Pro mano miegamojo langą matyti kiemas, kuriame neseniai įtaisė dar vieną lempą. Kodėl, nežinau. Tik keistai ji šviečia. Šviesa krenta žemyn, apšviesdama trijų beržų kamienus. Bet man, kai dirsteliu į juos, atrodo, kad apšviečia ateivių erdvėlaivio nusileidimo aikštelę.

Vienatvė nedingo. Tik prisidėjo dar vienas gąsdinantis reiškinys - per daug sutinku blogų žmonių. Piktų, nepatenkintų, keistų, kartais tiesiog tik senatvinės amnezijos kamuojamų - bet kodėl kenčiu aš? Lendu į savo kiautą - dažnai iš baimės. Pilnatis trunka visą mėnesį.

Apie save irgi gerai negalvoju. Manau, kad mano geri darbai yra neįskaitomi - nes kai darau kažką gero, noriu, kad kitas bent suprastų, kad tai geras darbas.

Pavasaris mane pripildo nerimo - jaučiu, kaip tai mane sprogdina. Tik ne visada teigiama linkme. Aš arba slepiuosi po antklode, arba šėlstu kaip audra vandens stiklinėje.

O kartais imu ir kažką padarau. O paskui svarstau, ar gerai, ar tikrai taip reikėjo, gal nereikėjo, o kas bus, ar tikrai bus, kodėl išsišokau, kodėl taip pasakiau, ar nepasakiau, kodėl, kodėl, kodėl… Tokia savijauta pati baisiausia.

Trūksta man pasitikėjimo. Ir vilties, kad tai veda prie gero. Kitą šeštadienį važiuoju sodinti miško. Tebūnie nors tai būna viltis dėl geresnės ateities, geras darbas ir pasitikėjimas juo.

Patiko (0)

Rodyk draugams