Šiandien pabudau verkdama. Pasirodo sapno savigailos ašaros gali turėti labai realų pavidalą. Bandžiau nusiraminti, bet verkiau tol, kol galiausiai teko atsikelti, kad išsišnirpšti nosį. Ne itin kokia trečiojo kalendorinio pavasario trečdalio pradžia.

O liūdna todėl, nes sapnas - tai mano realybės projekcija. Jei žmones sudėliotume į liniją, save pastatyčiau per vidurį. Gal net truputį arčiau viršūnės. Nesu nei pikta, nei bjauri, nei bloga, bet gi ir nesu nei kažkuo ypatinga, nei talentinga, nei išsiskirianti. Tai kokia aš esu? Drovi. Ir tai yra mano bėda. Nes dažnai pritrūksta drąsos priminti apie save, o žmogaus, kuris tada sušuktų - o ji?, nėra.

O paskui verkiu dėl to.

Patiko (0)

Rodyk draugams