Po trisdešimtojo gimtadienio kažkas pasikeitė mano žvilgsnyje - aš pradėjau pastebėti tai, kad senstu. Iki tol raukšlės, vienas žilas plaukas, randai, keli priaugti kilogramai tereiškė, kad aš bręstu, keičiuosi, kaip mano kūno pokyčiai keičia mano vidų. Buvo smagu.

O paskui mano pokyčiai man pradėjo rodytis, kaip negrįžtami, kartais net naikinantys. Aš pradėjau spėlioti, kaip aš atrodysiu dar po dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties metų?… Kaip aš jausiuosi? Iš vis, koks jausmas būti senai? Aš beveik pradėjau bijoti.

Paskui apsipratau. Tai yra, būdavo dienų, kai mano baimės kankino mane, ir aš bijojau išvysti pokyčius. Tada žiūrėdama į veidrodį galvodavau - tikiuosi, kad kiti žmonės mane mato patrauklesnę, negu kad aš pati save. O paskui ir pati pastebėdavau, jog esu visai nieko. Tokia pat graži ir patraukli - tiek vidumi, tiek išore. (Tai rašydama aš švelniai šypsausi, jei ką).

Mano masė. Aš aukšta ir liekna. Vaikystėje mama pergyveno, kad man trūksta svorio. Paauglystėje per kasmetines sveikatos patikras jausdavausi blogai, nes visi sužinodavo, kad esu beveik aukščiausia ir beveik lengviausia iš visų. Universitete kilogramų skaičius pradėjo didėti, bet jie sėdo moterų strateginėse vietose - ant krūtinės ir truputį ant užpakalio. Todėl man šiek tiek baisu, kai išgirstu, jog kokia mylinti motina padovanoja savo dukrai krūtų didinimo operaciją aštuoniolikto gimtadienio proga - ar ne per anksti, kam tokia skuba? Paskui dar priaugau kelis kilogramus. Dabar pagal ūgį mano svoris normalus, svyruoja plius du kilogramai kasmėnesinių potvynių metu. Ir tada aš susijaudinu - ar pradedu negrįžtamai storėti? Bet tai praeina.

Mano plaukai. Jie ilgi ir stori, bet jau tokia jų išsidėstymo struktūra - mano smilkiniai nėra labai plaukuoti. Ir tai lemia, kad užpakalinėje galvos dalyje plaukų yra gerokai daugiau negu priekinėje. Dabar tai nesukelia problemų, bet aš stebiu keletą vyresnio amžiaus moterų su tokiais plaukais. Nepaisant amžiaus jos didžiuojasi gražiais plaukais, bet norint atrodyti tikrai gražiai jau tenka priekinėms sruogoms skirti ypatingą dėmesį - rasti kiekvienai tinkamą vietą. Todėl, kai tik iššukuoju didesnį kuokštą plaukų - aš susijaudinu - ar jie ataugs?

Mano oda. Ji kaip indikatorius - visas mano negandas, mano nuodėmes, kitų siunčiamą energiją oda pajunta pirmiausiai. Iš odos sudirgimų, išsausėjimų, pleiskanų, randų ir apgamų aš pati apie save sužinau daugiausiai - žinoma, jei tos informacijos jau nesu gavusi kitais šaltiniais. Bet tai ateina ir praeina. Lieka raukšlės. Vis dar galiu sakyti - neturiu jų. Bet… ar kartais mano kaktos neveikia žemės trauka? O ta šiek tiek pikta, šiek tiek ironiška raukšlelė kairiajame lūpų kamputyje - ar ne mano reakcija į tam tikrus žmonės, jų kalbas ir poelgius ją paliko?

Mano randai. Neturiu tokių, kurie būtų pastebimi, reikalingi slėpti, gadinantys gyvenimą. Bet pamažu, metai iš metų, po truputį kaupiasi odos nelygumai, įpjovimų pėdsakai, nudegimų žymės. Kažkada tai džiugino - atrodė, kaip aplinkos ženklai, kad ji prisideda formuodama mane. Gi dabar ant blauzdos turiu įbrėžimą, ir man tai nepatinka. Aišku, jis po kiek laiko užgis, bet aš jaudinuosi - liks randas? Jis matysis? Ar jis bjauros mano koją?

Mano kapiliarai. Tai paveldima. Ant mamos šlaunų sutrūkinėję. Pradėjo trūkinėti ir ant mano.

Po dviejų metų po trisdešimtmečio, manau, kiek apsipratau ir susitaikiau. Man nebenuostabu, kad vis daugiau žmonių kreipiasi į mane ponia. Ir niekas nebesako, kad atrodau labai jauna. Taip turi būti. Taip jau yra.

Patiko (0)

Rodyk draugams