Mano kolegė pasakojo, kaip jos septynmetė dukrytė nusprendė šiemet patikrinti, ar tikrai yra Kalėdų Senelis. Ji nerašys jokio laiško jam, niekam nieko nesakys, o tik mintyse sugalvos, ko nori dovanų. Jei Senelis tikrai yra, jis atneš jai tai, ko ji norėjo. Juk ji buvo gera mergaitė! O jos mama smalsauja - negi tikrai niekam nesakysi? Nors man pasakyk!…
Dabar svarstau, o aš ar kada nors tikėjau, kad yra Kalėdų Senelis? Tikriausiai ne. Gal kurį laiką buvo abejonė - kas padeda dovanas namie po eglute? Mama sakė, kad vidurnaktį Senelis paskambina į duris ir jas perduoda, bet… Mano mama visai nemoka meluoti.
Ir iš vis, kad toks kalėdinis žmogus gali egzistuoti, sužinojau ne iš tėvų. Gal darželyje? O tėvai tik neneigė tokio dalyko.
Ir dvi smagiausios dovanos - netikėtai šventinį rytą po eglute rastos dvi dėžutės dažų (juk nežinojau, kas jas atnešė, iš vis nesitikėjau ir nelaukiau, ir ar jos tikrai man?) ir saldainių maišelis gautas iš Senio Šalčio tėčio darbovietės organizuojamame žiburėlyje. Mano tėvų politika saldumynų klausimu buvo ganėtinai griežta, ir visas pilnas maišelis saldainių, kurie priklausė tik man, kurių su niekuo nereikėjo dalintis, ir kuriuos galėjau suvalgyti kada panorėjusi buvo didelė dovana.
O šiemet visa mano šeima iš tikrųjų labai rimtai rašo laiškus Kalėdų Seniui. Ir kiti šeimynykščiai labai nuoširdžiai dirba nykštukų darbą bei stengiasi išpildyti visus pageidavimus. Nes dovanoti mylimiesiems yra nuostabu. Tikrai.
Patiko (6)
Naujausi komentarai