėjau bijoti.

Paskui apsipratau. Tai yra, būdavo dienų, kai mano baimės kankino mane, ir aš bijojau išvysti pokyčius. Tada žiūrėdama į veidrodį galvodavau - tikiuosi, kad kiti žmonės mane mato patrauklesnę, negu kad aš pati save. O paskui ir pati pastebėdavau, jog esu visai nieko. Tokia pat graži ir patraukli - tiek vidumi, tiek išore. (Tai rašydama aš švelniai šypsausi, jei ką).

Mano masė. Aš aukšta ir liekna. Vaikystėje mama pergyveno, kad man trūksta svorio. Paauglystėje per kasmetines sveikatos patikras jausdavausi blogai, nes visi sužinodavo, kad esu beveik aukščiausia ir beveik lengviausia iš visų. Universitete kilogramų skaičius pradėjo didėti, bet jie sėdo moterų strateginėse vietose - ant krūtinės ir truputį ant užpakalio. Todėl man šiek tiek baisu, kai išgirstu, jog kokia mylinti motina padovanoja savo dukrai krūtų didinimo operaciją aštuoniolikto gimtadienio proga - ar ne per anksti, kam tokia skuba? Paskui dar priaugau kelis kilogramus. Dabar pagal ūgį mano svoris normalus, svyruoja plius du kilogramai kasmėnesinių potvynių metu. Ir tada aš susijaudinu - ar pradedu negrįžtamai storėti? Bet tai praeina.

Mano plaukai. Jie ilgi ir stori, bet jau tokia jų išsidėstymo struktūra - mano smilkiniai nėra labai plaukuoti. Ir tai lemia, kad užpakalinėje galvos dalyje plaukų yra gerokai daugiau negu priekinėje. Dabar tai nesukelia problemų, bet aš stebiu keletą vyresnio amžiaus moterų su tokiais plaukais. Nepaisant amžiaus jos didžiuojasi gražiais plaukais, bet norint atrodyti tikrai gražiai jau tenka priekinėms sruogoms skirti ypatingą dėmesį - rasti kiekvienai tinkamą vietą. Todėl, kai tik iššukuoju didesnį kuokštą plaukų - aš susijaudinu - ar jie ataugs?

Mano oda. Ji kaip indikatorius - visas mano negandas, mano nuodėmes, kitų siunčiamą energiją oda pajunta pirmiausiai. Iš odos sudirgimų, išsausėjimų, pleiskanų, randų ir apgamų aš pati apie save sužinau daugiausiai - žinoma, jei tos informacijos jau nesu gavusi kitais šaltiniais. Bet tai ateina ir praeina. Lieka raukšlės. Vis dar galiu sakyti - neturiu jų. Bet… ar kartais mano kaktos neveikia žemės trauka? O ta šiek tiek pikta, šiek tiek ironiška raukšlelė kairiajame lūpų kamputyje - ar ne mano reakcija į tam tikrus žmonės, jų kalbas ir poelgius ją paliko?

Mano randai. Neturiu tokių, kurie būtų pastebimi, reikalingi slėpti, gadinantys gyvenimą. Bet pamažu, metai iš metų, po truputį kaupiasi odos nelygumai, įpjovimų pėdsakai, nudegimų žymės. Kažkada tai džiugino - atrodė, kaip aplinkos ženklai, kad ji prisideda formuodama mane. Gi dabar ant blauzdos turiu įbrėžimą, ir man tai nepatinka. Aišku, jis po kiek laiko užgis, bet aš jaudinuosi - liks randas? Jis matysis? Ar jis bjauros mano koją?

Mano kapiliarai. Tai paveldima. Ant mamos šlaunų sutrūkinėję. Pradėjo trūkinėti ir ant mano.

Po dviejų metų po trisdešimtmečio, manau, kiek apsipratau ir susitaikiau. Man nebenuostabu, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į mane ponia. Ir niekas nebesako, kad atrodau labai jauna. Taip turi būti. Taip jau yra.

Rodyk draugams

mano kelionė

Aš keistas žmogus. Esu giliai įleidusi šaknis savo buityje, įpročiuose, taisyklėse. Man svarbu pastovumas. O pokyčiai priimtini tik neišvengiami, apskaičiuoti, reikalingi ir būtini. Aš nemėgstu keliauti. Ir rytą, prieš vieną didžiausių savo gyvenimo kelionių, aš galvoju - ar aš kvailė? Sumoku pinigus, kad išplėštų mane iš mano aplinkos, mano terpės, mano namų, trenkiuosi kaži kur, lyg viso to jau neturiu čia ir dabar…

Bet imu ir išeinu. Eilinį kartą įsitikinu, kad aplinkos keitimas keičia ir mane. Išjudina sustabarėjusius jausmus, pažadina protą, suteikia įspūdžių, pagreitina širdies ritmą ir susitraukimų dažnį.

O grįžus belieka nesigailėti, kad kažkas pasibaigė, bet džiaugtis, jog tai išvis buvo.

Iki kito karto.

Rodyk draugams

sapnas košmaras

Šiandien pabudau verkdama. Pasirodo sapno savigailos ašaros gali turėti labai realų pavidalą. Bandžiau nusiraminti, bet verkiau tol, kol galiausiai teko atsikelti, kad išsišnirpšti nosį. Ne itin kokia trečiojo kalendorinio pavasario trečdalio pradžia.

O liūdna todėl, nes sapnas - tai mano realybės projekcija. Jei žmones sudėliotume į liniją, save pastatyčiau per vidurį. Gal net truputį arčiau viršūnės. Nesu nei pikta, nei bjauri, nei bloga, bet gi ir nesu nei kažkuo ypatinga, nei talentinga, nei išsiskirianti. Tai kokia aš esu? Drovi. Ir tai yra mano bėda. Nes dažnai pritrūksta drąsos priminti apie save, o žmogaus, kuris tada sušuktų - o ji?, nėra.

O paskui verkiu dėl to.

Rodyk draugams

asmeninės naujienos

Vis dėlto greipfruto į sriubą dėti nereikėjo… Bet jei patinka kartus skonis - gal ir verta tai daryti.

Žiema dar savo gniaužtų neatleidžia. Bet šviečia saulė. Ir matyti, kaip saulėkaitoje tirpsta sniegas yra gera.

Pasirodo, tereikia gėlę perkelti ant kitos palangės, kad ji pradėtų augti. Po dviejų bergždžių metų! Dar vienas įrodymas, kaip kartais arti yra problemos sprendimas.

O ricinos aliejus iš tikrųjų teigiamai veikia blakstienas. Maniškės tokios, kurių pavydėti tikrai neverta. Bet jau matyti pokyčių. Geresnių, žinoma.

Prieš kelias dienas patyriau baisų nuotykį. Dar kartą įsitikinau, kokia užsispyrusi kartais galiu būti. Net kai tai visai ne į naudą.

Tiek šį vakarą. Iki.

Rodyk draugams

tardymai

Tikrai labai smagu sužinoti, kad kiti žmonės tavimi domisi. Toks egoistiškas geras jausmas. Čia atsakymai į Jovitos iš pinkcity.lt klausimus.

Kokia kitų žmonių turima savybe ar charakterio bruožu niekaip negali atsistebėti?

Kartais piktina, kartais džiugina, sukelia pavydą, bet tikrai nežinau, kas stebina…

Knyga, stipriausiai pakeitusi požiūrį į kažką.

Man atrodo, kad tokios dar neperskaičiau. Bet kažkada įtaką darė (gal ir tebedaro) ir protą drumstė E. Barouzo “Tarzanas”, P. Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmas”, Yamamoto Tsunetomo “Hagakurė”, Umberto Eco “Baudolinas” ir visos J. Fowles knygos.

Kas Tau labiausiai padeda ir kas trukdo kurti santykius su artimiausiais žmonėmis?

Padeda mandagus, pagarbus, malonus elgesys, trukdo tai, kad kartais esu pernelyg kategoriška.

Aromatas, sužadinantis stipriausias emocijas.

Jazminų - kvapas, augalas, net aprašymas.

Ko labai norėtum išmokti, bet vis neprisiruoši?

Nežinau, ar to reiktų mokytis, bet labai noriu kada nors suvaidinti ką nors teatro scenoje. Tebūnie tai netikras teatras, vaidmuo antraeilis ar iš vis tik tarnaitė su padėklu, bet kažką tokio noriu išbandyti.

Labiau mėgsti fotografuoti ar fotografuotis?

Fotografuoti nemėgstu, bet ir savo nuotraukų neturiu daug.

Įsimintiniausias sapnas.

Mano sapnai - tai tik tam tikros realybės variacijos, kurias aš tuojau pat užmirštu. Tiesa, buvo keletas, kuriuos būtų galima pavadinti pranašiškais, bet tai tik sutapimai.

Ar duodi išmaldą / aukoji per gerumo akcijas? Kodėl?

Neduodu/neaukoju. Netikiu, kad tai gali kažką pakeisti, ar bent daryti gerą įtaką.

Ko labiausiai pavydi vaikams?

Nepavydžiu.

Kas dabar puošia Tavo kompiuterio darbastalį?

Pats mano stalas yra ypatingas. Kažkada jį išsirinkau kaip gimtadienio dovaną - griežtai pareiškiau, kad noriu tik šito ir niekas kitas manęs nedžiugins. O dabar galvoju - gal jis jau visam gyvenimui. Ar beveik visam.

Skaniausias gyvenime valgytas dalykas.

Kažkada, vaikystėje, lankant giminaičius pavaišino karštu šokoladu. Nieko skanesnio iki šiol neteko valgyti.

Dabar pati turėčiau kažko paklausti savo mėgiamų tinklaraštininkų. Bet neklausiu. Nes gal ir norėčiau kažko paklausti kiekvieno asmeniškai, bet taip bendrai ir viešai, tai ne.

Rodyk draugams