Man atrodo, kad pastaruoju metu mano ir taip nedidelis socialinis aktyvumas dar labiau mažėja. O bet koks kontaktas su kitais žmonėmis tampa išmėginimu.

Mama serga. Todėl paskambinusi klausiu - nori, kad tave aplankyčiau? O pati sau sakau - ne, ne, ne. Su tėčiu irgi sunku - jis sutrinka, kai mama nekaip jaučiasi. Atrodo, kad visi iki tol buvę bendravimo būdai pamirštami, o naujas neišrandamas.

Darbe kyla konfliktas - jis rėkia taip, aš ne. Esu teisi, bet man apmaudu, kad nesugebu įtikinti. Kyla skandalas, iš kurio niekas nelaimi.

Miršta kolegės uošvė. Senutei laikas mirti, ir visi tai priima kaip aiškų ir suprantamą dalyką. Gal net šiek tiek su palengvėjimu. Bet ką sakyti susitikus?

Galiausiai, jau vakare, grįžtant namo, užkalbina mergina - ar nematėte šuns, be pavadėlio, vokiečių aviganio? Ne. Bet kažkodėl nesmagu, kad tik taip galiu atsakyti. Panorstu, kad šio susitikimo nebūtų buvę.

Paguodžia tik pokalbis su broliu. Jam paskambinusi galiu tylėti. Ir net toks pokalbis yra pakankamai informatyvus bei jaukus.

Patiko (18)

Rodyk draugams