Užvakar man pirmą kartą gyvenime įkando bitės. Cvankt, cvankt, cvankt. Trys!

O buvo taip. Sodyboje kaime tėtis laiko bites. Du avilius. Daugiau pramogai, negu kad siekdamas naudos. Bitės nepiktos, nėra pasitaikę, kad kam būtų įgėlusios. Iš šeimos niekas irgi jų paniškai nebijo, tai reikia manyti, kad nesame joms alergiški.

Užvakar tėtis sumanė pažiūrėti, kaip joms sekasi. Jis su apsauginiu kostiumu ir supranta ką daro. Aš gi atsargiai prisėlinu jam už nugaros. Žvilgtelėsiu į avilį iš vidaus ir mausiu šalin. Bet įdomu ir nebaisu. Tėtis paprašo padumti. Štai ir esu įdarbinama. Bet bitės supyksta! Aš ginuosi jas apsmilkydama, bet jos protingos. Žino, kur mažiausiai ginama vieta. Viena man cvinkteli į galvą. Kita įsipainioja plaukuose. Aš šoku karo šokį bandydama ją iškratyti, bet pirmiau ji man įgelia. Trečia, man atrodo, atsitiktinai, įgelia į ranką. O aš pasileidžiu bėgti nuo ketvirtos. Sėkmingai.

Patarimas - pirmosios pagalbos vaistinėlėje turėti priešalerginį vaistą. Šiais laikais tai kaip niekada yra aktualu. Tik deja man nieko panašaus rasti nepavyksta. Visa, ką randu, tai keli lašai kamparinio spirito. Na, nors tiek.

Truputį skauda, bet netinsta. Galvoju, lengvai išsisukau, o tėtis žada man palikti savo bičių ūkį.

Antra diena. Kakta patinusi, skauda galvą, silpna. Ir sutrikęs mąstymas. Nes aš negalvoju, kad blogai jaučiuosi, nes apsinuodijau bitėmis. Aš mąstau apie sunkų ir žiaurų savo gyvenimą. Man silpna, nenoriu nieko imtis, ir imu jaudintis, kiek laiko tai užtruks. Netgi imu manyti - tai depresija? Sunki liga. Baisi liga. Kas bus? …

Trečia diena - šiandien. Nieko nebeskauda, silpnumas dingęs, ir man tikrai ne depresija. Aš tik šiek tiek apsinuodijau bitėmis. Dar patinusi kakta, ir aš smaginuosi žiūrėdama į save veidrodyje. Atrodau kaip po plastinės operacijos. Akys sumažėjo, kakta lygi lygutėlė, bet keistai pasipūtusi, o nosis platesnė nei įprastai. Lyg kitas žmogus.

Nuotykis su bitėmis artėja prie pabaigos.

Patiko (0)

Rodyk draugams