BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

mano kelionė

Aš keistas žmogus. Esu giliai įleidusi šaknis savo buityje, įpročiuose, taisyklėse. Man svarbu pastovumas. O pokyčiai priimtini tik neišvengiami, apskaičiuoti, reikalingi ir būtini. Aš nemėgstu keliauti. Ir rytą, prieš vieną didžiausių savo gyvenimo kelionių, aš galvoju - ar aš kvailė? Sumoku pinigus, kad išplėštų mane iš mano aplinkos, mano terpės, mano namų, trenkiuosi kaži kur, lyg viso to jau neturiu čia ir dabar…

Bet imu ir išeinu. Eilinį kartą įsitikinu, kad aplinkos keitimas keičia ir mane. Išjudina sustabarėjusius jausmus, pažadina protą, suteikia įspūdžių, pagreitina širdies ritmą ir susitraukimų dažnį.

O grįžus belieka nesigailėti, kad kažkas pasibaigė, bet džiaugtis, jog tai išvis buvo.

Iki kito karto.

Rodyk draugams

sapnas košmaras

Šiandien pabudau verkdama. Pasirodo sapno savigailos ašaros gali turėti labai realų pavidalą. Bandžiau nusiraminti, bet verkiau tol, kol galiausiai teko atsikelti, kad išsišnirpšti nosį. Ne itin kokia trečiojo kalendorinio pavasario trečdalio pradžia.

O liūdna todėl, nes sapnas - tai mano realybės projekcija. Jei žmones sudėliotume į liniją, save pastatyčiau per vidurį. Gal net truputį arčiau viršūnės. Nesu nei pikta, nei bjauri, nei bloga, bet gi ir nesu nei kažkuo ypatinga, nei talentinga, nei išsiskirianti. Tai kokia aš esu? Drovi. Ir tai yra mano bėda. Nes dažnai pritrūksta drąsos priminti apie save, o žmogaus, kuris tada sušuktų - o ji?, nėra.

O paskui verkiu dėl to.

Rodyk draugams

norai ir tikslai

Dabar gi kalbant apie orą vienam iš pašnekovų skundžiantis juo, kitas jaučia pareigą ne guosti, o sugrąžinti į realybę - kitaip jau nebus. Nebus pavasario, nebus vasaros, mums liko tik ruduo ir žiema.

O kovo 8-osios proga gautas ciklamenas klesti. Žinia, jam patinka šaltis. Tik man nuo to liūdna. Mano pasaulis verčiasi aukštyn kojom - niekada negalėjau pagalvoti, kad ateis diena, kai nebepatiks žydinti gėlė.

Jaučiu stingulį - taip nieko nenoriu daryti! Niekada nebuvau per daug didelė aktyvistė, bet dabar tai jau pradeda trukdyti. Šiandien pagalvojau - ar galiu pasikviesti svečių? Ne, ne kokių ypatingų. Savų. Ir suabejojau. Tikrai per daug apkerpėjau.

Nors, atrodo, stengiuosi. Judinu save kuo daugiau galimų būdų. Bet pagalvojus, ko aš noriu dabar, šią akimirką, nedaug - švarių namų ir nelipti iš lovos dieną, naktį ir dar pusę kitos dienos. Kaip paprasta ir pasiekiama.

Rodyk draugams

namai pragarai

Kaimynai virš manęs - jauna šeima su dviem vaikais. Jų mama, mane sutikusi, vis bando atsiprašyti, kad gal kartais jie per daug triukšmauja, įsijaučia žaisdami ir ragina perspėti, jei tai man trukdo. O aš kas kartą ją raminu, kad viskas gerai, tegu žaidžia kiek nori ir kaip nori, man net smagu girdėti dundesį virš galvos.

Visai kitaip buvo, kai aš augau. Tik įsikrausčius, po kelių dienų tėčiui per grindis ridenant dažų skardinę, o mums su broliu žaidžiant cirką, skambutis į duris - tie vaikai per daug triukšmauja! Ir taip buvo nuolat - užtekdavo neatsargiai užsimiršus perbėgti per koridorių, jau tėvai, o ir mes einant pro šalį sulaukdavome priekaištų. Bent jau baba ragana pati būtų gyvenusi nepriekaištingai. Bet ne. Ji gyveno su girtuokliu sūnumi, ir aš būdama labai jauna sužinojau, kokia blogybė yra nesaikingas alkoholio vartojimas.

Šiandien gi iš viršaus sklinda nerimą keliantys garsai. Mano kaimynai barasi. Girdžiu pirmą barnį per trejus metus - ir man neramu…

Rodyk draugams

asmeninės naujienos

Vis dėlto greipfruto į sriubą dėti nereikėjo… Bet jei patinka kartus skonis - gal ir verta tai daryti.

Žiema dar savo gniaužtų neatleidžia. Bet šviečia saulė. Ir matyti, kaip saulėkaitoje tirpsta sniegas yra gera.

Pasirodo, tereikia gėlę perkelti ant kitos palangės, kad ji pradėtų augti. Po dviejų bergždžių metų! Dar vienas įrodymas, kaip kartais arti yra problemos sprendimas.

O ricinos aliejus iš tikrųjų teigiamai veikia blakstienas. Maniškės tokios, kurių pavydėti tikrai neverta. Bet jau matyti pokyčių. Geresnių, žinoma.

Prieš kelias dienas patyriau baisų nuotykį. Dar kartą įsitikinau, kokia užsispyrusi kartais galiu būti. Net kai tai visai ne į naudą.

Tiek šį vakarą. Iki.

Rodyk draugams

tardymai

Tikrai labai smagu sužinoti, kad kiti žmonės tavimi domisi. Toks egoistiškas geras jausmas. Čia atsakymai į Jovitos iš pinkcity.lt klausimus.

Kokia kitų žmonių turima savybe ar charakterio bruožu niekaip negali atsistebėti?

Kartais piktina, kartais džiugina, sukelia pavydą, bet tikrai nežinau, kas stebina…

Knyga, stipriausiai pakeitusi požiūrį į kažką.

Man atrodo, kad tokios dar neperskaičiau. Bet kažkada įtaką darė (gal ir tebedaro) ir protą drumstė E. Barouzo “Tarzanas”, P. Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmas”, Yamamoto Tsunetomo “Hagakurė”, Umberto Eco “Baudolinas” ir visos J. Fowles knygos.

Kas Tau labiausiai padeda ir kas trukdo kurti santykius su artimiausiais žmonėmis?

Padeda mandagus, pagarbus, malonus elgesys, trukdo tai, kad kartais esu pernelyg kategoriška.

Aromatas, sužadinantis stipriausias emocijas.

Jazminų - kvapas, augalas, net aprašymas.

Ko labai norėtum išmokti, bet vis neprisiruoši?

Nežinau, ar to reiktų mokytis, bet labai noriu kada nors suvaidinti ką nors teatro scenoje. Tebūnie tai netikras teatras, vaidmuo antraeilis ar iš vis tik tarnaitė su padėklu, bet kažką tokio noriu išbandyti.

Labiau mėgsti fotografuoti ar fotografuotis?

Fotografuoti nemėgstu, bet ir savo nuotraukų neturiu daug.

Įsimintiniausias sapnas.

Mano sapnai - tai tik tam tikros realybės variacijos, kurias aš tuojau pat užmirštu. Tiesa, buvo keletas, kuriuos būtų galima pavadinti pranašiškais, bet tai tik sutapimai.

Ar duodi išmaldą / aukoji per gerumo akcijas? Kodėl?

Neduodu/neaukoju. Netikiu, kad tai gali kažką pakeisti, ar bent daryti gerą įtaką.

Ko labiausiai pavydi vaikams?

Nepavydžiu.

Kas dabar puošia Tavo kompiuterio darbastalį?

Pats mano stalas yra ypatingas. Kažkada jį išsirinkau kaip gimtadienio dovaną - griežtai pareiškiau, kad noriu tik šito ir niekas kitas manęs nedžiugins. O dabar galvoju - gal jis jau visam gyvenimui. Ar beveik visam.

Skaniausias gyvenime valgytas dalykas.

Kažkada, vaikystėje, lankant giminaičius pavaišino karštu šokoladu. Nieko skanesnio iki šiol neteko valgyti.

Dabar pati turėčiau kažko paklausti savo mėgiamų tinklaraštininkų. Bet neklausiu. Nes gal ir norėčiau kažko paklausti kiekvieno asmeniškai, bet taip bendrai ir viešai, tai ne.

Rodyk draugams

tryliktoji pradžia

13 yra vienas iš išskirtinių skaičių - laimingas ar nelabai, keliantis nerimą, netgi pranašaujantis nesėkmę, bet gi nebūtinai, atsiranda žmonių, kuriems labai sėkmingas. Bet tai ne 23, 59 ar 105. Man labiausiai patinkanti jo reikšmė - tai Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų. Ir Naujiesiems metams pranešus apie save fejerverkų šviesa pirmoji mintis buvo - gyvensime tryliktais metais. Pasaulyje nebėra daug žmonių, kurie jau tai darė, t. y. gyveno 1913 metais. Aišku, toks mano pastebėjimas nieko nereiškia, tik kol kas man tai truputį keista. Bet priprasiu.

Neseniai žiūrėjau filmą “In time”. Labai patiko idėja, kad laikas iš tikrųjų yra pinigai. Ir ėmiau skaičiuosi - kiek aš turiu laiko? Apie pusantrų metų, jei taupyčiau - gal du. Tiesa, dar turiu mažiau likvidaus turto, kurį prireikus galėčiau paversti pinigais, t. y. laiku. Ir likau sutrikus - dabartinė tvarka geresnė - leidžia man įsivaizduoti, kad turiu šešiasdešimt metų.

Plaukų priežiūrai išbandžiau kosmetinį žibalą. Plaukai paskui tikrai gražūs, bet jam nuplauti reikėjo galvą muilinti tris kartus! Ir tai nebuvau tikra, kad to užteks. Bet baigėsi šampūnas. Kitą kartą bandysiu maišyti su citrinos sultimis (tai rekomenduoja, kad nuplauti būtų lengviau) - bet jei situacija nebus geresnė - eina velniop tokios priemonės!

Su nauja pradžia, mielieji!

Rodyk draugams

senieji metai, naujieji metai

Kartais noriu išnykti, dingti, nebūti čia, o būti kažkur kitur. Ir nežinau - ar noriu būti kažkuo kitu, ar kaip tik - būti savimi?

Naujieji metai - tai lyg pradžia. Dar vienas šansas pradėti kažką naujo. Tai iliuzija, dažniausiai tai būna iliuzija, aš per daug sena, kad nežinočiau, jog vis tiek paskui viskas būna taip pat. Todėl kuo toliau, tuo labiau man metų skaičiaus keitimasis nepatinka. Bet vis tiek tikiuosi geriausio.

Neapsisprendžiu, kaip vadinti savo kalėdinę dovaną - tarnas ar vergas? Tarnas, vis dėlto. Kažkaip gražiau ir padoriau skamba. Gavau grindų priežiūros robotą, ir jau sulaukiau pastabų - nukrinta dulkelė ir robotukas bėga išvalyti. Bet švaros niekada nebūna per daug.

Senųjų metų pabaiga buvo pilna vilčių, iš kurių nei viena dar kol kas nebuvo pateisinta. Norisi garsiai ir piktai sušukti Kažkam į erdvę - Tu iš manęs šaipaisi? Rodai ir gundai - bet kodėl? Kodėl visa tai neįgyja bent kiek materialesnio pavidalo? Kad apčiuopčiau ir pajusčiau. Paskui jau kaip nors tvarkysiuosi pati.

Taigi, baigėsi dar vieni geri metai, ateina kiti geresni. Ir tikrai tikrai - bus tik geriau.

Rodyk draugams

pasaulio pabaigos laukimas

Ruduo slegia mane. Aš beveik gailiuosi, kad nesu kokia meškutė, ežiukas ar dar koks gyvūnėlis, pramiegantis šitą tamsų ir liūdną metų laiką.

Šiandien šeštadienis ir man liūdna. Gal ne visai, bet aš nelabai žinau, koks žodis tiktų labiau. Atsikeliu tada, kai pusė šviesaus paros laiko jau praėjo. Bet ar galima tai vadinti šviesa? Valgau pusryčius, kai kiti jau pietauja. Smagu dieną pradėti su avižine koše. Tik kažkodėl šiandien man ji sprangi. Nusprendžiu, kad šiandienai maisto užteks, nes

  1. daugiau vis tiek nieko namie valgomo nėra.
  2. aš visai neturiu noro kur nors išeiti.

Nors ir žinau, kad jei išeičiau, būtų geriau. Įkvėpčiau kitokio oro, susitikčiau su žmonėmis, gal aplankyčiau tėvus. Vis kažkas kitaip. Kai žiūriu pro langą, matau tris ant suoliuko sėdinčius paauglius. Jie rūko, gal kalbasi. Nors tai nėra labai įspūdingas laisvalaikio leidimo būdas, aš beveik jiems pavydžiu.

Kitais kartais padeda tvarkymasis. Bet šiandien žiūriu į savo viryklę, kurią tikrai jau būtinai reikia nuvalyti, ir žadu sau - bent jau tiek padaryk šiandien.

Beveik džiaugiuosi, kad rytoj reikia į darbą.

Rodyk draugams

gabalas burnoje

Paskutinio apsilankymo pas odontologą metu dantukų gydytojas pastebėjo, kad mano iltiniai dantys labai nudilę. Tokiu atveju jie plombuojami sugrąžinant reikiamą formą. Bet man tokia operacija negalima, nes sukandimas toks, kad greitai to plombavimo neliktų. Tai ką daryti? Gal jau nebedils?… Dar patarė miegoti su kapa.

Kapa - tai plastikinė plokštelė išlieta pagal mano dantų formą. Ir tada, kai ji buvo pagaminta, prasidėjo mano kova.

Pirmiausia mano vidinis priešiškumas prieš plastiko gabalą burnoje. Kas čia per nesąmonė? Kodėl? Ar tikrai man to reikia? Vakare įsidedu į burną, atsigulu į lovą ir klausiu - kodėl? Verčiuosi ant vieno šono, paskui ant kito, rytoj anksti keltis, o aš dar nemiegu, neišsimiegosiu, miego trūks - išsiimu ir pasidedu šalia. Ir tuojau pat užmiegu.

Taip keletą naktų iš eilės. Ketvirtą ar penktą vakarą užmiegu jau su kapa. Bet prabundu vidury nakties, suskaičiuoju, pažvengusi į laikrodį, kiek dar liko miego valandų ir išsiimu plastiką sau iš burnos. Toks scenarijus vėl kartojasi kelias naktis iš eilės.

Paskui nusistovi tam tikra pusiausvyra - jei ryte nereikia anksti keltis, miegu be kapos. Jei keltis anksti - su kapa. Jei sėkmingai su ja išmiegu, ryte būna lengviau ristis iš lovos.

Tokia tvarka tęsiasi keletą savaičių. Bet, prisipažįstu, nuodėmingas aš padaras. Jau kuris laikas kapa tvarkingai, visai nejudinama stovi ant lentynos. Pasiguodžiu savo odontologui apie neapykantą plastiko gabalui burnoje. Jis įkalbinėja pakentėti keletą mėnesių. Priklausomai nuo susidėvėjimo, gal paaiškės, kad man ji nereikalinga.

Tikiuosi.

Rodyk draugams