Šiandien sapnavau pavasarį. Netikėtai atsiduriu parke, stebiu nežinia iš kur atsiradusius šuniukus ir užuodžiu neįprastą kvapą. Pastebiu pražydusią gyvatvorę. Kas gi tai? Nejaugi pavasaris? O kokie ten balti žiedai? Prireikia laiko, kad suprasčiau - tai bijūnai. Tikrai - jau pavasaris. Paskui sapnas baigiasi, nes suskamba telefonas. Kodėl? Mama… Pasistengiu atsiliepti kuo žvalesniu balsu, nes miegoti antrą valandą dienos, netgi sekmadienį - ne, to savo mamai prisipažinti aš neišdrįsiu.

Tiesą sakant, pastaruoju metu tai nėra labai retas atvejis. Gyvenu pagal Charles Bukowski - gal jei lovoje praleisiu iki pietų, pusė bjaurių šio pasaulio žmonių išmirs, ir antrąją jų pusę pakęsti bus lengviau…

Praeiti metai buvo blogi. Nepaisant, kad buvo gerų dalykų, buvo ir blogų. Buvo praradimų. Ir blogiausia, kad neatsirado nieko, kas tai pakeistų. O visai blogai, kad nepanašu, kad kada nors ir atsiras.

Todėl man liūdna, slepiuosi nuo to lovoje, ir nežinau, ką daryti toliau…

Patiko (0)

Rodyk draugams