Ką tik paskambinau broliui. Balse nulis entuziazmo, nulis džiaugsmo. Suprantama - juk ne pana, tik sesuo skambina. Bet taip jau yra - kai jis su nuline nuotaika, tai pas mane jos šimtas procentų. Kalbu jam apie nuostabią žiemą, saulėtas dienas, orą be debesų, be audrų, be pūgų. Juk puiku, ar ne? Sakysit šalta? Niekai! Nėra netinkamo oro, tik netinkamas apsirengimas. Ir dabar mano išvaizdoje nulis mados ir stiliaus, bet man šilta. Žiema man teikia džiaugsmą.

Bet aišku galima rasti ir trūkumų. Labai noriu naujos suknelės. Kad per Valentadienį turėčiau kuo pasipuošti nors dėl mylimiausio pasaulyje žmogaus - pačios savęs. Tik iki to dar milijonas reikalų - pavyzdžiui, kaip pasimatuoti, kai jau vilki tris sluoksnius rūbų? Atrodo, sumokėčiau dvigubai, kad tik ta suknelė jau būtų mano spintoje. Na, bet laiko dar yra.

Mečiau vieną iš savo darbų. Ir jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kokį man tai teikia džiaugsmą. Kalėjimas gal nėra tinkamiausias palyginimas, bet panašu. Dabar turiu vieną darbą, laisvus sekmadienius ir nenuvažiavusį stogą. Darbas man teikia džiaugsmą, gyvenimas taip pat, aš jaučiu, kaip gyvenimo svarstyklės įgauna geriausią pusiausvyrą.

Vien geros naujienos, ar ne? Dar noriu nuvykti į Romą, ar bent į Kauną, ar prie jūros, nors Baltijos, truputėlį atšilus orams savaitgalius leisti kaime su šeima, noriu sofos ir raudonos rožės paveikslo ant sienos, dar batų ir naujų kailinių, noriu pagaliau nusipirkti roibos arbatos ir išbandyti cukraus vašką. Ir vėl daryti rytinę mankštą.

Metų pradžia puiki. Nors kartais pagaunu save mąstančią - kurioje metų vietoje esu. Ir nustembu, kad dar taip nedaug jų praėjo. Su laiku niekad gerai nesutariau. Tik jaučiu, kad dabar jis mano pusėje.

Patiko (4)

Rodyk draugams