Pamenu, prieš gerą dešimtmetį pasiskundžiau tėčiui, kaip lėtai eina laikas. Tada jis mane nuramino - kol esi jaunas, taip jau yra. O didėjant gimtadienių skaičiui laikas pradeda eiti vis greičiau ir greičiau. Ir šiandien, įžengusi jau į ketvirtą dešimtį galiu sutikti - laikas eina greitai. Taip greitai, kad net jaučiu nemalonų jaudulį dirginantį kažkur tarp skrandžio ir širdies. Greitai.

Baigėsi vasara. O! Aš vėluoju. Taip, baigėsi, bet jau ir ketvirtis rudens prabėgo. Ir tai dar labiau sustiprina mano greitai bėgančio laiko baimę. Ruduo yra nepaprastai gražus metų laikas, bet krintantys lapai ir trumpėjanti diena kelia nerimą ir laiko baimę.

Šiandien ir paskutinė mano trumpų atostogų diena. Ne atostogos, o ilgos išeiginės. Aš miegojau, daug valgiau, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, švenčiau gimtadienį - mano kūnas pailsėjo, bet siela ne. Nes juk kitaip nerašyčiau taip nerimastingai. Nelabai norėjau šių atostogų - jaučiuosi išmušta iš ritmo. Ir prieš vėl stojant į ritmą aš jaudinuosi.

Nors galiu būti rami - teliko kelios valandos, ir aš vėl būsiu priklausoma nuo tvarkaraščio, mano miegą reguliuos žadintuvas, ir gyvenimui prasmę teiks įprastos taisyklės. Bet teliko kelios valandos laisvės - ir aš bijau…

Patiko (4)

Rodyk draugams