BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

apsinuodijau bitėmis

Užvakar man pirmą kartą gyvenime įkando bitės. Cvankt, cvankt, cvankt. Trys!

O buvo taip. Sodyboje kaime tėtis laiko bites. Du avilius. Daugiau pramogai, negu kad siekdamas naudos. Bitės nepiktos, nėra pasitaikę, kad kam būtų įgėlusios. Iš šeimos niekas irgi jų paniškai nebijo, tai reikia manyti, kad nesame joms alergiški.

Užvakar tėtis sumanė pažiūrėti, kaip joms sekasi. Jis su apsauginiu kostiumu ir supranta ką daro. Aš gi atsargiai prisėlinu jam už nugaros. Žvilgtelėsiu į avilį iš vidaus ir mausiu šalin. Bet įdomu ir nebaisu. Tėtis paprašo padumti. Štai ir esu įdarbinama. Bet bitės supyksta! Aš ginuosi jas apsmilkydama, bet jos protingos. Žino, kur mažiausiai ginama vieta. Viena man cvinkteli į galvą. Kita įsipainioja plaukuose. Aš šoku karo šokį bandydama ją iškratyti, bet pirmiau ji man įgelia. Trečia, man atrodo, atsitiktinai, įgelia į ranką. O aš pasileidžiu bėgti nuo ketvirtos. Sėkmingai.

Patarimas - pirmosios pagalbos vaistinėlėje turėti priešalerginį vaistą. Šiais laikais tai kaip niekada yra aktualu. Tik deja man nieko panašaus rasti nepavyksta. Visa, ką randu, tai keli lašai kamparinio spirito. Na, nors tiek.

Truputį skauda, bet netinsta. Galvoju, lengvai išsisukau, o tėtis žada man palikti savo bičių ūkį.

Antra diena. Kakta patinusi, skauda galvą, silpna. Ir sutrikęs mąstymas. Nes aš negalvoju, kad blogai jaučiuosi, nes apsinuodijau bitėmis. Aš mąstau apie sunkų ir žiaurų savo gyvenimą. Man silpna, nenoriu nieko imtis, ir imu jaudintis, kiek laiko tai užtruks. Netgi imu manyti - tai depresija? Sunki liga. Baisi liga. Kas bus? …

Trečia diena - šiandien. Nieko nebeskauda, silpnumas dingęs, ir man tikrai ne depresija. Aš tik šiek tiek apsinuodijau bitėmis. Dar patinusi kakta, ir aš smaginuosi žiūrėdama į save veidrodyje. Atrodau kaip po plastinės operacijos. Akys sumažėjo, kakta lygi lygutėlė, bet keistai pasipūtusi, o nosis platesnė nei įprastai. Lyg kitas žmogus.

Nuotykis su bitėmis artėja prie pabaigos.

Rodyk draugams

man tragiška, bet jums juokinga istorija

Kodėl visuose filmuose su Audrey Tautou (tuose, kur aš mačiau) pagrindinis vyriškojo vaidmens aktorius yra toks negražus? Stačiai atstumiantis.

Prasta man ši vasara. Iki šiol jaudinausi dėl savo tikrų ir įsivaizduojamų bėdų. Toks egoistinis liūdesys. Bet jau kelios dienos tai pamiršau. Atsirado bėdų, dėl kurių iš tikrųjų rimtai jaudinuosi.

Dažnai minėjau savo šeimą, kaip aš ją myliu, kokia ji tvirta ir solidari. Tikėjau tuo. Nors ir žinojau, kad ne viskas taip jau idealu. Gerai tol, kol gerai. O tik iškyla sunkumų, ir šeimos nebėra…

Ir liūdniausia, kad tie sunkumai bent jau man atrodo juokingi. Tai ne tos bėdos, dėl kurių reikia jaudintis. Mano brolis turi merginą, kuri nepatinka mano mamai. Juokinga. Kokios bėdos? O bėdos didelės. Nes šeimos nebeliko.

Ir baisiausia, kad jau niekada nebebūsim šeima. Po visų tų įžeidimų, grasinimų, pykčių - ar dar galima kažką sulipinti? Ar nebus jungiamasis audinys per daug randuotas?

Dar ne vestuvės, mano brolis suaugęs nepriklausomas vyras, iš vis aš manau, kad dar neįmanoma nuspręsti, kas iš tų santykių bus. Bet jau mama spėjo išsižadėti tiek mano brolio, tiek manęs. Nes esu jo pusėje, o ne jos.

Laimei, dar galiu kalbėtis su tėčiu. Tai paklausiau, iš kokio jūs amžiaus? Jis nusišaipė - XIXa. Xa., ne kitaip.

Rodyk draugams

naujos galimybės

Kartais, po paslaptingų knygų skaitymo ar filmų žiūrėjimo susimąstau, o kas būtų jei tai nutiktų man? Tarkim, aš paslaptingai dingčiau. Ar mane kas nors imtų sekti. Ką iki šiol manęs visiškai nepažinojusiam žmogui apie mane pasakytų mano šeimos nariai, draugai, kolegos? Ką jis nuspręstų tyrinėdamas mano daiktus, mano aplinką, mano įpročius?

Kadangi įstatymų nepažeidinėju ir niekam nestoviu skersai kelio, tai visiškai nesijaučiu kalta ar besiteisinanti dėl savo gyvenimo būdo. Tikra tiesa, kad mūsų gyvenimas yra toks, kokį mes susikūrėme ir kokio norime, net jei kartais ir mėginame tuo skųstis ir kažkam priekaištauti.

Aš irgi kartais vidurnaktį, ypač pažiūrėjus sentimentalų filmą ar besiklausant romantiškos muzikos, nulieju kelias ašarėles klausdama, o kodėl man tai nenutinka? Ar kodėl aš tokių jausmų niekada nepatiriu? Bet išaušta rytas, ir suprantu, kad esu labai patenkinta savo gyvenimu, kad esu labai laiminga, ir jei kas nors manęs ir netenkina, tai reikia priimti kaip galimybę tobulėti ir mokytis. Kad tai tik tikslai suteikiantys gyvenimui prasmę.

Rodyk draugams

mano grožinė ataskaita

Prieš kurį laiką gyriausi bandanti sumažinti buteliukų, įprastai laikomų vonioje, kiekį. Ir kaip tai man pavyko? O pavyko visai neblogai. Aišku, tai nuolat besitęsiantis procesas, bet rezultatai jau matyti. O šis įrašas - tai kažkas panašaus į ataskaitą.

ODA. Aliejai. Dabar turiu ir naudoju kokoso, sviestmedžio, arganų, alyvuogių, kviečių gemalų, abrikosų kauliukų, sezamų, avokadų, migdolų, vynuogių kauliukų ir makadamijos riešutų aliejus. Daugoka, ar ne? Šiek tiek buvau praradusi saiką apsipirkinėdama. Bet tikrai nei vieno nereikės išmesti. Tik kitą kartą jau nepirksiu sviestmedžio (kambario temperatūroje labai kietas ir sunkiai besitepantis. Geriau tinka naudoti mišinyje su kitais aliejais), arganų (brangus, bet nepajutau jokio ypatingo jo poveikio), sezamų ir vynuogių kauliukų (nieko išskirtinio). Užtat labai patiko kviečių gemalų aliejus - gerai įsigeriantis ir mano odai patinkantis. Tik trūkumas - turi silpną specifinį kvapą. Bei abrikosų kauliukų taip pat pasirodė ypatingas - tirštas, sodrus, bekvapis, malonus naudoti.

Dar tiek veido, tiek kūno odai naudoju Physiogel kremą. Vieną arba tiesiog delne sumaišytą su kuriuo nors iš aliejų.

PLAUKAI. Švelnus ekologiškas šampūnas ir neekologiškas, jau seniai turimas plaukų balzamas, papildomas natūraliais ingredientais iš virtuvės. Plaukus plaunu kas trečią ar ketvirtą dieną. Ir manau, kad dažniau reikia nebent norint išskalauti formavimo priemonių likučius. O riebaluoti plaukai - tai daugiau netinkamos plaukų priežiūros požymis, o ne kad tokie yra iš prigimties.

Tai kaip aš tai darau. Pasigaminu plaukų kaukę - šaukštelis cinamono (kad gerintų galvos odos kraujotaką), šaukštelis medaus (kad maitintų, puoselėtų bei švelniai šviesintų), šlakelis kurio nors aliejaus ar jų mišinys, kartais kiaušinis (kai nusprendžiu, kad mieliau panaudočiau jį išoriškai, o ne į vidų) ir truputis plaukų balzamo (masė tada būna homogeniškesnė ir lengviau paskirstoma ant plaukų). Užtepusi dar užsidedu plastikinę kepuraitę bei apsivynioju rankšluosčiu. Taip pabūnu, kol nusibosta, tada išplaunu su šampūnu. Ir nuo tokios priežiūros plaukai blizga, yra vešlūs ir turi potencialą daugintis - dar niekada mano galva neturėjo tiek plaukų-kūdikių.

O kartais vietoj aliejaus įdedu šaukštelį sodos - tada tik viską išskalauju be jokio šampūno.

Dar retkarčiais plaukus skalauju žolelių užpilais - dabar dažniausiai dilgėlių arba ajerų. Ir kartais apipurškiu praskiestomis citrinos sultimis. Man šiuo metu tai kone stebuklinga priemonė - naikina pleiskanas, suteikia blizgesio, sustandina plaukus bei šviesina.

ŠVEITIKLIS. Cukrus su aliejumi. Neišradau nieko geresnio.

PRAUSIKLIS. Dabar - tai muilas su Negyvosios jūros druska. Ir dantų pasta, aišku.

KAS DAR? Ir tai beveik viskas. Dar turiu rankų kremą (likęs iš senesnių laikų), veido prausiklį (senas taip pat, naudoju nuplauti makijažui, retai, nes retai dažausi), Vitella kremą (su šlapalu ir pantenoliu - jei atsiranda rimtesnių odos problemų), Traumeel tepalą (mėlynės, spuogeliai, žaizdelės, kartais rimtesnės traumos), THAI akmenuką (prakaito kvapui naikinti) ir nenuplaunamą plaukų balzamą (čia jei skubiai tektų išsiplauti galvą).

Ir tai viskas.

Rodyk draugams

gražus gyvenimas

Kiekvieną dieną mano aplinka darosi žalesnė. Daugiau žolės, didesni pumpurai, kurie rodos tuoj tuoj išsprogdins savo turinį lauk. Netgi mano pasėtos petunijos pateikia siurprizą - sudygsta penkiomis dienomis anksčiau, negu kad aš tikėjausi. Aš pati keičiuosi. Kas nors paklausia - kaip gyveni? Gyvenimas gerėja su lyg kiekviena akimirka. Ko tokios geros nuotaikos? - tik atėjus į darbą klausia kolegė. Aš myliu savo darbą. Dabar mano gyvenimas paprastas, ramus, aiškus ir lengvas. Iki kito karto, kol kas nuspręs įspirti į šikną.

Dar žiūriu filmus. Paskutinis palikęs įspūdį - tai The Good, the Bad and the Ugly. Tikrai vienas geriausių visų laikų filmų (veiksmo ir muzikos sintezė tobula). O jaunas Clint Eastwood dar gi pakeitė požiūrį į vyrišką grožį. Iki šiol paklausta, kas yra gražus vyras, būčiau atsakiusi, kad Colin Firth ar Leonardo DiCaprio.

Be perstojo klausau Lanos Del Rey Radio. Dar vienas gražus dalykas.

Gražu. Labai gražu.

Rodyk draugams

neigiamas sielos veidrodis

Prieš keletą savaičių teko išklausyti paskaitą apie vaikų gydymą, kur buvo akcentuojami ne vaistai, o vidinės reakcijos, jausmai, gyvenimo būdas ir panašūs dalykai. Viena pagrindinių minčių buvo, kad nustatant ligos priežastį svarbu atkreipti dėmesį į aplinką. Pavyzdžiui, ausų ligos - ko vaikas nenori girdėti, akių - ko nenori matyti ir t. t.

Čia aš suklusau ir pabandžiau tai pritaikyti sau. Esu trumparegė. Tai pastebėta buvo tikrinant sveikatą ruošiantis į mokyklą. Paskui kas metai minusinių dioptrijų skaičius didėjo, kol sulaukus dvidešimt trejų man regėjimą koregavo lazerio pagalba. Minusų buvo tiek daug, kad niekas net nežadėjo, kad operacija padės atsikratyti akinių. Tik sumažins minusų skaičių. Bet tuo metų tiek mano gyvenime, tiek mano mintyse vyko daug gerų pasikeitimų, aš buvau labai pozityviai nusiteikusi, tikėjau operacija ir tikėjausi, kad akinių man nebereikės. Ir tikrai - man pavyko - mano regėjimas nėra idealus, bet matau gerai ir be akinių.

Taigi, ko aš nenorėjau matyti visą savo gyvenimą?

Pirmiausia galvojau apie negerus dalykus - smurtą, nesantaiką, barnius. Bet ne, man tai netinka. Augau darnioje šeimoje, kur vienodai gerbiami buvo visi šeimos nariai. Tai gal negeri dalykai aplinkoje? Nepatyriau katastrofų, avarijų, išorinio smurto ar žeminimo. Belieka atsigręžti į savo vidų.

Kažkada mano brolis man sakė - tu nežiūri į žmones, tu žiūri pro juos. Tikrai, turiu beveik fenomenalų sugebėjimą nematyti žmonių. Žvelgdama į erdvę aš galiu pamatyti daug ką, bet tik mažesnioji dalis bus tai, ką įprastai kiti žmonės ten pastebi. Jei tektų bendrauti su tavimi, skaitytojau, jei aš jaudinčiausi, pokalbis nesirištų ar jo tema man nepatiktų, jei tu man nekeltum simpatijų, gali būti kad aš tavęs nematyčiau. Mūsų pirmas susitikimas galėtų būti ilgas, bet aš sugebėčiau per jį visą nepastebėti tavęs. Ir antrą kartą susitikus neatpažinčiau. Nes juk tavęs nemačiau!

Viską apmąsčiusi nusprendžiau matyti daugiau. Mokytis to. Ir štai situacija - yra daiktas, jis turi savo vietą, aš žinau, kad taip turi būti, bet kadangi kažkas daiktų vietas sumaišė, kitam žmogui atidaviau kitą daiktą, vietoj pirmojo būdama įsitikinusi, kad tai pirmasis daiktas ir sugebėdama to nematyti. Tobulėti tikrai yra kur.

Rodyk draugams

purvina stiklinė

Nemiga niekada nesiskundžiau, bet niekada nebuvo taip, kaip dabar - aš padedu galvą ant pagalvės ir jau miegu. Kokias aštuonias devynias valandas per parą. O jei galima, tai dar ilgiau.

Tik sapnai keisti. Juose pasirodo beveik visi mano per gyvenimą sutikti žmonės, bet tik ne savo vietoje. Lyg ir universitetas, net ką čia veikia klasiokai? Viena darbovietė, bet bendradarbiai iš kitos. Pažįstama vieta (jau tai tikriausiai sapnavau), bet ar tai mano sapnas ar neseniai matytas filmas? Paskui pabudus reikia laiko viską surūšiuoti. Kas tikra, kas išgalvota, kas sumaišyta.

Dar lenda visokie sveikatos sutrikimai. Nieko rimto, bet vienas baigiasi, prasideda kitas. Niekada taip nebuvo. Pati sau sakau - senstu. Galbūt. Bet logiškesnis paaiškinimas yra toks - mano kūnas valosi ir atsipalaiduoja po pastarųjų trijų sunkių metų. Nes tik jiems pasibaigus tikrai supratau - sunku buvo.

O dabar lengva. Gal… Bus lengva, kai kūno stiklinė išsiplaus. Nes purvo yra. Juk sakiau - valosi.

Ir dar mano baimės. Viena - nauja. Pradėjau bijoti mirties. Tik jau ne savo. Aš gyvenu taip, kad jei dabar, net nebaigus šio įrašo, mirčiau, nieko nesigailėčiau ir dėl nieko neapgailestaučiau. … . Bet gal ne - dar tiek noriu patirti. Dar noriu gyventi. Bet apie savo mirtį aš negalvoju. Galvoju apie tėvų, šeimos narių, giminių, draugų, pažįstamų gyvenimo pabaigas. Niekada apie tai nesusimąstydavau, o dabar bijau. Niekas nepasikeitė, kad tai galėtų būti logiškas paaiškinimas. Tik įgijau fobiją. Negalvoju apie juos, galvoju apie save. Kas būtų, jeigu būtų? Kas pasikeistų? Kas būtų kitaip? Bijau skausmo, bijau pasikeitimų.

Turiu vilties, kad tai tik dar vienas sujudintas vidinis purvo sluoksnis.

Rodyk draugams

dvikova

Darau eksperimentą - ką galima parašyti neturint minčių, tik norą kažką parašyti. Sukurti. Palikti žymę. Darbą dar apsunkina tuo pačiu valgomas sumuštinis su sūriu. Žinau, žinau, taip valgyti negalima - valgymas - tai veiksmas, kurį geriausia atlikti vieną. Bet valgyti ir veikti dar kažką yra smagu.

…Pauzė…

Jau suvalgiau. Minčių vis dar nėra. Mano tėtis sakydavo kad taip valgant suvalgai savo protą. Jis tikrai daug žino protingų posakių. Tada aš atsakydavau - ai, tėti… Dabar jam pritariu, bet tai nereiškia, kad visada elgiuosi teisingai. Nes kitus mokytis labai lengva. Pačiai gyventi pagal skleidžiamą išmintį - sunku.

Tie žmonės, kurie vadinami pažįstamais, laiko mane protinga, tvarkinga, pareiginga. Man kartais pačiai smalsu, kaip man pavyksta sudaryti tokį teigiamą savo įvaizdį, kai aš tokia visai nesu. Ir kas keisčiausia, kad net kitiems ir susidūrus su mano ydomis, man lengvai pavyksta priversti jas užmiršti. Tai geros mergaitės nesėkmė, mano jie. Ir niekaip netiki, kad ir aš turiu blogąją pusę.

(Aišku, žmonės, kuriuos aš vadinu draugais ir šeimos nariais, puikiai pažįsta visas mano puses - bet vis tiek mane myli…)

O kokia blogoji mano mergaitė? Aš tvarkinga, nerasite išmėtytų ar ne vietoje padėtų daiktų mano aplinkoje. Bet dulkes man kartais sunku laiku nuvalyti. Taigi, pasirodo, įdėmiai pažvelgus esu nevala.

Kai kas nors man nepriimtina ar aš to nenoriu, galiu visa tai atidėlioti iki paskutinės akimirkos ir dar ilgiau. Taip jau yra - yra dalykų, kuriuos reikia, tiesiog reikia padaryti. O aš nedarau. Kai kurie taip ir praeina. (Čia kyla klausimas, o kiek aš prarandu dėl to?) Kiti ne. Bet juk visi mato gerąją mergaitę, kuriai nepasisekė, ir kuriai reikia padėti. Ir kuriai galiausiai viskas baigiasi gerai.

Blogoji mergaitė nemyli vaikų. Bet geroji jiems visada šypsosi, vaikai į tai atsako taip pat, ir giminaičiai ją kviečia tapti savo vaikų krikštamote. Aš gerokai suabejočiau taip darydama.

Prašant pagalbos, blogoji gerosios balsu ir veidu griežtai atsisakys. Bet taip pat pati nepasikuklins ko nors paprašyti. Ir aš prisiekiu, jums bus sunku atsisakyti.

Blogoji protingesnė ir labiau patyrusi už pašnekovą, bet tai kukliai, pagarbiai ir atsargiai parodo geroji. Ir taip galima ilgai tęsti.

Kartais man pikta, kad nesugebu atvirai parodyti blogosios savo pusės. Nes ir geras įvaizdis kartais yra blogas.

Rodyk draugams

arbata dar karšta

Visame kūne jaučiu, kaip virpa raumenys. Nuovargis malonus, bet kartu šiek tiek slopinantis. Tai štai koks jausmas po intensyvios mankštos. Nors apie savo fizinę būklę iki šios minutės buvau geresnės būklės. Reiškia reiks sportuoti ir gerinti savo nuomone apie save.

Ranka neklauso. Į puodelį pribyra per daug arbatžolių. Iš tikrųjų tai būtų visai ne bėda. Aš mėgstu stiprią arbatą. Ir turiu įprotį nuolat užpilti tas pačias arbatžoles verdančiu vandeniu, kol pajaučiu, kad geriu tik virintą, šiek tiek paspalvintą vandenį. Bet jau vakaras, ir tiek daug puodelių šiandien nebeišgersiu.

Šiandien griuvau. Taip kvailai ir neskaudžiai. Nors rezultatas yra - didžiulė mėlynė. Neskauda, bet neatrodo gražiai. Pamenat “Tomo Sojerio nuotykius”. Ten Tomas gundė negriuką baltinti tvorą už jį žadėdamas parodyti savo skaudamą pirštą. Tai ir aš dabar galiu gundyti mėlyne…

Rodyk draugams

Stylish Blog Award

Ačiū Jovitai iš Rožinio miesto už stilingą apdovanojimą. Esi tas žmogus, kurio įvertinimas mane labai džiugina. Bet vis tiek beveik buvau nusprendus ignoruoti tokią garbę. Tik netikėtai prisiminiau vieną dalyką.

Taip, kas toliau…  Septyni faktai apie mane:

1. Esu vienišė. Mano darbo sėkmė labai priklauso nuo įgūdžių bendraujant su žmonėmis, aš neturiu kompleksų tvarkant reikalus, susijusius su bendravimu, bet visa tai dingsta, kai su kitu žmogumi reikia kalbėti ne todėl, kad to reikia, o dėl …mmm kitų priežasčių.

2. Iš keturių rūšių skonio receptorių man mieliausi jaučiantys saldumą. Tai tikriausiai pirmas dalykas, ką apie mane pasakytų mane bent šiek tiek pažįstantis žmogus. Bet tai tiesa - kas saldu - man patinka.

3. Man patinka rankdarbiai. Pastaruoju metu daugiausiai darbuojuosi vąšeliu. Ir nors neriu sau, nenešioju nei vieno nėrinio.

4. Pašto dėžutę tikrinu kas savaitę, elektroninio pašto kas mėnesį, telefonu bendrauju tik kai to reikia.

5. Myliu kates. Jos man atrodo tobula gyvybės forma. Suprantu senovės egiptiečius, garbinusius kates.

6. Pradėjau rašyti internetinį dienoraštį, nes perskaičiau “Cosmopolitan”, kad tai madinga. Ir štai esu madinga jau daugiau kaip penkis metus.

7. Medžiaga, kurią man malonu liesti, kuri turi ypatingą mano uoslei kvapą, ir kurios formų įvairovė mane stebina, yra popierius. Nori mane pradžiuginti - padovanok ką nors popierinį.

O tas dalykas, kuris neleido praleisti progos pasigirti Stilingo blogo apdovanojimu, buvo prisiminimas apie pernykščius metus, kai mano kitas tinklaraštis gavo šį apdovanojimą. Paminėdama savo mėgstamus Stilingus blogus vieną užmiršau. Paskui net graužė sąžinė dėl to. Mahilos tinklaraštį skaitau jau labai seniai. Ji pirmiau mane atrado. O paskui aš atradau ją. Ir kuo toliau, tuo jis man labiau patinka. Iš mano skaitomų tinklaraščių man atrodo verčiausias apdovanojimų.

Rodyk draugams