Ruduo slegia mane. Aš beveik gailiuosi, kad nesu kokia meškutė, ežiukas ar dar koks gyvūnėlis, pramiegantis šitą tamsų ir liūdną metų laiką.

Šiandien šeštadienis ir man liūdna. Gal ne visai, bet aš nelabai žinau, koks žodis tiktų labiau. Atsikeliu tada, kai pusė šviesaus paros laiko jau praėjo. Bet ar galima tai vadinti šviesa? Valgau pusryčius, kai kiti jau pietauja. Smagu dieną pradėti su avižine koše. Tik kažkodėl šiandien man ji sprangi. Nusprendžiu, kad šiandienai maisto užteks, nes

  1. daugiau vis tiek nieko namie valgomo nėra.
  2. aš visai neturiu noro kur nors išeiti.

Nors ir žinau, kad jei išeičiau, būtų geriau. Įkvėpčiau kitokio oro, susitikčiau su žmonėmis, gal aplankyčiau tėvus. Vis kažkas kitaip. Kai žiūriu pro langą, matau tris ant suoliuko sėdinčius paauglius. Jie rūko, gal kalbasi. Nors tai nėra labai įspūdingas laisvalaikio leidimo būdas, aš beveik jiems pavydžiu.

Kitais kartais padeda tvarkymasis. Bet šiandien žiūriu į savo viryklę, kurią tikrai jau būtinai reikia nuvalyti, ir žadu sau - bent jau tiek padaryk šiandien.

Beveik džiaugiuosi, kad rytoj reikia į darbą.

Patiko (0)

Rodyk draugams