Kartais, po paslaptingų knygų skaitymo ar filmų žiūrėjimo susimąstau, o kas būtų jei tai nutiktų man? Tarkim, aš paslaptingai dingčiau. Ar mane kas nors imtų sekti. Ką iki šiol manęs visiškai nepažinojusiam žmogui apie mane pasakytų mano šeimos nariai, draugai, kolegos? Ką jis nuspręstų tyrinėdamas mano daiktus, mano aplinką, mano įpročius?

Kadangi įstatymų nepažeidinėju ir niekam nestoviu skersai kelio, tai visiškai nesijaučiu kalta ar besiteisinanti dėl savo gyvenimo būdo. Tikra tiesa, kad mūsų gyvenimas yra toks, kokį mes susikūrėme ir kokio norime, net jei kartais ir mėginame tuo skųstis ir kažkam priekaištauti.

Aš irgi kartais vidurnaktį, ypač pažiūrėjus sentimentalų filmą ar besiklausant romantiškos muzikos, nulieju kelias ašarėles klausdama, o kodėl man tai nenutinka? Ar kodėl aš tokių jausmų niekada nepatiriu? Bet išaušta rytas, ir suprantu, kad esu labai patenkinta savo gyvenimu, kad esu labai laiminga, ir jei kas nors manęs ir netenkina, tai reikia priimti kaip galimybę tobulėti ir mokytis. Kad tai tik tikslai suteikiantys gyvenimui prasmę.

Patiko (0)

Rodyk draugams